A. Maldeikienė: „Literatūra kaip joks kitas dalykas puikiai moko būti žmogumi“

Prie jos kūrimo vienaip ar kitaip prisidedantys lituanistai dažnai jaučiasi kaip karo lauke. Vieni iš jų teigia, kad sudarant programą svarbiausia perduoti tautinį pasakojimą, saugoti lietuvių kultūrą, o kiti pirmiausia kalba apie skaitymo malonumą, dėmesį kiekvienam vaikui.

Susiklosčiusi situacija primena estetinių posūkių metu vykusias diskusijas apie literatūros vertės kriterijus. Tik šiuo metu nesiginčijama dėl to, kas yra gera literatūra, kas ją daro vertingą, kiek ją veikia kintantis gyvenimas. Tiesiog be jokių skaitymo įpročių tyrimų, remiantis intuicija ar dar blogiau pasidavus ambicijoms įtvirtinti savo poziciją švietimo politikos lauke, kovojama dėl to, kokią literatūrą turi skaityti Lietuvos mokiniai.

Nors dėl nusivylimo švietimo sistema, konstruktyvių diskusijų trūkumo mokykline lituanistika besidominčių kultūrininkų gretos mąžta – emocinė atmosfera kaista. Norėtųsi, kad pagaliau būtų atsiribota nuo jausmų ir pradėta kalbėti apie tai, ko iš literatūros, kaip mokomojo dalyko, tikimasi mokykloje.

Viliamės, kad šie klausimai ir atsakymai į juos taps impulsu tokiai diskusijai, juoba kad jie susiję su mūsų vaikų, anūkų, taigi apskritai šalies ateitimi.

Į klausimus apie literatūrą ir skaitymą atsako politikė, ekonomistė, dėstytoja AUŠRA MALDEIKIENĖ.

Kada pradėjote skaityti knygas? Kada ir ką perskaičiusi vaikystėje patyrėte skaitymo malonumą? Ar pačių pasirinktų knygų skaitymas skyrėsi nuo mokyklos programoje buvusių knygų skaitymo? Kaip manote, kodėl? Ar esate išgyvenusi skaitymo krizę?

Esu disleksikė, tad tas mokymasis skaityti man buvo ganėtinai sudėtingas ir klampus. Tais 1965 metais laiminga septynmetė tapau mokine, niekas apie jokias disleksijas nežinojo, o tokie vaikai tiesiu taikymu keliavo į pagalbines mokyklas. Tad esu labai dėkinga visai didelei grupei žmonių namuose, kurie kantriai bandė man padėti pažinti raides ir mokė jas jungti. Po gero pusmečio kasdienio juodo darbo įveikiau tokį seną geltonais viršeliais Carlo Collodi „Pinokį“. Tada buvau labai laiminga, o knygą turiu ir šiandien. Labai saugau. 

Išmokti skaityti, kai turi skaitymo sutrikimą, yra ganėtinai sudėtinga, tad džiugu, kad dabar panašūs vaikai tikrai laimingesni ir gali klausyti knygų įrašų, ir taip palaipsniui panirti į gyvenimo kituose matmenyse gelmes. Ir tikrai niekam neateis į galvą laikyti juos protiškai atsilikusiais. 

Kai jau išmokau skaityti, tai visą gyvenimą nieko daugiau ir nedariau, tik skaičiau, skaičiau, skaičiau ir dar rašiau. 

Man visos knygos buvo mielos. Ir tos, kur mokykloje skaitėme, ir daugybė kitų. Iki kokių 15 metų iš esmės įveikiau visą nemažą tėvelių biblioteką ir aistringai trypiau visų Antakalnio bibliotekų slenksčius. Dar dabar prisimenu seną medinę vaikų biblioteką Klinikų stotelėje, kuri man buvo ir sielos paguoda, kai kas nesisekdavo, ir lobių šaltinis. 

Jokių skaitymo krizių nepatyriau. Mane skaityti mokę žmonės turėjo pakankamai proto ir širdies, kad man paaiškintų, jog knygos yra apie mus ir mūsų gyvenimus. Ir mokė mane savirefleksijos. Kai esi mokomas mąstyti ir reflektuoti, knyga dar visai mažam vaikui atsiveria daugybe įvairių pavidalų. Ir tampa stebukline savęs ir pasaulio atsivėrimo skrynia. 

