A. Nelsienė: „Apie LB prasmę ir būtinumą išlaikyti lietuvybę sužinojau iš tėvų“

Už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos ryšius su JAV ir Lietuvos pakvietimo į NATO proga prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo A. Nelsienę „Atminimo ženklu“. Ji buvo pagerbta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, NATO žvaigžde-medaliu, aukščiausiu Latvijos medaliu už pagalbą stojant į NATO, JAV prezidento Džordžo Bušo, JAV kongreso narių ir senatorių padėkomis bei daugeliu kitų apdovanojimų.

Su Angele Nelsiene kalbėjomės apie jos įvairiapusę lietuvišką veiklą.

Anokia paslaptis, kad lietuvybė, tautiškumas pirmiausia puoselėjami šeimoje. Ar sutinkate su šia nuomone?

Gimiau patriotiškoje, visuomeniškoje, katalikiškų pažiūrų Suvalkijos ūkininko Ciprijono ir Petronėlės (Guogaitės) Barkauskų šeimoje. Per pirmąją sovietų okupaciją mūsų šeima buvo tremiamųjų į Sibirą sąraše, todėl 1944 metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai, palikome tėviškę arklių traukiamais vežimais.

Kelionė į Vakarus buvo ilga ir varginanti, o 1949-aisiais, po šešerių metų nežinios ir laukimo, mums buvo leista emigruoti į Ameriką. JAV katalikų šalpos organizacija mus nuvežė į Virdžinijos valstiją, vėliau persikėlėme į Čikagą.

Meilę lietuviškai kilmei ir paveldui tikrai kilo iš šeimos. LB prasmę ir reikalingumą išlaikyti lietuvybę toli nuo tėvynės supratau iš tėvų ir prelato Mykolo Krupavičiaus, jis buvo tėvelio draugas. Tėvelis domėjosi politika, kasdien būtinai kaip Šventąjį Raštą skaitydavo laikraštį „Draugas“, mamytė mėgo literatūrą, filosofines knygas, Antano Maceinos kūrybą.

Visa, kas susiję su žeme ir Lietuva, perėmiau iš savo tėtės. Jam nieko nebuvo brangesnio už Lietuvos žemę, tikėjimą, mūsų dainas ir gražius kaimyniškus santykius. Šviesus kaimo gyvenimo įvaizdis ir lėmė, kad užaugau didžiuodamasi savo lietuviška kilme ir brangindama viską, kas lietuviška. Jaunystėje dalyvavau skautų ir ateitininkų veikloje, dainavau ir šokau Čikagos lietuvių operoje. Visas mano ir mano šeimos gyvenimas susijęs su vienokia ar kitokia lietuviška veikla.

Su vyru Romu šeimoje puoselėjame lietuvybę, jos dvasia užauginome tris dukras – Audrą Narbutienę, Renatą Paulienę ir Ingą Rugenienę. Visos dukros yra sukūrusios lietuviškas šeimas, jos ir jų vaikai dalyvauja ateitininkų veikloje. Turime dešimt anūkų, jie taip pat kalba lietuviškai, šoka tautinių šokių ansambliuose. Pusė jų lankė lietuviškas mokyklas, o šeši net dalyvavo Baltimorės Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventėje. Džiaugiamės, kad mūsų vaikaičiai mielai lankosi Lietuvoje.

Kaip įsitraukėte į JAV LB veiklą? Nebuvo gi taip, kad vieną rytą pabudusi nutarėte: „Būsiu visuomenininke, dirbsiu lietuvybės labui.“ Kas buvo tie žmonės, kurie paskatino žengti pirmuosius žingsnius visuomeninės veiklos keliu?

