Abatas Mauro-Giuseppe Lepori. Vienuolio pašaukimas yra Kristus

Pašvęstasis – tai žmogus, kuris trokšta pasilikti Kristaus meilėje, kuris pasirenka nieko nemylėti labiau už Kristų, sako Bendrosios observancijos cistersų ordino generalinis abatas MAURO-GIUSEPPE LEPORI.

Artėjant balandžio 29 d. Vilniuje vyksiančiam Pašvęstojo gyvenimo simpoziumui, vienas žinomiausių šių dienų Šveicarijos ir Italijos pašvęstųjų pasidalino mintimis apie tai, su kokiomis problemomis šiandien susiduria tikintieji ir Dievui gyvenimą pašventusieji. Taip pat jis atsakė į klausimus, kaip būti krikščionimi šiuolaikiniame pasaulyje ir kokiomis temomis žada kalbėti susitikimo su Lietuvos vienuolijų atstovais metu.

Esate knygų autorius. Atrodo, kad visose savo knygose jums rūpi pagilinti gyvą santykį su Kristumi. Tai nėra teologinės knygos ar esė kokia nors Bažnyčiai svarbia tema, tiesiog rašote apie patį Kristų meditacijos forma. Džiugu, kad netrukus pasirodys ir pirmoji jūsų knyga lietuvių kalba „Simonas, pavadintas Petru“ (išleido „Magnificat leidiniai“, iš italų kalbos vertė Saulena Žiugždaitė) – meditacija apie Petro asmenybę evangelijose.

Taip, dauguma mano knygų yra mokymai, katechezės, paskaitos ir rekolekcijos, kurias vedu. Tai niekada nėra tekstai, kuriuos rašyčiau tiesiog kaip knygas. Vienintelė išimtis galbūt ir yra knyga apie Simoną Petrą.

Tiesa, mano rūpestis yra skelbti Evangeliją ir padėti man patikėtiems žmonėms sekti Kristumi, gyventi pagal Jį. Ne tik vienuoliams, bet ir pasauliečiams, nes tenka taip pat daug kalbėti įvairioms grupėms, pasauliečių judėjimams… Kartais esu kviečiamas kalbėti konkrečioms grupėms konkrečiais klausimais, tačiau visada siekiu, kad visi gyventų savo žmogiškąjį gyvenimą ir pašaukimą, kurio neįmanoma išgyventi be Kristaus. Kristus yra mūsų gyvenimo gyvybė, ir aš stengiuosi padėti žmonėms susisieti su Juo, gyventi su Juo, mylėti Jį, žiūrėti į Jį, taip pat Jo klausytis.

Suprantu, kad tik atkartoju Dievo žodį, nes nelabai išmanau kitus dalykus. Kadangi vienuolyno abatu tapau būdamas 35 metų, neturėjau laiko mokytis, daug skaityti ir pan. Taigi iš esmės tai daugiausia mano Lectio Divina, tai mano asmeninis Dievo žodžio apmąstymas. Matau, jog būtent to reikia žmonėms, nes iki šiol man niekas nesakė, kad turiu jiems pasakoti ką nors daugiau ar kitaip.

Pirmosios Mauro-Giuseppe Lepori knygos lietuvių kalba viršelis — Pirmosios Mauro-Giuseppe Lepori knygos lietuvių kalba „Simonas, pavadintas Petru“ (išleido „Magnificat leidiniai“, iš italų kalbos vertė Saulena Žiugždaitė) viršelis

Iš tiesų jaučiasi, kad knyga apie Simoną Petrą yra kelerius metus trukusio dėmesingo Lectio Divina vaisius. Kaip atsirado ši knyga? Ir kodėl pajutote poreikį ar norą rašyti apie šv. Petrą? Kuo jis gali būti patrauklus, įdomus šiandienos krikščionims?

Tai buvo šv. Teresėlės iš Lizjė metai, kai buvo vežiojamos relikvijos po visą pasaulį. Tuo metu Fribūre (Šveicarijoje) buvo leidykla, kurios direktorius man paskambino ir pasiūlė parašyti knygą leidinių serijai, skirtai Biblijos veikėjams pristatyti. Jau buvo parašyta knyga apie šventąjį apaštalą Tomą, buvo ir kitų. Ir tada jis manęs paklausė, ar nenorėčiau parašyti tokios knygos. Ir aš iš karto pasakiau, kad galėčiau rašyti apie šv. Petrą.

