2021 04 07

Šiaurės Atėnai

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

A. Markowiczius atsako į polemiką dėl A. Gorman eilėraščio vertimo: „Niekas neturi teisės man sakyti, ką versti aš turiu teisę, o ko ne“

JAV prezidento Joe Bideno inauguracija 2021 m. sausio 20 d. Jaunoji Amerikos poetė Amanda Gorman skaito savo šiai progai sukurtą eilėraštį. EPA nuotrauka

Ištakos – „The Hill We Climb“ („Kalva, į kurią kopiam“), jaunos afroamerikietės Amandos Gorman eilėraštis, sukurtas Joe Bideno užsakymu jo inauguracijos dienai. Patriotinis, vitmeniškas, su Biblijos citatomis, gospelo ir slemo gaidelėmis, žadinantis gerus jausmus, – kaip ir reikalauja žanras. Šis eilėraštis per kelias dienas išgarsėjo, tad bus verčiamas į visas pasaulio kalbas.

Nyderlandų leidykla „Meulenhoff“ gavo teises ir patikėjo šią užduotį Mariekei Lucas Rijneveld, vienam iš skambiausių naujosios kartos balsų. Viskas klostėsi kaip įprasta, sava vaga, kol juodaodė žurnalistė Janice Deul, – nors tada vertimas dar nebuvo paskelbtas, – parašė straipsnį protestuodama prieš leidyklos pasirinkimą, pasak jos, „nesuprantamą“ ir daugeliui žmonių sukėlusį „skausmą, nepasitenkinimą, pyktį ir nusivylimą“ todėl, kad vertėja – ne juodaodė. Ji rašė: „Iki studijų Harvarde Amandą Gorman auklėjo vieniša motina; ji patyrė kalbėjimo sunkumų, todėl buvo manyta, kad jos sutrikusi protinė raida. Jos patirtis, taip pat ir juodaodės moters tapatybė neišvengiamai paliko žymę darbuose ir gyvenime. Tad argi patikėjus šį darbą Mariekei Lucas Rijneveld mažų mažiausia nepraleista proga?“

Taigi, pirmas dalykas: Marieke Rijneveld yra baltaodė, tad negali versti juodaodės. Paskaičius Nyderlandų žurnalistės straipsnį aišku, kad jai būtų pakakę būti juodaode ir išsyk būtų suvokusi vienišos motinos užaugintos merginos, turėjusios kalbos raiškos sutrikimų, dramą. Baltaodė vertėja, vienišos motinos dukra, vaikystėje patyrusi kalbos raiškos sutrikimų, neturi jokių galimybių išversti šį eilėraštį, nes viskas susitelkia į amžinai nekintamą tapatybę, kylančią iš odos spalvos.

Janice Deul argumentas man priminė kritiko ruso ortodokso žodžius: jis sakė, kad mano Dostojevskio vertimai abejotini, nes nesu ortodoksas – o juk tik ortodoksas gali suprasti kitą ortodoksą. Jis nesakė to tiesiogiai, bet tai buvo aišku, – klausimas iš esmės kilo dėl to, ar žydas, net ir būdamas rusas, gali perteikti „rusišką sielą“.

Ši žmonijos suskaldymo pagal odos spalvą, rasę, etninę grupę, dar nežinia ką ideologija yra visiška vertimo priešingybė, o jis, visų pirma ir svarbiausia, yra dalinimasis ir empatija, kito, kuris nėra „aš“, priėmimas: tai vadinu „pri/atpažinimu“.

Niekas neturi teisės man sakyti, ką versti aš turiu teisę, o ko ne. Tačiau kiekvienas turi teisę vertinti, ar aš sugebu tai daryti. Tai yra ar savo darbu įstengiu, ar savo balsu, žodžių medžiagiškumu galiu padaryti, kad nuskambėtų ar vieno, ar kitos balsas, – ir neredukuoju jų į balsą, kuris laikomas manuoju. Ar mano balsas pakankamai svetingas, laisvas, kad suteiktų skambesį kitiems. Mūsų šalyje buvo ir dar yra „kolonijinių“ vertimų: ne tik tokių, kurie į originalius tekstus žvelgia vien kaip į egzotiškas įdomybes, bet ir tokių, kurie kitakalbius tekstus paverčia prancūziškais akademiniais tekstais. Visą gyvenimą verčiu ir todėl, kad esu nusiteikęs prieš tokius vertimus.