Į visuomeninę veiklą įsitraukti mane paskatino trys žmonės: Los Andželo šeštadieninės lituanistinės mokyklos direktorius Vladas Pažiūra, pasiūlęs dirbti mokykloje ir Bendrajame Amerikos lietuvių fonde, žurnalistas ir rašytojas Juozas Kojelis ir, žinoma, mano vyras Romas. Jis pats buvo veiklus visuomenininkas gyvendamas Omahoje (Nebraska) ir vėliau – Kalifornijoje.

Santa Monikos (Kalifornija) apylinkės pirmininkas Juozas Kojelis, susitaręs su mano vyru Romu (kuris jau anksčiau buvo Los Andželo apylinkės pirmininkas) įtraukė mane į JAV LB Vakarų apygardos valdybą. Valdyba tuoj pat paskyrė mane į vicepirmininkės pareigas. Taip ir ėjau – iki pirmininkės, ir iki JAV LB tarybos prezidiumo narės, ir Tarybos prezidiumo pirmininkės kėdės! Buvau pirma moteris, išrinkta JAV LB tarybos prezidiumo pirmininke.

Dirbote ir daugelyje kitų organizacijų?

Daugelį metų buvau ne tik JAV LB Vakarų apygardos, bet ir kelių kitų organizacijų pirmininkė. Visuomenės buvau išrinkta (iki šiol tebesu) PLB Seimo narė. Čia esu ėjusi įvairias pareigas: buvau Garbės teismo narė, Kontrolės komiteto pirmininkė, Ginčų komiteto (vėliau pavadinto Konfliktų komitetu) narė ir pirmininkė.

V. Pažiūra prikalbino mane įsitraukti į BALF’o organizaciją (Bendrą Amerikos lietuvių šalpos fondą), įsteigtą ankstesnių emigrantų lietuviams pabėgėliams Vokietijoje šelpti. Sutikau, nes mano seneliai Guogai, jų sūnus Antanas ir dvi dukros su šeimomis buvo ištremti į Sibirą, o ši organizacija, kurios pirmininkė JAV buvo ankstesnės kartos Amerikos lietuvė Marija Rudienė-Rudis, rado būdų šelpti Sibiro tremtinius, miško brolius ir pogrindžio aktyvistus, kalinius. V. Pažiūra buvo įtaigus asmuo, jis prikalbino vesti BALF’o renginius. Rengdavome koncertus, o surinktas lėšas skirdavome politiniams kaliniams, Sibiro tremtiniams, Lietuvoje kalinamiems disidentams šelpti. Fonde dirbau iki pat jo uždarymo 2008-aisiais.

1987-aisiais J. Kojelis įtraukė mane į „Baltic American Freedom League“ (Amerikos baltų laisvės Lyga) – politinę, nepartinę, pelno nesiekiančią organizaciją. Ją 1981 metais įsteigė J. Kojelis, padedamas sūnaus Lino, ir pakvietė latvius ir estus bendrai veiklai. Pasinėriau į Lietuvos laisvinimo bylą ir su tuo susijusius didelius politinius projektus bei darbus. Daug bendruomenininkų ir visuomenininkų mus palaikė, prašomi prisidėjo prie veiklos. Tiesa, kai kurie JAV LB vadovai mane ir mano veiklą kritikavo, trukdė, pajuokė, nes patys gal nenorėjo, nesugebėjo arba net pavydėjo. Nemeluosiu, išgyvenau daug „įkandimų“.

Taip pat dirbau Kalifornijos lietuvių radijuje programos redaktore ir pranešėja. Darbas radijuje nebuvo lengvas, bet man labai patiko. Buvo puiki darbo grupė, ir mes visi nuoširdžiai stengėmės. Dabar ten esu garbės narė. Taigi mano visuomeninės veiklos etapą sudarė darbai švietimo, šalpos ir informacijos srityse.

Nėrėte į visuomeninę veiklą, o tuo metu buvote trijų dukrų mama?

Kažkaip pamažu visa šeima įsitraukėme į lietuvišką veiklą. Daugiausia bendravome su lietuviais. Sekmadieniais važiuodavome 40 mylių į Los Andželo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią.