Taigi sutikau parašyti knygą, ir tai padariau ypatingomis aplinkybėmis: su maža Hotrivo vienuolių grupe vasarą 15 dienų keliaujame į kalnus, esančius netoli kartūzų vienuolyno Val Sainte, Šveicarijos Alpėse. Tai 15 dienų atostogos. Dvejus metus iš eilės per šias dvi atostogų savaites ėmiau visas Evangelijos ištraukas, kuriose kalbama apie Petrą. Kiekvieną dieną meditavau vieną iš šių puslapių ir rašydavau po skyrių. Ir taip per dvejus metus parašiau beveik visą knygą, trūko tik epilogo, jį parašiau vėliau.

Problema ta, kad leidykla per šį laiką buvo uždaryta. Rankraštis prancūzų kalba kelerius metus pragulėjo mano stalčiuje, kol Venecijos patriarchas vysk. Angelo Scola pakvietė mane vesti rekolekcijas savo vyskupijos kunigams. Tada išverčiau tai, ką buvau parašęs, į italų kalbą ir paverčiau rekolekcijomis kunigams. Taip gimė knygos leidimas italų kalba.

O kodėl šventasis Petras? Todėl, kad jis visada buvo brangus mano palydovas. Viena vertus, tai susiję su mano vardadieniu, Šv. Mauro ir Placido švente, nes jų šventės dieną mano vienuolyne skaitome Evangeliją apie Petro ėjimą vandeniu – šv. Mauras (šv. Benedikto mokinys) ėjo vandeniu. Taigi tai visada mane lydėjo… Dažnai medituodavau savo išrinkimo abatu dienos Evangelijos ištraukas: „Irkis į gilumą“, taip pat „Bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“ (Lk 5, 1–11).

Petro figūra man visada padėjo. Kaip rašau ir savo knygoje, jis evangelijose pristatomas su visomis savo ydomis, su visu žmogiškumu, kad kiekvienas iš mūsų galėtų susitapatinti su juo ir per tai suvokti Petro santykį su Kristumi. Aišku, yra ir kitų figūrų evangelijose, tačiau Petras iš tiesų aprašytas su daugybe detalių, kurios labai padeda.

Taigi Petras išgyveno tam tikrą kelionę, Evangelijoje matome visą jo kelionę Kristaus link, aš ją ir aprašiau knygoje. Kelionė nuo pradinio kvietimo iki visiško atsidavimo Kristaus meilei, iki visiško paklusnumo ir meilės laikymosi, kol Kristus apsigyvena jame ir Petras iš Kristaus gauna misiją.

Netrukus pirmąkart atvyksite į Lietuvą, dalyvausite kasmet vykstančiame vienuolinių bendruomenių susitikime. Pašvęstojo gyvenimo simpoziumas – bendruomeniškas susitikimas, skirtas skirtingų institutų atstovams susipažinti vieniems su kitais. Taip pat yra ir formacijos diena, į kurią kviečiamas svečias skaito pranešimus apie svarbias pašvęstiesiems temas. Kokias temas norėtumėte paliesti kreipdamasis į Lietuvos pašvęstuosius? Kokios yra bendrosios jūsų konferencijos temos?

Kai į mane kreipėsi iš Lietuvos, gavau įvairių klausimų ir temų, kurie man pasirodė labai įdomūs. Matau, kad beveik visur keliami klausimai panašūs. Jie susiję su pašvęstuoju gyvenimu, kuris, viena vertus, patiria tam tikrą nuovargį, tam tikra prasme jis prarado pirminį entuziazmą – jaučiamas pašaukimo trūkumas, senėjimas ir pan. Ir kartu pašvęstasis gyvenimas kelią iššūkį pasauliui dėl savo gyvenimo būdo, kuris visiškai neatitinka pasaulio vertybių.