Kita vertus, nuo penktos klasės mano auklėtojas Antano Vienuolio vidurinėje buvo legendinis lituanistas Petras Steponavičius, vadintas Hansu. Tai irgi tvirtas literatūros įtraukimo į gyvenimą pamatas.

Kas per klausimas, koks tikslas mokyti literatūros? Kad žmogus taptų žmogumi. Koks dar gali būti tikslas? Bet – tai ir yra atsakymas – vaikai turi nuosekliai ir labai rimtai kasmet perskaityti bent 3–4 knygas. Ir pakeliui atverti sau ir kalbos grožį, ir žmogaus minties bei jausmų niuansus, ir įterpti literatūros kūrinį į kontekstą – laikotarpio, dabarties ir savo asmeninį. Ko negali būti? Bėgimo per pavardes.

Ar vėliau grįžote prie mokykloje skaitytų knygų? (Kaip manote, ar svarbu, kad jaunesniems mokiniams būtų įdomu skaityti?)

Grįžau. Prieš kokius penkerius metus vėl perskaityti „Altorių šešėliai“ sukrėtė banalumu ir herojaus primityvumu, o Žemaitė – savo tikru gyliu (kai kuriose vietose). Mokykloje, manau, būčiau vertinusi priešingai. Liudą Vasarį gal net esu tada aplaisčiusi mergaitiškomis ašaromis. Nors neprisimenu.  

Jokios skaitymo, kai skaityti neįdomu ir nesupranti, ką ir kam skaitai, prasmės neįžvelgiu. Nėra tame dirbtiniame veiksme jokios prasmės. Skaitymas yra ne prievolė, tai didžiausias gyvenimo džiaugsmas. Nebent jau tikrai nepasisekė: gyveni su tėvais, kurie neverti tėvų vardo, ir dar mokytojai pasitaiko apgailėtini.

Išvardykite, Jūsų akimis, neginčytinus lietuvių ir užsienio literatūros klasikus, be kurių literatūros mokymas Lietuvos mokykloje neįsivaizduojamas. Koks turėtų būti klasikos ir šiuolaikinės literatūros balansas mokyklinėje programoje?

Bijau, kad nežinau, jei kalbu apie lietuvių klasikus. 

Donelaitis privalomas, bet kažkokiu labai gudriu metu, kai vaikams pasidaro įdomu jungti galvose sudėtingus ryšius ir jie gali žaisti šaradas piešdami komiksus su „Metų“ herojų darbais ir mintimis. Duočiau klausyti įrašo, juolab kad yra tikrai puikus Rolando Kazlo įrašas. Knyga pernelyg klampi bent jau iki kokių 17 metų, o po to, manau, įdomi tik skaitymo fanams. 

Beje, klausčiau vaikų – ar matė jie Katrės ašaras savo gyvenime? Daugelis juk matė.  

Visa kita – tie rašytojai, kurie ypač brangūs konkrečiam mokytojui. Kai mokytojas dalinasi su mokiniais savo gyvenimu ir savo supratimu bei vertybėmis, atsiveria prasminiai klodai. Kitaip – tik ciniškas žaidimas tema „Išlaikyk egzaminą“. O dar tiksliau – išmok meluoti sau ir kitiems. 

Ar vaikystėje, paauglystėje skaitėte poeziją? Kada ją atradote? Kokios turėtų būti jos ir prozos proporcijos mokykloje?

Skaičiau. Nes nuo gimimo deklamavo man eiles mama. Ir būdama 2,5 metų per Kūčias laukdama dovanų drąsiai išrėžiau Maironio poemą „Jūratė ir Kastytis“. Žodžius mokėjau dėlioti. Gražiai sukibdavo. Skaitė man ir Stanevičiaus pasakėčias, ir Brazdžionio eiles, ir Strazdelio neįmantrius eilėraštukus. Ir Kostą Kubilinską, žinoma, mokė deklamuoti. Patiko. 