Dukros Audra, Renata ir Inga mokėsi lietuviškoje mokykloje, aš joje dirbau. Vyras Romas buvo išrinktas tėvų komiteto pirmininku, tad visa mūsų šeima šeštadienius leisdavome lietuviškoje aplinkoje. Dukros dar lankė skaučių sueigas, vėliau – ateitininkų susirinkimus. Dar vėliau jos pradėjo šokti ir dainuoti Onos Razutienės įsteigtame „Spindulio“ ansamblyje…

Man būnant JAV LB Vakarų apygardos pirmininke, O. Razutienė buvo mūsų valdyboje ir mane nuolat kviesdavo atidaryti ansamblio renginius, jaunimo šventes. Vėliau tų švenčių programas pakvietė vesti mano dukras Audrą ir Renatą.

Su „Spindulio“ ansambliu autobusu keliavau į tolimą Spokano miestą Oregono valstijoje, į pasaulinę parodą („World Fair“). Buvau programos vedėja-pranešėja ir atsakinga už techninės dalies sklandumą. Ateityje niekada nebeprisiėmiau šios pareigybės!

Jūsų veikla rodo, kad esate atkakli ir darbus siekiate padaryti iki galo. Iš kur šios Jūsų būdo savybės?

Nuo pat vaikystės man ir sesėms Aldonai (Stropienei) ir Romai (Papartienei) tėvai skiepijo ne tik tikėjimą, meilę Tėvynei ir tiesą, bet ir atsakingumo savo veiksmams būtinybę ir svarbą. Tėvelis savo ar kitų pažadą vertino kaip pasirašytą sutartį.

Man buvo labai svarbu, kad mano siekiamas tikslas būtų prasmingas ir teisingas. O tada jau visomis jėgomis dirbau, kad tą tikslą pasiekčiau, ar duotą pažadą tesėčiau, nenuvilčiau savo bendradarbių ir visuomenės, kurios dauguma mano darbus rėmė ir manimi pasitikėjo. Tarp jų buvo daug žymių ir Lietuvai nusipelniusių asmenybių, didžių poetų ir rašytojų, visuomenės veikėjų, muzikų ir Lietuvos patriotų.

Buvo ir ankstesnės kartos lietuvių patriotų palikuonių, amerikiečių žurnalistų, politikų, televizijos programų vedėjų bei jų žurnalistų, buvusių Lietuvos ir JAV prezidentų bei jų patarėjų. Daugumos jų pasakyti įvertinimo, paskatinimo, patarimo ar padėkos žodžiai ir parašyti laiškai man yra didelis turtas, kuris priklauso ir lietuviškai visuomenei, ir pasauliui.

Nemažai laiko atiduota JAV LB Vakarų apygardai. Vakarų apygardai priklausė 7 valstijos. Tada dar nebuvo „Zoom“, nebuvo galima internetu suorganizuoti nuotolinių konferencijų. Kaip sekėsi koordinuoti darbus?

Vakarų apygarda plotu buvo didžiausia, bet lietuvių bendruomenėmis nebuvo gausi. Daugiausia lietuvių būriavosi Los Andžele, prie Šv. Kazimiero bažnyčios. Čia parapijos patalpose vyko lietuviški renginiai, šventės.

Dabar, kai viskas jau praeityje, pati stebiuosi (kaip tikriausiai ir kiekvienas, žvelgdamas atgal), kaip viską sugebėjau atlikti. Buvau jauna, dirbdavau iki paryčių, kai vyras ir dukros jau miegodavo. Turėjau telefoną, faksą ir laiškus, kurių parašyta tiesiog tūkstančiai… O kur dar savaitgalių linksmi pobūviai pas draugus, gyvenančius net ir už 70 mylių… Kitą rytą atsikėlus – vėl į parapiją, su dėžėmis lietuviškų staltiesių, lietuvišku koplytstulpiu ir gėlėmis…

Visi dirbome labai atsidavę, valdybos nariai stengėsi padėti pirmininkams, kuo galėdami. Dažnai skyrėsi pažiūros, bet pajėgdavau jas suderinti ir gerbti. Dirbome sutartinai ir tikrai daug nuveikėme! Apylinkės išsibarsčiusios, bet, kviečiama į Vasario 16-osios minėjimus, niekada neatsisakiau, prašoma visada padėdavau išspręsti reikalus.