Norėčiau pakalbėti apie pašvęstojo gyvenimo iššūkį, apie tai, kad įžadai šiandien gali būti pranašiški. Tikra tiesa, kad yra pranašystės aspektas, kuris siekia Senojo Testamento pranašus, netgi Kristaus pranašystę, kuri prieštarauja visuomenės nuostatoms ir nėra palankiai priimama. Turime susitaikyti su tuo, kad mūsų gyvenimo būdas yra pranašystė, kuri pasauliui nėra lengvai priimama. O tai liečia ne tik pašvęstąjį gyvenimą, bet ir apskritai krikščionišką šeimą, kuri, pavyzdžiui, yra atvira vaikams, priima neįgalius vaikus ir t. t. Tai taip pat pranašystė, kuri pasauliui nėra maloni.

Matau ištikimybės temą ir dar vieną mane dominantį klausimą – kaip neprarasti džiaugsmo? Manau, tai tikrai didelis iššūkis, nes pastebiu, kad visuose pašaukimuose yra pagunda gyventi be džiaugsmo. Apie tai kalba ir popiežius – kad neleistume piktajam pavogti mūsų vilties. Džiaugsmas iš tiesų yra širdyje esančios vilties išraiška.

Dar yra formacijos tema, nes akivaizdu, kad turime palaikyti ir formuoti ne tik jaunus vienuolius, bet ir vyresniuosius, vadovus. Šiandien tai – tikrai didelis iššūkis, matau tai savo ordine. Bendruomeninio gyvenimo tema, kaip neneigiant skirtumų gyventi vienybėje.

Taip pat norėčiau kalbėti apie Jėzaus žvilgsnį į pašvęstuosius asmenis. Galbūt turėtume pradėti nuo to, kaip suformuoti šį žvilgsnį arba perimti šį Kristaus žvilgsnį. Nes iš esmės rizikuojame medituoti apie pašvęstąjį gyvenimą taip, tarsi jis būtų kažkas, ko neapibrėžia Kristus. O pašvęstojo gyvenimo apibrėžimas yra Kristus, kuris kviečia, žvelgia į mus, myli mus. Turime iš naujo suprasti pašvęstąjį gyvenimą Kristaus žvilgsnyje į turtingą jaunuolį.

Taip pat norėčiau kalbėti apie santykius su pasauliu, dialogą su pasauliu, apie tai, kaip sekti Kristumi ir būti atidiems laiko ženklams. Taip, tai vis iššūkiai, jų aptinkame visur, manau, kad svarbu sustoti ir apžvelgti šiuos klausimus, taip pat išsiaiškinti, kur link visa tai mus kviečia… Visa tai mus kviečia atgaivinti charizmą, Dievo dovaną, kaip šventasis Paulius sako Timotiejui. Norint priimti šiuos iššūkius, iš mūsų reikalaujama atgaivinti savo charizmą. Juk galiausiai esame vienuoliai ne todėl, kad nusprendžiame tokie būti, bet todėl, kad gauname pašaukimą, charizmą, taigi – liepsną. Kaip ją išlaikyti degančią pasaulyje ir šiandienos situacijoje? Kaip ją įžiebti, kai susidaro įspūdis, kad ji užgeso?

Tai aktualūs klausimai Lietuvos pašvęstiesiems. 2018 m. į Lietuvą atvykęs popiežius Pranciškus kalbėjo apie vienuolių, pašvęstųjų asmenų kartą, kovojusių prieš Sovietų Sąjungą. Jis kvietė prisiminti persekiojimus patyrusius krikščionis. Jie buvo stiprūs ir užsidegę, o vėliau perdavė tikėjimą kitai atėjusiai kartai, tačiau ši karta šiandien patiria tam tikrą entuziazmo ir džiaugsmo nuosmukį. Vis dėlto turime misiją tą patį įkarštį dėl Kristaus perduoti naujoms kartoms.

Taip, džiaugsmas yra didelis iššūkis Rytų Europoje, ir ne tik. Lankau bendruomenes Vengrijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje ir Čekijoje, kur turime vienuolynų. Tiesa, dabar jaučiame šio impulso nuosmukį. Prisimenu, kaip kartą kalbėjausi su vienu senu vienuoliu, dalyvavusiu Solidarumo demonstracijose Lenkijoje. Tai buvo labai gražus liudijimas, tačiau jis pats skundėsi dėl entuziazmo ir evangelinio gyvenimo nuosmukio.

