2021 01 23

Česlovas Skaržinskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

A. Tendzegolskis: „Aforizmas turi ateitį, nes turi praeitį“

Tokį skambų teiginį skaitome naujoje Aloyzo Tendzegolskio knygoje „Aforistika iš dangaus“ (Vilnius: „Homo liber“, 2020 m., 110 p., dailininkas Rimantas Tumasonis). Sakyčiau ši mintis yra rašytojo, išleidusio net keletą aforizmų knygų, moto. Kūrybos pamatas.

Be aforizmų, A. Tendzegolskio knygoje „Aforistika iš dangaus“ randame keletą jo esė, taip pat rašytojo Arvydo Valionio interviu šios srities temomis. Maloni staigmena: knygos aforizmus iš autoriaus kūrybos parinko rašytoja Vytautė Žilinskaitė. Taigi, atrodo, turime geriausių A. Tendzegolskio aforizmų rinktinę ir jo samprotavimus apie šį žanrą.

Pirmoje knygos dalyje šėlsta aforizmai, daugiausia grįsti paradoksais, o antroje – eseistinės mintys, taip pat pilnos staigmenų. Štai keletas aforizmų: „Velnias įsitenka ir tarp maldai sudėtų delnų“, „Viešumas turi paslapčių“, „Laiką rodo veidrodžiai“, „Blogis gerinasi, kol laimi“, „Nėra vado be vadelių“, „Laisvė gyva draudimais“ ir pan. Dažniausiai aforizmą sudaro vienas trumpas sakinys.

Perskaitęs Jūsų esė, kuriose tyrinėjate aforistiką įvairiais aspektais, noriu klausti labai paprastai: kas yra aforizmas?

Klausimas amžinas, ir jo neištrinsi. Tačiau niekas į jį neatsako tiksliai ir galutinai. Ir neatsakys. Jo laukia tas pats likimas, kaip ir klausimo: kas yra menas?

Taip, šios mįslės gretimos.

Dažniausiai aforizmas apibūdinamas metaforiškai. Pasaulyje netgi kuriami aforizmai apie aforizmus. Ir aš pabandžiau spėlioti: „Yra menas mintį plėtoti ir menas ją trumpinti.“ Kartais pagalvoju: „Menas tobulas tik frazėje.“ Galiu pridurti: „Aforizmas parodo ydą, kurios kitaip nepamatysi.“ Bet negaliu atsakyti, kas yra aforizmas. Knygelėje tarp eseistinių minčių pateikta rašytojos V. Žilinskaitės metafora: „Yra toks žanras – aforizmai: tarsi mažame ryžio grūdelyje išraižyti erdviausi rūmai.“ Tai ypač taikli aforizmo charakteristika.

O kaip apibūdinti kitus posakius, pavyzdžiui, patarles?

Dabar pasaulio aforistikoje ir aforizmų rinkiniuose vis dažniau patarlės priskiriamos aforizmams. Iš tiesų ne visada įžiūrėsi šių žanrų skirtumą. Pavyzdžiui, kuo lietuvių liaudies patarlė „Arklio nugara javai dera“ skiriasi nuo aforizmo? Tai auksinė mintis, perlas. Daugelis ypatybių sutampa. Ar ši liaudies patarlė neprilygsta garsiajam Hipokrato aforizmui: „Gyvenimas trumpas, menas amžinas.“

O ar šiuos aforistikos klausimus tyrinėja užsienio literatūros ir tautosakos specialistai?

Dabar šioje srityje ypač pasižymėjo Amerikos žurnalistai. Jie, pavyzdžiui, klausia: kodėl posakiai, iškritę iš teorijų, išsilaiko ilgiau už pačias teorijas? „Kodėl Jėzus, skleisdamas naują religiją, kalbėjo apie sėjėjus ir garstyčių sėklas, apie namus, statomus ant smėlio ir akmens?“ Žurnale „New Yorker“ jie daro išvadas, kad aforizmas daugiaprasmis, todėl ir gyvas, kad etikos posakiai „reiškia apčiuopiamus potyrius ir priimtinesnes dogmų alternatyvas.“ Moraliniai posakiai palieka vietos įvairioms prasmėms, todėl ir pranoksta sistemas. Tokį požiūrį pripažįsta ir filosofai, sakykime, Friedrichas Nietzsche, rinkdamiesi aforistinį stilių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Neseniai Lietuvoje išpopuliarėjo eseistinis stilius.

Taip, mes dar prisimename Antano Masionio straipsnį „Trys žingsniai į esė pasaulį“, prieš pusšimtį metų išspausdintą „Pergalės“ žurnale. Tai esė apie esė. Gaila, šis žurnalas per visą savo gyvavimo laikotarpį nežengė nė žingsnelio į aforistikos pasaulį. O naujasis „Metų“ žurnalas šį trūkumą ištaisė. Jūs laiku prisiminėte eseistinį stilių. Eseistika susijusi su aforistika, nors žanrai skirtingi.