Kiekviena apylinkė buvo vis kitokia, todėl ir iššūkiai buvo skirtingi. Kai kuriose jų daugumą jau sudarė mišrios šeimos, todėl ir iššūkiai buvo didesni. Stebino sutuoktinių tolerantiškumas ir parama lietuviškai veiklai. Tokie susitikimai buvo vertingi.

Visada vertinau nepiktybinę kritiką. Tai padėjo tobulinti veiklą, elgesį ir bendravimą su kitaip mąstančiais ar veikiančiais. Puikiai bendradarbiavau su PLB ir JAV LB Krašto valdybos pirmininkais: PLB – Broniumi Nainiu, Vytautu Kamantu, dr. Vytautu Bieliausku, Krašto valdybos – Algiu Rugieniumi, Vytautu Maciūnu, dr. Antanu Razma, Algimantu Gečiu ir pačiomis valdybomis. Apygarda vykdė jų pavestus nurodymus ir darbus, koordinavome savo sumanymus su jais.

Rengėme vadovų susitikimus su Los Andželo visuomene. Surengėme gerai pavykusius didelius renginius – Kultūros šventę (su tuomete JAV LB Kultūros tarybos pirmininke Ingrida Bubliene), Muzikos premijų šventę (su pirmininke Marija Remiene), atskirų sričių atlikėjų koncertus, šventes, parodas, pranešimus visuomenei ir t. t..

Las Vegaso miestas visiems siejasi su žaidimų aparatais, pramogomis, linksmu laiko leidimu. Ir štai žinia – čia įsteigta JAV LB Vakarų apygardos Las Vegaso apylinkė. Kaip kilo šis sumanymas? Kaip sekėsi jį įgyvendinti?

Dabar net juokinga ir neįtikėtina ta Las Vegaso istorija… Tuo metu buvau kelių valstybės masto visuomeninių ir politinių organizacijų pirmininkė ar vicepirmininkė ir daug laiko leidau Vašingtone, ieškodama paramos Lietuvos nepriklausomybei atkurti, priėmimui į NATO, Vakarų organizacijas, pagalbos atgaivinant sunaikintą ekonomiką ir visuomenines struktūras. Ieškojau kelių atsukti tris Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją, Estiją – į Vakarus!

Dažnai skraidžiau į Vašingtoną ir lankiau įvairaus rango valdžios atstovus. Jų durys nebuvo lengvai atveriamos, reikėjo nuolatinio spaudimo, todėl dukros Renatos uošvis Vytautas Paulius ir mano vyras Romas padarė „sprendimą“: Pauliai išsinuomojo butą netoli Kapitolijaus, o Romas „paaukojo“ mane. Taip pradėjau savo nemokamos „lobistės“ karjerą. Savaitės dienomis lankydavau Kongreso narių ir senatorių kabinetus, o savaitgalius leisdavau pas Renatą ir Raimundą bei Vytautą ir Bronę Paulius.

Ieškodama paramos Lietuvai, dėvėdavau įvairių organizacijų pirmininkės „kepures“ ir dėl to sulaukdavau daugiau dėmesio, nes atstovavau įvairių valstijų gyventojams. Trūko Nevados…

Taip sugalvojau ten steigti lietuvišką apylinkę! Tačiau maža bėda – Nevadoje tebuvo tik saujelė lietuvių ir nė vienas jų nesutiko būti pirmininku ar pirmininke. Los Andžele daug kas iš manęs tyčiojosi, gal todėl atkakliai įtikinėjau, kad steigsiu tą apylinkę. Su Romu nuvykome į Las Vegasą, bet nieko nepavyko prikalbinti.

