A. Rėklaitytė: „Labai svarbu, kad jaunas žmogus skaitiniuose atpažintų save“

Prie jos kūrimo vienaip ar kitaip prisidedantys lituanistai dažnai jaučiasi kaip karo lauke. Vieni iš jų teigia, kad sudarant programą svarbiausia perduoti tautinį pasakojimą, saugoti lietuvių kultūrą, o kiti pirmiausia kalba apie skaitymo malonumą, dėmesį kiekvienam vaikui.

Susiklosčiusi situacija primena estetinių posūkių metu vykusias diskusijas apie literatūros vertės kriterijus. Tik šiuo metu nesiginčijama dėl to, kas yra gera literatūra, kas ją daro vertingą, kiek ją veikia kintantis gyvenimas. Tiesiog be jokių skaitymo įpročių tyrimų, remiantis intuicija ar dar blogiau pasidavus ambicijoms įtvirtinti savo poziciją švietimo politikos lauke, kovojama dėl to, kokią literatūrą turi skaityti Lietuvos mokiniai.

Nors dėl nusivylimo švietimo sistema, konstruktyvių diskusijų trūkumo mokykline lituanistika besidominčių kultūrininkų gretos mąžta – emocinė atmosfera kaista. Norėtųsi, kad pagaliau būtų atsiribota nuo jausmų ir pradėta kalbėti apie tai, ko iš literatūros, kaip mokomojo dalyko, tikimasi mokykloje.

Viliamės, kad šie klausimai ir atsakymai į juos taps impulsu tokiai diskusijai, juoba kad jie susiję su mūsų vaikų, anūkų, taigi apskritai šalies ateitimi.

Į klausimus apie literatūrą ir skaitymą atsako literatūrologė dr. AKVILĖ RĖKLAITYTĖ.

Kada pradėjote skaityti knygas? Kada ir ką perskaitę vaikystėje patyrėte skaitymo malonumą? Ar pačių pasirinktų knygų skaitymas skyrėsi nuo mokyklos programoje buvusių knygų skaitymo? Kaip manote, kodėl? Ar esate išgyvenusi skaitymo krizę?

Daug skaityti pradėjau šeštoje klasėje. Tada negalėjau įvardyti, kodėl patiko skaityti, bet, matyt, dėl galimybės atsitraukti nuo kasdienės aplinkos, patirti nuotykių tarsi savo kailiu, vėliau pabūti su augantį vaiką apninkančiomis mintimis ir jausmais, tokiais kaip liūdesys, ilgesys. Knygas daugiausia rinkausi iš mokytojos sudaryto rekomenduojamos literatūros sąrašo. Atsimenu, kad jaunesnėse klasėse praleisdavau tas sąrašo pozicijas, kuriose būdavo visokios pasakėčios, sakmės ir padavimai.

Penktoje klasėje mėginau skaityti Jono Basanavičiaus surinktas lietuviškas pasakas, bet tuo metu dar nepajėgiau įvertinti autentiškos kalbos grožio ir vertės, todėl susvetimėjusi su knyga atidėjau ją ilgam. Iš rekomenduojamos literatūros sąrašo pirmiausia rinkausi daugiausia nuotykių knygas „jaunesniam ir viduriniam mokykliniam amžiui“, kaip tais laikais (dešimtajame dešimtmetyje ir anksčiau) būdavo rašoma paskutiniame knygos puslapyje. Truputį vėliau su draugėmis ėmėme keistis ir savo pačių savarankiškai atrastomis knygomis.

Kuo toliau, tuo labiau magėjo perskaityti ką nors ne iš sąrašo, ne iš vaikiškų knygų lentynos. Perskaitytų knygų niekaip nereflektuodavome, pamenu tik skaitymo azartą. Skaitėme ką radusios tėvų ir senelių lentynose: nuo iš Amerikos gautų R. Spalio apysakų apie skautus vaikus tarpukario Kaune iki socrealistinių romanų, įvairių detektyvų, vėliau ir dvasinės bei ezoterinės literatūros. Skaitymo krizių vis ištikdavo. Manau, kad tam įtakos turėjo ir netinkama knyga netinkamu laiku.

Ar vėliau grįžote prie mokykloje skaitytų knygų? (Kaip manote, ar svarbu, kad jaunesniems mokiniams būtų įdomu skaityti?)