O gamta padarė mane ne tik žydu, bet ir „dominuojančiu baltaodžiu vyru“ (jei pasitelksiu naująją terminologiją). Tad ar turiu teisę versti Mariną Cvetajevą ir Aną Achmatovą, o šiuo metu – Kari Unksovą (kovotoją feministę, KGB nužudytą 1983 m.)? Žinoma, ne, jei laikysimės naujųjų kovotojų dėl rasės, tapatybės revanšo šalininkų požiūrio. Kai šie draudimai taikomi vertimo – perdavimo [dar: perėjimo; pranc. passage], įsisąmonintos laisvės, draugiškumo kito žodžiui srityje, jie pasiekia tokį absurdiškumo lygį, kad paveikia kaip lakmusas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kai kurie mane tikina, kad negaliu Janice Deul argumentų vadinti rasistiniais dėl „baltojo privilegijos“, kuria, manoma, naudojuosi. Tad rasizmas neva būdingas išskirtinai vien valdžiai, baltaodžiams. Toks argumentas paaiškina, kaip darbininkų ir tarnautojų elektoratas nuo Komunistų partijos perėjo prie Nacionalinio susivienijimo (iki 2018 m. Nacionalinio fronto – vert. past.), mums jau žinomos to pasekmės. Kaip nejausti, kad toks dvejopas standartas (vieni yra „vyraujantys baltaodžiai“, kiti gina savo „engiamą tapatybę“) yra žeminantis ir iš tikrųjų – dėl paniekinamo pobūdžio – rasistiškas?

Pasirodo, Janice Deul straipsnis išspausdintas didelio tiražo įtakingame laikraštyje. Ir, svarbiausia, leidėjas išsyk atsiprašė. Kaip kažką negero darant užkluptas vaikas, jis patikslino, kad iš šio straipsnio „daug sužinojo“ ir ateityje būsiąs atsargus. O vertėja atsisakė versti ir išspausdino ilgą eilėraštį pavadinimu Tout habitable (pažod. „gyvenama; įmanoma gyventi“; jį išsyk į prancūzų kalbą išvertė jos vyras vertėjas Danielis Cuninas!), kupiną skausmo; tai ir kvietimas brolybėn, ir parodymas, kad, priešingai negu teigė kai kurie polemikos dalyviai (jie, atrodo, stengėsi padaryti ginčą ne tokį rimtą tvirtindami, kad problema – visai ne odos spalva, o faktas, kad ji nekvalifikuota), ji yra puikiai įsisavinusi šnekamąją kalbą, būdingą Amandos Gorman eilėraščiui, ir būtų galėjusi jį išversti. Leidykla „Meulenhoff“ paskelbė pranešimų tikindama, kad buvo kupina pačių geriausių ketinimų ir yra integruotos visuomenės šalininkė (kas gi būtų priešininkas?). Dabar, atrodo, ji ieško jaunų juodaodžių vertėjų (moterų) komandos, kuri perteiktų amerikiečių rašytojos išgyvenimus.

Nors „Meulenhoff“ nekilo joks pavojus, Janice Deul straipsnyje nebuvo jokio grasinimo, leidėjas išsyk pasidavė, palikdamas rujai pulti jauną moterį, paties viešai pakviestą atlikti vertimą, ir pakluso raginimui atgailauti – visa tai interiorizuoto teroro atmosferoje. Jis pasidavė ne gavęs vertimą, kurį galima vertinti, skaityti, peržiūrėti, apginti arba taisyti, o pajutęs ontologinę kaltę dėl to, kad priklauso „baltaodžių“ institucijai.

Štai kur atsidūrėm.

Šiandien baimė sakyti akivaizdžius dalykus, baimė būti priskirtam skurdo išnaudotojų stovyklai paralyžiuoja bet kokį pasipriešinimą tam, kas, deja, tėra veidrodinė neapykantos ir paniekos forma. Neapykantos ir paniekos, kurios yra nesuderinamos su tuo, kas glūdi vertime.

„Le Monde“, 2021.III.11

Vertė Akvilė Melkūnaitė