Rimtai poezija sukrėtė tik vėlyvoje paauglystėje, kai kokių 16 ar 17 metų atradau Rilkę. Manau, čia irgi turėtų būti labai aiškus literatūros keliu vedančio mokytojo palydėjimas. Negali atverti vaikui to, kas iki paskutinio dvasios virpesio nesukrečia tavęs paties.

Proporcija? Kaip ir visur – geriau mažiau, bet plačiau ir giliau. Ir tik pavyzdinis autorių sąrašas. Jokių privalomų vardų. 

Su proporcija tas pats. Intelektualesnėje klasėje daugiau poezijos. Kitu atveju – jos mažiau.

Kiek mokant literatūros mokykloje svarbi literatūros istorija, teorija? Kiek į literatūrą turi būti žvelgiama kaip į meną? Kas mokant literatūros yra tikslas, o kas priemonė?

Kas per klausimas, koks tikslas mokyti literatūros? Kad žmogus taptų žmogumi. Koks dar gali būti tikslas? Bet – tai ir yra atsakymas – vaikai turi nuosekliai ir labai rimtai kasmet perskaityti bent 3–4 knygas. Ir pakeliui atverti sau ir kalbos grožį, ir žmogaus minties bei jausmų niuansus, ir įterpti literatūros kūrinį į kontekstą – laikotarpio, dabarties ir savo asmeninį. Ko negali būti? Bėgimo per pavardes. 

Norint mokyti lietuvių literatūros reikia mokyti pasaulio klasikos – nuo Shakespeare’o, Tolstojaus per Dostojevskį į modernius rašytojus. Kuo daugiau ir nuosekliau suvokimo, kas yra literatūra didžiąja raide, tuo – paradoksaliai – bus daugiau meilės savo kalbai ir jos pasakojimams. 

Literatūra kaip joks kitas dalykas puikiai moko būti žmogumi, o tai reiškia matyti kitą žmogų. Bet – tvirtai tikiu – tik tada, kai kalbama neskubant. Lėtai. Rimtai, niuansuotai. Tada ir formai bei formų kaitai atsiras vietos.

Ar gyvenimą globalizuotame pasaulyje tautos išlikimo prasme galima lyginti su gyvenimu sovietmečiu? Kada literatūros ir ideologijos santykis mokykloje naudingas, o kada pavojingas?

Ideologija, didžiosios politinio mąstymo erdvės, neturi jokio ryšio su mokykliniu literatūros kursu. Ir tik klaikiai savo tautos ir jos kelio nekenčiantis žmogus gali manyti, kad priversi vaiką mylėti gimtinę privertęs ji prabėgom susipažinti su visokiomis – dažnai lėkštomis – kančių prie kokių nors Laptevų istorijomis.  

Dėl sovietmečio – o kad dabartiniai vaikai perskaitytų nors pusę tiek lietuvių rašytojų, kiek mes sovietinėje mokykloje. Kita vertus, o ar reikia?

Čia juk ne laikotarpio, čia mokytojo darbas atverti knygą. Ir priversti jai atsiduoti. Na Kmita puikiai parašė, kaip į gyvenimą ateina knygos ir eilės. Ateina ne per programą. Per mylintį mokytoją.   

Žinot, ką? Dabar rašydama supratau, kad tikrai gerai pasielgiau, kai neįvykdžiau labai primygtino mokytojo skatinimo studijuoti literatūrą. Norėjau būti mokytoja. Bet juk dabar vietoj atsivėrimo vaikams stovėčiau aš klasėje ir verkčiau, priversta gromuliuoti ne tai, kas skamba tos ar kitos KONKREČIOS klasės vaikų galvose, o kokio nors susireikšminusio, gyvo vaiko sielos nepajutusio a la profesoriaus eksperto šūkius. Nežudykit strazdo giesmininko. 

Kiek skaičiau apie tuos debatus dėl programos, pernelyg dažnai mačiau ir jutau, kad vaikas tiems ekspertams (koks nykus šiaip jau žodis) tėra instrumentas tam, kad įtvirtintų savo pasaulio sampratą. O jeigu jau žmogus matomas kaip priemonė, tai toks ten atsiprašant ir pasaulis. Ir nebesvarbu, kaip jis vadinasi – sovietinis, globalus ar demonstratyviai tautinis.