Taip, prie mokykloje skaitytų knygų su malonumu grįžau, o kai kurias ir visai pirmą kartą atradau, skaitydama savo pačios vaikui. Mano vaikystėje daugelis vertingų knygų vaikams net nebuvo išverstos, jau nekalbu apie poligrafiją.

Taip pat vėliau grįžau ir prie tų tekstų, kuriuos jaunesnėse klasėse tiesiog praleidau pro pirštus. Minėtos pasakėčios, sakmės, vėliau giesmės ir prakalbos – mūsų senoji raštija – visiškai naujai atsivėrė universitete. Tiesa, mokykloje – aišku, ne be mokytojos indėlio – labai patiko Donelaičio „Metai“, Vaižgantas, Žemaitės apsakymai.

Iš pažiūros gali atrodyti, kad poezijos skaitymas paremtas emociniais įsijautimais. Iš tiesų tai yra reikšmių atkodavimas – analitinis darbas, kurio reikia mokytis. Įgudęs analizuoti vieną eilėraštį, galėsi išanalizuoti visus. Ir ne tik eilėraščius, bet ir prozos kūrinius, galų gale visą meną ir visus tekstus.

Išvardykite, Jūsų akimis, neginčytinų lietuvių ir užsienio literatūros klasikus, be kurių literatūros mokymas Lietuvos mokykloje neįsivaizduojamas? Koks turėtų būti klasikos ir šiuolaikinės literatūros balansas mokyklinėje programoje?

Kalbant apie literatūros mokymą mokykloje, mano manymu, svarbūs du dalykai: viena vertus, mokyklą baigęs žmogus turėtų būti susipažinęs su nacionaline ir pasaulio literatūros klasika ir, kita vertus, per savo mokyklinį gyvenimą turėtų būti patyręs skaitymo malonumą. Kitaip tariant, labai svarbu, kad jaunas žmogus skaitiniuose atpažintų save, kad skaitymą išgyventų ne kaip prievolę, bet, be visų kitų naudų, – ir kaip pramogą. Skaitymo ir prasmių suvokimo įgūdis jiems tikrai pravers ateityje.

Mano manymu, literatūros pamokose, vienoje ar kitoje klasėje, svarbu susipažinti su Donelaičiu, Mickevičiumi, Maironiu, Biliūnu, būtina skaityti Žemaitę. Nauji moksliniai Lazdynų Pelėdos tyrimai pasiūlė labai įdomų šių rašytojų seserų kūrybos skaitymo kodą – melodramą (turiu omeny dr. Dalios Pauliukevičiūtės disertaciją). Neabejoju, kad šiuolaikiniams moksleiviams – serialų kartai – tai būtų įdomus objektas ir kartu puikios kritinio mąstymo bei kultūros analizės pratybos. Tęsiu savo sąrašą: Vaižgantas, Salomėja Nėris (įskaitant klasikinę jaunystės lyriką), būtinai keturvėjininkai, Mykolaitis-Putinas, Mačernis, Sruoga. Lietuvos žydų kūryba: Avromas Suckeveris, Matilda Olkinaitė, Icchokas Meras. Lietuvos partizanų dienoraščiai.

Toliau – XX a. antrosios pusės literatūra su savais kontekstais: Škėma, Mackus, Marcinkevičius, Martinaitis, Geda, Vaičiūnaitė, Granausko, Bitės Vilimaitės apsakymai, Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“.

Iš pasaulio literatūros neapeinami yra graikų mitai ir antikinės dramos bei lyrika, taip pat Dante, Boccaccio, Shakespeare’as, Goethe, Kafka, Camus, Josifo Brodskio esė, Szymborskos, Miłoszo poezija.

Išvardijau daug klasikos autorių, tačiau mokykloje svarbu skaityti ir šiuolaikinę literatūrą. Šiuolaikiniams žmonėms šiandieninė literatūra leidžia lengviau susitapatinti su socialinėmis ir emocinėmis situacijas, atpažinti savą kalbą, galbūt pirmą kartą pažvelgti į save ir savo aplinką „sukeistintai“, iš šalies per fikcijos filtrą.

Ar vaikystėje, paauglystėje skaitėte poeziją? Kada ją atradote? Kokios turėtų būti jos ir prozos proporcijos mokykloje?