Savo knygoje „Simonas, pavadintas Petru“ rašote, kad Petras iš pradžių viską paliko nedvejodamas, bet vėliau jam teko iki galo kovoti už savo laisvę. Jėzus nuolat kvietė jį atnaujinti savo pirmąjį „taip“ įvairiomis aplinkybėmis ir nepaisant savo paties trapumo. Kaip ši kova išgyvenama iki galo šiandieniame vienuolio gyvenime? Kokios yra atramos, priemonės, kuriomis galime naudotis pašvęstajame gyvenime, kad nuolat atnaujintume savo kadaise ištartą „taip“?

Tikrai suprantu, kad laisvės tema yra labai svarbi, ypač – klusnumo gyvenime. Nes didelė pagunda yra gyventi be laisvės. Tarsi stojant į vienuolyną ar į religinę bendruomenę, duodant įžadus, būtų atsisakoma laisvės, nors yra priešingai. Įstojimu į vienuolyną pradedama kelionė, kurioje laisvė atiduodama Kristui, ji gaunama iš Kristaus ir per Jį. Klusnumas – tai ne laisvės išsižadėjimas, tai būti jos išlaisvintam nuo savęs paties. Būti laisvam nuo savęs – tai tikroji laisvė. Ir tai yra darbas, atsivertimas, kuris tęsiasi visą laiką.

Prieš pat šį interviu atrašiau vienai seseriai, kuri paprašė mane kurį laiką palikti vienuolyną, nes ji suprato, kad vienuolyne gyvenusi jau 15 metų giliai širdyje niekada nebuvo laisva. Dabar ji norėtų priimti laisvą pasirinkimą. Ir giliai širdyje aš suprantu, kad ji teisi, norėdama skirti laiko tikram pasirinkimui arba pasirinkimui iš naujo. Ir aš jai pasakiau, kad svarbiausia, jog šį laiką ji išgyventų daug melsdamasi ir prisirišdama prie Kristaus.

Laisvė tampa tikrai laisva, kai yra susieta, net prisirišusi prie Kristaus. Šv. Benedikto gyvenime yra epizodas, kai jis nueina aplankyti atsiskyrėlio. Jis mato, kad šis vienuolis yra prirakintas grandine, neleidžiančia išeiti iš savo celės, jis negali išeiti už tam tikro savo namelio perimetro. Šventasis Benediktas jam sako: „Jei esi prisirišęs prie Kristaus, tau nereikia grandinės. Jei Jį myli, neišeisi iš savo vienuolyno. Jei myli Kristų, o ne grandinę.“

Ši meilė yra esminė. Šv. Benedikto reguloje brolių laisvė labai vertinama. Benediktas tai labai brangina. O tai buvo prieš 15 šimtmečių! Pavyzdžiui, Reguloje kalbama apie laisvę, kai brolis nori melstis vienas, jis įeina į oratoriją kada nori ir gali ten būti laisvai. Tai yra esminė santykio su Dievu laisvė. Net griežta vienuolyno disciplina neturėtų būti už tai svarbiau. Taip pat yra laisvė pasakyti savo abatui, jei brolis mano, jog jis negali vykdyti kokio nors įsakymo, kad jis laisvai apie tai kalba su abatu, pateikia savo argumentus…

Kartais tai nepakankamai puoselėjama vienuoliniame gyvenime. Buvo tam tikras pašvęstojo gyvenimo ir net krikščioniškojo gyvenimo laikotarpis, kai teoriškai kalbėjome apie laisvę arba kalbėjome apie laisvę, kuri pati save atšaukia, o ne apie laisvę, kuri renkasi. Juk galiausiai iš tiesų esu visada laisvas, o jeigu renkuosi atsisakyti savo laisvės, vis vien tai renkuosi. Tai yra pasirinkimas, kurį reikia daryti iš naujo kiekvieną akimirką, kiekvieną dieną.

Kaip trumpai apibūdintumėte, kas yra vienuolis arba pašvęstasis asmuo?

Iš tiesų sakyčiau, kad tai – žmogus, kuris trokšta pasilikti Kristaus meilėje. Vėlgi tai yra šventojo Benedikto regula, bet iš tikrųjų tai yra pirmenybės teikimas arba pasirinkimas nieko nemylėti labiau už Kristų. Mes renkamės pasitikėti šiuo širdies kvietimu, gyventi taip, kad visi asmens matmenys – laisvė, kūnas, protas, siela, darbas, talentai – kuriuos turime, taip pat ir mūsų silpnybės, visa tai būtų suformuota Kristaus. Ir tokiu būdu kad viskas taptų šventa, nes viską tarsi pašventiname, paaukojame Jam, kuris gyvena mumyse.