Prieš išvykdami namo, laimės ieškoti sustojome „Ceasars Palace“. „Bet ir čia nesiseka“, – skundėmės vienas kitam lietuviškai. Staiga… lietuviškai mus užkalbino malonus vyras, jis pakvietė pasikalbėti, supažindino su savo žmona Mary – Amerikos indėne! Kalbėjomės iki paryčių, kartu pusryčiavome, atsidūrėme Yanauskų namuose, ir… Mary Yanauskas sutiko būti Las Vegaso apylinkės pirmininke, jeigu atliksiu visus steigimo darbus.

Pasakiusi apie tai savo apygardos valdybai, sulaukiau pajuokos, bet tai manęs neatbaidė. Pranešiau, kad kitas apygardos suvažiavimas vyks Las Vegase! Apie tai sužinoję daug kas kvatojo, kad Nelsienei, matyt, jau protelis pasimaišė…

O aš pradėjau organizacinius darbus. Pamatę, kad nepasiduodu, valdybos nariai sutiko man padėti. Pakvietėme svečių: Los Angeles gyvenančius bendruomenės narius, Jaunimo sąjungos atstovus. Išsinuomojome autobusą ir dainuodami išvykome… Buvo linksma kelionė!

Atvykę į vietą radome Yanauskų parūpintas geras patalpas. Nustebome, kad į suvažiavimą atvyko Ingrida ir Romas Bubliai, o dar labiau džiaugėmės, kad visi pareigingai dvi dienas dalyvavo suvažiavime!

Šis žingsnis buvo labai reikšmingas, nes negausi bendruomenė lengvai pelnė Las Vegasą atstovaujančio kongreso nario ir Nevados valstijos senatoriaus palankumą Baltijos valstybėms. Taigi sėkme likau patenkinta. Turiu Nevados senatoriaus, JAV Senato pirmininko Harry Reido ir keleto Atstovų Rūmų narių padėkas.

O vieną dieną man paskambino Mary ir pasakė, kad Las Vegase vyks tarptautinė Maisto mugė, tad reikia lietuviško maisto, Lietuvos vėliavos ir tautinių drabužių. Visi mano kolegos juokėsi: „Čia tavo sumanymas.“ Tačiau norint, kad iškilūs politikai atkreiptų dėmesį į lietuvius, reikėjo dalyvauti. Drabužiai, batai (o Mary norėjo tik su didelėmis aukso spalvos sagtimis) – surasti, bet Las Vegase nebuvo lietuviškų dešrų ir kopūstų. Prašiau, kad jų paruoštų Los Andžele. O kas nuveš į Las Vegasą? Valdyba nesutikdami purtė galvas, ir aš, kaip ir iki šiol, klausiamai žiūrėjau į Romą… Viskas dėl Tėvynės!!!

Prikrovęs pilną didelio automobilio bagažinę dešrų ir kopūstų, Romas išvyko į Amerikos lošimų centrą! O sugrįžo be krepšio pinigų, bet pakvipęs dešromis ir kopūstais. Pasakojo, kad Mary žygiavo nešdama Lietuvos vėliavą, buvo labai išdidi, o žiūrovai plojo ir visas dešras bematant išpirko.

Abu su vyru buvome labai laimingi, ir apylinkė kurį laiką gyvavo. Tačiau vadovų sveikatai pamažu silpnėjant, apylinkės veikla užgeso. Vėlesnės Vakarų apygardos valdybos jos taip ir neatgaivino.

Ėjote ir JAV LB tarybos prezidiumo pirmininkės pareigas. Ką nuveikėte šiame darbe?