Jaunesnėse klasėse poeziją skaičiau, kiek reikėdavo pamokose. Buvom neblogai išmokyti analizuoti eilėraščius, juos nagrinėdavom gana mechaniškai kaip matematikos uždavinius: kas eilėraštyje kalba, kokie vartojami veiksmažodžiai, kokie „spalvažodžiai“, kokie žodžiai rimuojami, kokie garsai kartojasi visame eilėraštyje ir pan. Asmeniškai poeziją atradau gal tik dešimtoje–vienuoliktoje klasėje. Tada tos visos reikšmės, kurias buvome išmokę perskaityti eilėraščiuose, netikėtai suskambėjo visai kitokiais prasminiais pustoniais.

Iš pažiūros gali atrodyti, kad poezijos skaitymas paremtas emociniais įsijautimais. Iš tiesų tai yra reikšmių atkodavimas – analitinis darbas, kurio reikia mokytis. Įgudęs analizuoti vieną eilėraštį, galėsi išanalizuoti visus. Ir ne tik eilėraščius, bet ir prozos kūrinius, galų gale visą meną ir visus tekstus.

Kiek mokant literatūros mokykloje svarbi literatūros istorija, teorija? Kiek į literatūrą turi būti žvelgiama kaip į meną? Kas mokant literatūros yra tikslas, o kas priemonė?

Mokykloje skatinti kultūros istorijos ir literatūros procesų suvokimą, mano manymu, yra labai svarbu ir būtina. Plačiai galima pritaikyti teksto analizės įgūdžius, tačiau neišmanant kultūrinio konteksto visų reikšmių perskaityti irgi nepavyks. Istorinė nuovoka yra labai svarbi bendrojo išsilavinimo dalis. Literatūros pamokose, mano manymu, reikėtų derinti abu požiūrius į literatūrą – ir kaip į meną, ir kaip į kultūros istorijos reiškinį. Bent vyresnėse klasėse šie skirtingi požiūriai į literatūrą turėtų susijungti, darniai papildyti vienas kitą. O nuo vaikystės svarbu skaityti ir pratintis reflektuoti, mokytis analizės žingsnių.

Kaip visų pamokų, taip ir literatūros mokykloje reikia tam, kad žmogus bręstų kaip asmenybė ir integrali visuomenės dalis. Pirmiausia tai suprantu kaip įvairiopos žinijos (mokslinės, praktinės, emocinės, socialinės, meninės) ir žmogiškosios patirties bagažo kaupimą. Literatūra ypač suteikia tokių galimybių, nes, viena vertus, fikcija leidžia laikinai pabūti kito kailyje ir tokiu būdu įsisavinti patirtį; kita vertus, susidūrimas su fikcija skatina analitinį žingsnį: kaip tai yra padaryta? Meno kūrimas irgi yra žmogiškoji patirtis.

Ar gyvenimą globalizuotame pasaulyje tautos išlikimo prasme galima lyginti su gyvenimu sovietmečiu? Kada literatūros ir ideologijos santykis mokykloje naudingas, o kada pavojingas?

Mano manymu, gyvenimas globalizuotame pasaulyje ir totalitarinis režimas yra jokiu požiūriu nelygintini dalykai. Pasaulio globalizacija kelia savų grėsmių, tiesą sakant, dabar labai aiškiai išgyvename ir pasekmes – planetos klimato atšilimą, nesuvaldomą virusų plitimą. Pasikeitę tautos prioritetai, šioks toks atsitraukimas nuo nacionalinių temų ir idealų, kurie kritiniais istorijos momentais teikė dvasinių jėgų, byloja apie visuomenės išlaisvėjimą. Kai tauta yra okupuota ir engiama, normalu budėti ir kovoti už gyvenimą laisvėje. Kai tauta yra laisva – reikia gyventi, kurti gyvenimą. Tačiau laisva visuomenė jokiu būdu nereiškia ciniškos. Priešingai – tai integrali visuomenė: įvairi ir sugyvenanti. Kartu tai saugi aplinka žmonėms laisvai mąstyti, kelti klausimus, prieštarauti, savaip pasirinkti.

Kalbant apie literatūros mokymą mokykloje, kaip minėjau, svarbu atverti mokiniams įvairių žmogiškų patirčių archyvą ir apie tai kalbėtis, reflektuoti. Tai gali būti ir sunkios, net brutalios patirtys (apleistumas, prievarta, smurtas, holokaustas…), tačiau apžiūrėtos iš įvairių pusių meno kūrinio „ekspozicijoje“ tarsi savaime formuoja nuostatą, jog egzistuoja ne tik mano žiūra. Tada galiu svarstyti, kas man priimtina, kas ne ir kodėl. Iš esmės literatūra ugdo jautrų žvilgsnį ir į kitą, ir į pasaulio aplinką.