Tai – tarsi visą gyvenimą stengtis įžengti į Kristaus gyvenimą ir tuo pat metu leisti Kristui įžengti į mūsų gyvenimą, kol Jis apsigyvena mumyse. Taip, mūsų pašaukimas yra Kristus. Mūsų pašaukimo forma yra Kristus. Visos formos, visos regulos, visos charizmos yra tam, kad Kristus gyventų mumyse.

Žodis vienuolis suponuoja vienatvę, buvimą vienam (graikų k. monos reiškia „vienas“), tačiau beveik visada vienuoliai gyvena bendruomenėje. Vadinasi, tarp individo ir grupės turi būti gili sąsaja, pusiausvyra – net vienuoliniame gyvenime. Ir mes žinome, kad išlaikyti šią pusiausvyrą yra iššūkis, nes niekada nebūsime atradę tobulos pusiausvyros tarp „aš“ ir „mes“. Ką reiškia mums, vienuoliams, šiandien gyventi bendruomenėje? Kaip turėti tikrą santykį bendruomenėje?

Žmogus – tai suvokimas ir atradimas, kad jis yra santykis. Ir jei pasirenkame vienatvę, tai tik tam, kad tai atrastume savo būties gelmėse. Aš esu santykis. Dažnai gyvendami visuomenėje, nuolatinėje žmonių apsuptyje rizikuojame to nesuprasti.

O vienuolinio gyvenimo tikslas – gyventi bendrystę vienumoje arba vienatvę bendrystėje. Vienatvę, kurioje atrandama visuotinė bendrystė. Tam reikia ne tik bendruomenės, bet ir vienatvės, todėl paprastai pašvęstajame gyvenime, ypač vienuoliniame, visada vyksta nuolatinis dialogas tarp vienatvės ir broliškumo laiko, kad iš tikrųjų ugdytume širdį visada gyventi šioje bendrystės vienatvėje. Kad nepaliaujamai prisimintume, jog žmogus tam yra sukurtas pagal Trejybės paveikslą.

Štai kodėl šv. Benediktas, nors ir pradėjo savo gyvenimą kaip atsiskyrėlis, o vėliau tapo cenobitu, vis dėlto savo reguloje rašo, kad atsiskyrėliu negalima tapti, jei prieš tai negyveno broliško, ilgo bendruomeninio gyvenimo. Broliško gyvenimo patirties išbandymas nulemia, kad galiausiai atsiskyrėlis iš tiesų gyvena visuotinėje bendrystėje, o ne individo vienatvėje. Tai yra darbas, didysis atsivertimas, kurį turime išgyventi. Tie, kurie nemoka priimti savo vienatvės, po truputį tampa paviršutiniški bendrystėje, brolybėje. Ir kartu yra kitas pavojus – būti individualistais vienatvėje.

Atrodo svarbu, kai sakote, kad vienatvė leidžia mums suprasti, jog esame sukurti santykiams. Paradoksalu, kad šiandieniai didmiesčiai yra didelės vienatvės erdvės. Žmonės nesijaučia esantys bendrystėje, nors jie nuolat apsupti kitų žmonių. O žmonės, lankantys mūsų, pašvęstųjų, bendruomenes, kurios dažnai yra nuošaliose vietose, randa šiuos gilios bendrystės santykius. Ar vienatvė leidžia pasiekti tikrąjį santykį?

Taip, vienuolio vienatvė ir tyla padeda jam pasiekti gelmes, gylį bei širdį. Ir tokiu gilumu gyvenančiam žmogui santykiai tampa ne tokie paviršutiniški. Apie tai taip pat norėčiau pakalbėti simpoziume. Pašvęstojo gyvenimo problema dažnai yra gilumo trūkumas. Matome (ir aš savo ordine tai matau), dažnai vienuolynuose problema yra ta, kad nepakankamai gilinamės.

