Abatas Mauro-Giuseppe Lepori – vienuolis, kurio širdis pasaulio dydžio

„Į vienuolyną įstojau ne tam, kad būčiau vienuolis – norėjau sekti Kristumi“, – sako Bendrosios observancijos cistersų ordino, kuriam šiandien priklauso 1600 vyrų vienuolių ir daugiau kaip 800 moterų vienuolių, generalinis abatas MAURO-GIUSEPPE LEPORI.

Mauro-Giuseppe Lepori laikomas vienu žinomiausių šių dienų pašvęstųjų Šveicarijoje ir Italijoje – leidžia knygas, veda rekolekcijas ir seminarus. Balandžio 29 d. jis skaitys paskaitą Vilniuje vyksiančiame Pašvęstojo gyvenimo simpoziume. O renginio išvakarėse Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje pristatys savo lietuvių kalba išleistą knygą apie šv. Petrą.

Ruošdamasis vizitui Lietuvoje, jis sutiko atsakyti į keletą Tiberiados bendruomenės brolių klausimų.

Tėve Mauro-Giuseppe, dėkojame, kad mus priimate. Labai džiaugiamės galėdami praleisti laiko kartu, o dar labiau ir netrukus galėsiantys priimti jus čia, Lietuvoje. Gal galėtumėte papasakoti, kaip pasirinkote tapti vienuoliu? Kas jus patraukė į labai kontempliatyvų pašvęstąjį gyvenimą? Žinome, kad yra daugybė pašvęstojo gyvenimo formų, tačiau cistersų gyvenimas vis dėlto yra ypatingas.

Pirmą kartą pajutau Viešpaties kvietimą Asyžiuje, Porciunkulėje. Tai buvo tarsi Kristaus pašaukimas, kuris mane kvietė pas save, sekti Juo, neturėti nieko kito, tik Jį kaip pašaukimą savo gyvenime.

Man buvo 18 metų, aš nežinojau, kaip sieti šį pašaukimą su kokia nors vienuolinio gyvenimo forma. Taigi vėliau, kadangi tai nebuvo aišku, ėjau įprastu keliu, t. y. ruošiausi tapti dieceziniu kunigu. Tuo metu tai buvo akivaizdžiausias dalykas. Pranciškonų gimtojoje Šveicarijoje nepažinojau, tuo metu priklausiau Bendrystės ir išsilaisvinimo judėjimui (pranc. Comunione e Liberazione). Taigi branginau šį pašaukimą ir minėtame judėjime ypač man labai padėjusių kunigų dėka jį patikrinau.

Atėjo metas studijuoti universitete, pasirinkti studijas. Maniau, kad pradėsiu studijuoti teologiją, bet mane palydėjęs kunigas pasiūlė pirmiausia užsiimti kuo nors kitu. Tad nusprendžiau studijuoti filosofiją. Studijavau, gyvenau studentų bendruomenėje. Joje rezidavo ir keli kunigai, jie man padėjo toliau tikrinti savo pašaukimą.

Baigęs filosofijos studijas pradėjau studijuoti teologiją. Po dvejų metų sugalvojau nutraukti studijas ir išvykti į misijas Afrikoje – vienas iš kunigų, su kuriuo gyvenau studentų namuose, buvo dėstęs Afrikoje.

Taigi išsiunčiau prašymą dalyvauti misijose Kamerūne, o pats tuo tarpu išvykau ruoštis ekleziologijos egzaminui į Cistersų vienuolių Hotrivo abatiją, įsikūrusią visai netoli Fribūro universiteto, kuriame studijavau. Ir ten įvyko sukrėtimas – meilė iš pirmo žvilgsnio, arba to Asyžiaus pašaukimo atnaujinimas. Anksčiau niekada nebuvau galvojęs apie vienuolinį gyvenimą, bet ten viskas tapo aišku, ir giliai širdyje akivaizdžiai supratau, kad visi iki tol buvę įvykiai mane ten vedė. Taigi vasarą išvykau ten mėnesiui pabandyti, o lapkritį jau įstojau kaip postulantas.

Per tą bandymo mėnesį man labai padėjo Dievo žodis, Lectio Divina. Sau kėliau daugybę klausimų: ar nebūčiau naudingesnis kitaip gyvendamas? Reikia pasakyti, kad Hotrivo bendruomenė buvo ir tebėra labai kontempliatyvus vienuolynas. Yra žemės ūkis, rankų darbas, daug maldos… Jokio pastoracinio darbo, jokios parapijos. Toks, koks turėtų būti cistersų vienuolynas.