Darbų nuveikta nemažai. Noriu paminėti vieną jų. Būdama JAV LB tarybos prezidiume, sutikau būti Muzikos premijos komiteto pirmininke, kad įtikinčiau narius Muzikos premiją skirti Los Andžele gyvenančiai kompozitorei Giedrai Gudauskienei, kurios ji tikrai buvo verta. Be jos sukurtų dainų jaunimui, jos išleistų plokštelių ir pagalbos „Spindulio“ ansambliui, jos simfonija „Los Andželo vaizdai“ buvo atlikta Los Andželo simfoninio orkestro koncerte. Muzikos šventės rengėjų pakviesta JAV LB vardu tariau žodį ir pasveikinau kompozitorę.

Ne mažiau nei šiuo jos kūrinio įvertinimu ji džiaugėsi JAV LB Kultūros tarybos premija, kurią jai dėl silpnos sveikatos, padedama dukros Dainos, įteikiau jos namuose, dalyvaujant iš Čikagos atvykusiai Marijai Remienei. Į įteikimą susirinko Giedros brangiausi bičiuliai ir gerbėjai. Tai buvo tik kuklus muzikės įvertinimas, bet ji taip juo džiaugėsi ir nuolankiai priėmė, nors buvo verta daug daugiau!

Tas įvykis man liko įsimintinas ir svarbus, nes dažniausiai laukiama, kol žmogus iškeliaus pas Dievą… Kiekvieną kartą, kai „Spindulio“ nariai savo šventėje dainuoja jiems parašytą dainą „Šiandien – mūsų šventė“, prisimenu ir matau amžinai jauną ir guvią savo draugę, muzikę ir kompozitorę G. Gudauskienę. Tokia akimirka ir daug panašių buvo vertos visų pastangų ir laiko…

Kokie to laikmečio įvykiai, susitikimai, renginiai įsiminė labiausiai?

Jų buvo tiek daug, kad neįmanoma visų išvardinti. Jie aprašyti lietuviškoje ir amerikiečių spaudoje, didžiausiuose Amerikos dienraščiuose. Kai kuriuos jų, vykusius lietuviškoje visuomenėje, jau paminėjau.

Svarbiausiu savo pasiekimu ir nuopelnu Lietuvai, Estijai ir Latvijai, laikau JAV Kongreso Atstovų rūmuose įsteigtą „Baltic Caucus“, kurio nariai kongresmenai rūpinasi Lietuvos, Estijos ir Latvijos saugumu, ekonomika, abipusiais santykiais su JAV.

Suradau lietuvių kilmės respublikoną Kongreso narį Johną Shimkus ir prikalbinau jį tapti kartu su demokratu Dennisu Kucinichu šio sambūrio ko-pirmininku. Jie manęs paprašė būti šio sambūrio atstove ir padėti rasti kuo daugiau Kongreso atstovų, kurie taptų šios organizacijos nariais.

Tam prireikė daug pastangų, nes organizacija nebuvo žinoma. Per trumpą laiką pavyko surasti per 70 narių. J. Shimkus ir D. Kucinichas su sambūrio nariais daug pasidarbavo, kad Lietuva, Latvija ir Estija būtų priimtos į NATO. Vėliau, kai D. Kucinichas nebuvo perrinktas į Atstovų rūmus, jo vietą perėmė demokratas Adamas Schiffas, nes jo senelis buvo litvakas. Gaila, bet jis Baltijos valstybėmis nesirūpino. Dabar, pasikeitus „Baltic Caucus“ ko-pirmininkams, vėl reikia ieškoti daugiau naujų narių.

***

Neįmanoma aprašyti visos Angelės Nelsienės veiklos. Klausaisi ir stebiesi, kaip ji viską suspėja. Atsisveikindama dėkoju jai už skirtą laiką, sveikinu aktyvistę su artėjančiu JAV LB 70-mečiu ir linkiu gero skrydžio į Lietuvą.