Negyvename giliai nei broliškame gyvenime, nei vienatvėje. Šiandien tai didelis iššūkis, nes esame labai veikiami žiniasklaidos priemonių ir t. t. – rizikuojame prarasti vienuolyno prasmę. Tad kyla pavojus, kad iš tiesų praleisime didįjį liudijimą, kurį turime skleisti. Manau, kad didysis liudijimas, kurį turime perteikti visiems, yra visa ko gilumas, net pačiuose banaliausiuose dalykuose. Pašvęstasis gyvenimas reiškia pirkti dirvą, kurioje yra didžiulis lobis. Tačiau blogiausia, kad kartais įsigijęs dirvą dėl lobio pastarąjį pamiršti. Pradedi dirvą arti ir lobio nebeieškai.

Bažnyčia Lietuvoje vis dar stipriai veikia visuomenės gyvenime. Ji yra moralinis autoritetas, kuris, nors ir silpnėja, tačiau šalyje yra gana svarbus… Kartais Ji gali atrodyti kaip milžinas molinėmis kojomis – autoritetinga, bet tuo pat metu ir trapi. Tai sąlygoja daug veiksnių, vienas iš jų – tai, kad Bažnyčia turi spręsti visuomenėje kylančios genderizmo, šeimos sampratos, karo Ukrainoje klausimus. Jūsų manymu, kaip Bažnyčia šiandien yra pašaukta būti visuomenėje, kurioje gyvename? Kaip šiandien būti krikščioniu pasaulyje?

Manau, kad visa Bažnyčia susiduria su tokiu iššūkiu. Tikrai turime nuolankiai priimti nusižeminimą, įtakos praradimą visuomenėje. Manau, tai liudija ir popiežiaus Pranciškaus, taip pat popiežiaus Benedikto XVI pavyzdžiai: mokėti atsisakyti praeities šlovės, kuri buvo paviršutiniška, kad iš tikrųjų laikytumės evangelinio Bažnyčios gyvenimo branduolio. Tai – ne visada lengva, nes nešiojamės sunkų paveldą, net materialų ir kultūrinį. Tai matau savo ordino vienuolynuose.

Giliai širdyje suprantu, kad daugelį vienuolijų į jūros dugną tempia sunkus praeities svoris, kurį jie teigia ir toliau nešantys. Jei sutiktume visko atsikratyti tam, kad gyventume tik tuo, kas vienuoliškame gyvenime yra esminiai dalykai, t. y. malda, broliškas ir asmeninis gyvenimas paprastume, iš tiesų galėtume daug lengviau įveikti krizę ir tapti pasauliui pasiūlymu, ženklu. O mes dažnai sukuriame didžiules infrastruktūras, kurios nebėra ženklai. Manome, kad ištikimybė yra svarbi šiems dalykams, kad turime likti ištikimi praeities palikimams, laikomės įsikibę to, kas vis tiek nuo mūsų bėga ir griūva.

Žinoma, tam iš tiesų reikia didelės evangelinės laisvės. Bažnyčioje yra tokių, kurie didžiuojasi savo sėkme, akivaizdu, kad jie turi daug pašaukimų ir t. t., bet matau, kad tai trapu. Ši sėkmė tokia pat trapi, kaip ir tų, kurie neturi pašaukimų. Ir galbūt kartais tie, kurie neturi pašaukimų, gali geriau reaguoti į dabartinę krizę nei tie, kurie jų sulaukia daug. Manau, kad turime sekti Kristumi tokiu, koks jis yra, vargšas, nuolankios širdies ir tarnaujantis. Bažnyčia neturi pakliūti į spąstus manydama, kad gelbsti save siūlydama ką nors kita nei žmogų gelbstintį Kristų. Kristus yra žmogaus Atpirkėjas, jis yra jo išgelbėtas. Žmogus gali priimti jo gelbstintį gailestingumą, nes Kristus nebijo eiti ir apkabinti nusidėjėlių.

Tai gražus iššūkis, nes man atrodo, kad jau dabar gyvename ypatingais evangeliniais laikais, kai krikščioniškasis tikėjimas pasauliui siūlomas labai paprastai, kai Šventoji Dvasia tikrai gali veikti tiesiogiai. Ne tiek per tai, ką darome ar sakome, kiek per buvimą. Jei tai priimsime, krizė tikrai bus naujo gyvenimo sėkla. Jau dabar tai matome.

...pabaigoje turime nedidelį prašymą: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.