Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Aba, Tėve!

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kai Jėzus savo mokinius mokė melstis, sakė, jog maldos pradžioje dera kreiptis į Dievą Tėvą (Lk 11, 2; Mt 6, 9). Tai – sektina paties Viešpaties maldos patirtis. Su kuo Dievo Sūnus bendraudavo nakties metu? Su Tėvu Šventosios Dvasios betarpiškame artume.

O kadangi mes esame gavę ne vergystės dvasią, kad vėl bijotume, bet gavome įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: Aba, Tėve!, todėl pati Dvasia liudija mūsų Dvasiai, kad esame Dievo vaikai (Rom 8, 15 – 16). Taigi tikinčiųjų (kaip Dievo vaikų) kreipimasis į Dangaus Tėvą yra Dvasios vedimo pasekmė, maldingai atsiliepiant į malonės veikimą…

Jėzus moko: Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis Tėvui (…). Koks šių žodžių panašumas į buvusio sūnaus palaidūno ryžtą: Kelsiuos, eisiu pas tėvą! Šv. Chrizostomas rašė: „Tas, kuris vadina Dievą Tėvu, šiuo vardu jau išpažįsta ir nuodėmių atleidimą, ir išlaisvinimą nuo bausmės, ir išteisinimą, ir pašventinimą, ir išganymą, ir įsūnijimą, ir paveldėjimą, ir brolystę su Viengimiu Sūnumi, ir Dvasios dovanų teikimą. Tas, kuris negavo visų šių malonių, negali vadinti Dievo Tėvu“.

Teesie šventas Tavo vardas. Ar gali žmogus, prisiminęs Tėvo bekraštį gerumą, nepagarbinti Jo vardo, dėkodamas Jam už Sūnaus siuntimą mūsų išgelbėti; už artėjantį su Juo susitikimą akis į akį Danguje, ir už kitas nesuskaičiuojamas geradarybes, kurias Jis mums kasdien teikia?.. Iš tiesų tebūna amžinai šlovinamas Tavo, didis Dieve Tėve, vardas!

Teateinie Tavo Karalystė. Iš tiesų Jėzaus per savo pašvęstuosius mokinius tebesitęsianti išgydymų bei išlaisvinimų iš piktųjų dvasių vergystės misija žemėje – jau atėjusios Jo Karalystės ženklas. Jis sakė: Jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė.  Apaštalas Paulius byloja: „Dievo Karalystė yra (…) teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Tad jei mūsų siekiamybė yra gyventi laikantis Jėzaus mokslo, mumyse tolydžio įsišaknys teisumo malonė, suteikianti laisvės polėkį Dieve, nesudrumsčiamą širdies ramybės gelmę ir vidinį džiaugsmą, lydintį mus net ir tada, kai atsidursime įvairių išbandymų žaizdre (plg. 2 Kor 7, 4). Tai – Dangaus džiaugsmo preliudija žemėje.

Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien. Viešpatie, mes pripažįstame, kad Tu esi pirminis gerumo Šaltinis, per kitus žmones mums teikiantis ne tik duonos, bet ir kitų būtinų dalykų, palengvinančių mūsų kasdienybės buitį. Kai mes tvirtai pasitikime Tavimi, Jėzau, tada, ko tik prašome pagal Tavo valią, mus išklausai (1 Jn 5, 14). Neabejojame, kad ir dangiškasis Tėvas duoda gera tiems, kurie Jo prašo (Mt 7, 11). O kad mūsų prašymo malda būtų Tau, galybių Viešpatie, visiškai priimtina ir taptų kūnu, mes „su tvirtu įsitikinimu“ (1 Tes 1, 4) sakome: Ko tik melsdamiesi prašome, tikime gausią, ir tikrai taip bus (plg. Mk 11, 24).

Atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas (Lk 11, 4). Viešpatie, viena svarbiausių Tavo mums atleidimo sąlygų – mūsų atleidimo mastas tiems, kurie savo elgesiu mus įžeidžia… Jei sakytume: jis nevertas mano atleidimo, nes visiškai nesitaiso, klystume. Arba kas mano, jog neatleidimas įžeidėjui – tai mano „teisėta bausmė“ už patirtą skriaudą, irgi yra neteisus.

Mūsų atleidimo tikrumas mums pakenkusiems asmenims priklauso ne nuo mūsų asmeninio jų poelgių vertinimo, bet grynai nuo klusnumo Aukščiausiojo valiai. Nors mūsų įžeistos emocijos dar virtų savo sultyse, bet, malonei veikiant, viską lemia mūsų proto ir valios sprendimai. Kai paprašome: „Dieve, padėk man atleisti artimui“, ir mintyse kartojame: „Aš tau atleidžiu tavo nusižengimą ir nebegalvoju, ką tu man padarei“, – tai laimėjimas!  Juk ir pats Jėzus mus moko, jog kiekvienam žmogui atleistume ne septynis, o 77 kartus, simbolizuojančius daugybę kartų.

Ir neleisk mūsų gundyti. Prisimintina, kad Dievas – absoliutaus gerumo Versmė – nėra gundymų autorius. Blogis kyla iš blogio ištakų – demono arba iš mūsų pačių, kai pataikaujame kūniškumui ir pritariame nuodėmingai pagundai. Pats Jėzus dėl mūsų (po pasninko dykumoje) net leidosi piktojo gundomas… Nors gundymai neišvengiami, bet, kai meldžiame Viešpatį, kad mus saugotų nuo pasidavimo pagundai, išreiškiame pasitikėjimą Juo ir ištveriame išmėginimą, žinodami, kad ir Dvasia stiprina mus mūsų silpnume (plg. Rom 8, 26).

Viešpatie Dieve, be Tavo tėviškos pagalbos nepateisinsime Tavo vaikų vardo. Norime gyventi Tavo Sūnaus tiesa, kad būtume verti išvysti Tavo veidą Danguje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

 

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.