A. Riccardi: „Be popiežiaus mokymo katalikai pavirstų provincialais ir egoistais“

Žurnalistas Edwardas Augustynas pokalbį pradėjo nuo klausimo, ar sinodinis kelias nėra tik eilinis madingas žodžių junginys po „išeinančios Bažnyčios“ ir „Bažnyčios karo lauko ligoninės“. Pasak Riccardžio, karo lauko ligoninė išlieka, tik ji yra keliaujanti, o sinodiškumas – tai bendras kelias, ėjimas pas kitus su kitais. Tuo tarpu iš krizės Bažnyčią išvesti gali tik Evangelija, o sinodiškumas – tik metodas, būdas įtraukti tikinčiuosius į diskusiją, parodyti, kad Bažnyčia – tai ne institucija, bet Dievo tauta. Pagrindinis tikslas – sugrįžti prie Evangelijos, prie tikinčiųjų užsidegimo ją skelbti. Evangelija, profesoriaus Riccardžio įsitikinimu, reiškia į dėmesio centrą pastatyti labiausiai vargstančius, rūpintis kenčiančiųjų likimu, o ne Bažnyčios vidaus problemomis. Evangelija – tai angažavimasis į visuomenės ir pasaulio reikalus.

Atsakydamas į klausimą, ar visą Bažnyčią apimsianti diskusija dar labiau nesuskaldys skirtingų kultūrų ir mentaliteto tikinčiųjų, Riccardis konstatavo, kad susiskaldymai ir taip egzistuoja – gilūs ir ideologizuoti. Svarbu tai, kad pačios Bažnyčios neužvaldytų ideologija, nesvarbu kokia – progresyvistų ar konservatorių.

Paprašytas patikslinti, kuo skiriasi religija nuo ideologijos, italų istorikas pabrėžė, kad tai ne visada būna aišku. Paprastai ideologija reiškia tam tikros grupės interesus, o religija – ne. Antai Jonas Paulius II savo pontifikato pradžioje (po Ajatolos Chomeinio revoliucijos) suprato, kad religija – ir ne tik islamas – gali virsti karą laiminančia ideologija. Būtent dėl to popiežius 1986 metais sukvietė visų didžiųjų pasaulio religijų lyderius į Asyžių – į šv. Pranciškaus miestą drauge pasimelsti ir pasikalbėti.

Andrea Riccardžio teigimu, ginantis nuo ideologizacijos krikščionybei reikia laikytis Evangelijos – tai priešnuodis nuo visų ideologijų. Ji neleidžia žmogui atsitverti nuo kitų, bet nurodo eiti pas juos. Būtent dėl to Riccardis tiki sinodiniu procesu, ypač vykstančiu gyvoje bendruomenėje, tarnaujančioje Evangelijai, naikinančiai visus susiskaldymus ir poliarizaciją.

Praėjus 35-eriems metams nuo minėto susitikimo Asyžiuje, Šv. Egidijaus bendruomenė surengė dar vieną panašų skirtingų religijų atstovų maldos susitikimą Romos Koliziejuje. Komentuodamas jį Andrea Riccardis pabrėžė, kad visi gyvename vienoje Žemėje, tai mūsų bendrieji namai, todėl įsivaizduoti, jog įmanoma gyventi vien tarp krikščionių, vien tarp katalikų, vien tarp tos pačios tautos žmonių – tai iliuzija.

Jonas Paulius II Riccardžiui yra minėjęs, kad pats garbingiausias Lenkijos istorijos laikotarpis – tai Abiejų Tautų Respublika, kai šalį sudarė skirtingos tautos ir skirtingos religijos, o lenkai, lietuviai, ukrainiečiai ir žydai gyveno drauge. Tarp to meto valdovų popiežius labiausiai vertino Žygimantą Augustą, pabrėždavusį, kad jis nesąs žmonių sąžinių viešpats. Jonas Paulius II labai vertino  daugiatautes ir daugiaetnines valstybės, o jogailaičių viziją taikė ir dabartinei Lenkijai.

Pokalbio metu Andrėja Riccardis taip pat patarė per daug nesijaudinti, kad į Bažnyčios balsą šiandien ne itin įsiklausoma. Juk taip buvo jau XIX a. pabaigoje ir II pasaulinio karo metais. Kur kas didesnį rūpestį jam kelia ne tai, ar šiandien įsiklausoma į popiežiaus žodžius, bet tai, kad Bažnyčia šiuolaikinei visuomenei tampa apskritai nebeaktuali. Kaip pavyzdį jis paminėjo stulbinamą Italijos Bažnyčios tylą chaoso paženklintoje pandemijos pradžioje. Labiausiai Riccardį glumino susitaikymas su viešų pamaldų draudimu. Nors šios šalies istorijoje Mišios ir pamaldos niekada nebuvo stabdomos – net ir bombardavimų dienomis ar fronto linijai kertant Italijos miestus. Nė viena valdžia nedrįso imtis tokių priemonių.

Profesoriaus teigimu, tai lūžis Italijos Bažnyčios istorijoje, nes valstybė pirmą kartą nuvertino ją labiau nei komercines institucijas, nepriskirdama prie tų, kurios yra žmonėms gyvybiškai reikalingos. O vyskupai tylėjo, nes pandemijos metu susitaikė su tuo, kad Bažnyčia yra nereikalinga, tikėjimas – nesvarbus ir niekuo negelbsti žmonėms, atsidūrusiems sunkioje padėtyje. Vėliau šis Italijos modelis, regis, buvo pritaikytas ir kitose šalyse.

Andrea Riccardis siūlo pasimokyti iš pandemijos laiko kaip globalios visos žmonijos patirties. Jos pagrindu galima pradėti kurti pasaulį, kuris bus vieta labiau tinkama visiems. Tai turėtų tapti naujo, visiškai kitokio gyvenimo pradžia.

Esminiu dokumentu Šv. Egidijaus bendruomenės steigėjas laiko pandemijos metu parašytą popiežiaus Pranciškaus encikliką „Fratelli tutti“. Enciklikoje popiežius parodo, kaip skaityti Evangeliją naujame socialiniame ir istoriniame kontekste, ką numatyti ateičiai. Taip buvo visais laikais – Pijus XII padėjo susigaudyti Šaltojo karo laikais,  Jonas XXIII – atšilimo laikotarpiu, o Paulius VI – audringais posusirinkiminias metais, tuomet atėjo ir Jono Pauliaus II eilė. Katalikams būtina vadovautis popiežiaus mokymu antraip jie virstų provincialais ir egoistais.

Parengta pagal „Tygodnik powszechny“ publikaciją