Vienas Evangelijos pagal Joną puslapis man tikrai labai padėjo. Atėjo suvokimas, kad „kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių“ ir „be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jn 15). Taigi supratau, kad mano gyvenimo vaisingumo vieta yra ne ten, kur, mano manymu, darysiu tą ar aną, bet ten, kur esu labiau susivienijęs su Kristumi. Man buvo akivaizdu, kad toji vieta bus vienuolynas. Tai mane išlaisvino visiems laikams. Ėmiau į tai susitelkti – į buvimą Kristuje ar su Juo – ir iš esmės taip gyvenau visą savo pašaukimo kelionę.

O kaip reagavo jūsų šeima ar draugai?

Mano tėvas jau buvo miręs, o mama buvo šiek tiek išsigandusi dėl šio mano pasirinkimo. Pirmiausia ji bijojo, kad išvažiuosiu į Afriką. Mano išsiųstas laiškas keliavo keturis mėnesius, taigi teigiamas atsakymas atėjo tada, kai jau buvau radęs savo Afriką už 7 kilometrų nuo Fribūro.

Taigi pasakiau jai: „Nesijaudink, aš nevažiuoju į Afriką, aš važiuoju į vienuolyną Hotrive.“ Ji buvo itin tikinti moteris – visada leido man pačiam eiti pašaukimo keliu, priimti sprendimus, aš manau, kad tai buvo labai gera ir teisinga. Vėliau ją visiškai sužavėjo ir nudžiugino tai, kad būdamas vienuoliu iki pat jos mirties buvau jai artimesnis nei mano kiti vedę broliai, turintys šeimas.

Ar galėtumėte šiek tiek papasakoti apie vienuolinio gyvenimo džiaugsmus ir vargus?

Kai įstojau į vienuolyną, įsivaizdavau, kad man bus labai sunku atsikelti rytais. Tuo metu nakties pamaldos vis dar prasidėdavo 2.30 val., todėl turėjau anksti keltis, anksti eiti miegoti… Dar bijojau, kad man bus labai šalta, nes tuo metu vienuolynas nebuvo labai gerai šildomas, bijojau ir dėl kitų dalykų.

O giliai širdyje jaučiau, kad mano tikroji problema arba didysis gyvenimo išbandymas buvo bendruomenės gyvenimas. Net ne maldos gyvenimas, nes man neblogai sekėsi, bet tai, kad reikėjo 24 val. per parą gyventi su broliais – net naktį, pertvaros tarp celių nebuvo labai sandarios…

Tai buvo didžiausias išbandymas, bet kartu ir didžiausia malonė, nes būtent ten, bėgant metams ir svarstydamas: „Ar tikrai turėsiu su visu tuo dar gyventi 50 metų?“ – patyriau vieną didžiausių nušvitimų per vienuolinę formacijos laiką. Tai buvo suvokimas, kad nesugebu mylėti, kad turiu tai pripažinti – nesugebu mylėti!

Ir čia man labai padėjo pranašas Jeremijas, sakydamas – tavo žaizdos neįmanoma išgydyti, ji nepagydoma, bet pamažu Dievas išgydys tavo žaizdą (Jer 30). Šis suvokimas man suteikė didelį džiaugsmą ir laisvę, nes nuo tos akimirkos supratau sakinį: „Be manęs jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Jau žinojau tai, bet dar nebuvau to patyręs, tai dar nebuvo mano širdyje. Evangelijos pagal Joną 15 skyriuje taip pat skaitome, kad be Kristaus, Šventosios Dvasios, negalime mylėti Tėvo. Nuo tos akimirkos, kai patyriau suvokimą, kad norėdamas mylėti turiu atsigręžti į Kristų, tai buvo tikras išsilaisvinimas ir džiaugsmas.

Galiausiai šis įžadas labai susijęs su benediktiniškuoju stabilumu, ar ne? Tai reiškia likti bendruomenėje iki gyvenimo pabaigos, atsisakant pretenzijų keisti dalykus ir žmones aplink save, bet pats būti keičiamas. Tai yra didžiulė, visą gyvenimą trunkanti, malonė.

Cistersų vienuolynas Hauterivesas — Bendrosios observancijos cistersų ordino vienuolynas Hotrive. Wikipedia.org nuotrauka

Žinome, kad 2010 m. buvote išrinktas ordino generaliniu abatu, o 2022-aisiais buvote perrinktas – tęsiate tarnystę. Kokia jūsų, kaip ordino generalinio abato, misija? Kokie iššūkiai, rūpesčiai, taip pat – ir džiaugsmai, ją lydi? Svarbu paminėti, kad jums tenka daug keliauti – pavyzdžiui, visai neseniai grįžote iš Etiopijos. Ar tai reiškia, kad savo pirminį pašaukimą teko apleisti?

Taip, buvau išrinktas prieš 12 metų. Tai buvo visiškas gyvenimo pokytis, nes gyvenimą kontempliatyviame vienuolyne pakeitė gyvenimas nuolatinėse kelionėse. Kai 2010 m. buvau išrinktas, tai buvo diena, kai Mišiose buvo skaitoma Evangelijos ištrauka, kurioje Jėzus šaukia Petrą: „Irkis į gilumą ir užmesk tinklus.“ Ir man, apmąstant šv. Petrą, šis išrinkimas iš tiesų buvo tarsi kvietimas. Buvo akivaizdu, kad Kristus mane kviečia, ir šis suvokimas, jog Jis kviečia mane sekti paskui Jį tokiu būdu, mane guodė.

Niekada nekėliau sau klausimo, ar dabar aš nebesu vienuolis. Iš tikrųjų į vienuolyną įstojau ne tam, kad būčiau vienuolis, bet norėjau sekti Kristumi. Taigi, jei tam tikru momentu Jis pakeičia kryptį, tai – ne mano reikalas. Man svarbu sekti paskui Jį, likti prie Jo prisirišusiam. Ir tai yra žinojimas, kuris visada mane lydėjo.

Prisimenu akimirką, kai buvau išrinktas. Pirmąjį vakarą, kai po išrinkimo grįžau iš savo vienuolyno į generalinę kuriją Romoje, pirmąją vakarienę. Tai buvo diena, kai niekas namuose neveikė – nei internetas, nei elektra. Nežinojau, ką daryti, nes reikia organizuoti ir pradėti naują darbą: ką daryti, nuo ko pradėti? Mano pirmtakas buvo išvykęs. Aš tikrai nežinojau, nuo ko pradėti. Buvau prislėgtas ir kupinas nerimo.

Prisimenu, kad valgėme vakarienę refektoriuje ir tarsi išgirdau, kaip Kristus man sako: „Aš pašaukiau tave sekti paskui mane, o ne eiti pirma manęs.“ Iš karto atradau ramybę. Pasakiau sau: „Štai, štai, tereikia vėl pradėti sekti paskui Jį“, o paskui viskas susitvarkė. Tai – sąmoningumas, kurį visada turime susigrąžinti, ypač kaip vienuoliai, kad išliktume prisirišę prie Kristaus. Norėdami sekti Kristumi, turime būti prie Jo prisirišę.

Kartu turiu pasakyti, kad mano pirmoji bendruomenė – Hotrive vienuolynas – vis labiau tapo mano bendruomene. Ačiū Dievui, po manęs jie išsirinko gerą abatą. O svarbiausia, manau, tai šiek tiek ir mano, kaip buvusio abato, sėkmė – bendruomenė be vargo išgyveno šį perėjimą. Turiu pasakyti, kad dabar jau praėjo 13 metų, bet dar nė vienas brolis nebuvo atėjęs pas mane kritikuoti mano įpėdinio ar sakyti: „Dabar nieko gero, su tavimi buvo geriau!“ Ne. Ir tai man suteikia daug laisvės.

Be to, su dabartiniu abatu palaikau labai gerus santykius. Taigi, kai apsilankau savo bendruomenėje, tai tikrai suteikia džiaugsmo – norėsiu čia grįžti, kai būsiu išėjęs į pensiją, t. y. 2023 m., pasibaigus mano, kaip generalinio abato, kadencijai.

Laikui bėgant visas ordinas tapo mano vienuolynu, mano šeima, nes turėjau rūpintis Brazilija, Etiopija, Vietnamu, kai kuriomis bendruomenėmis Europoje ir atskirais žmonėmis. Taigi šie veidai, šios bendruomenės man tapo labai labai artimos. Man teko bendrauti su daugybe žmonių, išgyvenančių krizę, su bendruomenėmis, patekusiomis į krizę ir bėdą. Tai iš tiesų sukuria artimumą.

Laikui bėgant supratau, kad žmonija tapo mano šeima. Nuolat būnu oro uostuose, matau tiek daug žmonių. Nors nepavyksta užmegzti kontakto, nes tiesiog praeini pro žmones, bet pradėjau praktikuoti visuotinės brolystės dvasingumą, kad visa žmonija yra mano šeima, ypač per širdies maldą. Ir atradau čia tam tikrus namus.

...pabaigoje turime nedidelį prašymą: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.