Abejonė ir tikėjimas – žmogaus padėtis Dievo klausimo akivaizdoje

Josepho Ratzingerio knygos „Krikščionybės įvadas“ ištrauka. Išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“ 2008 m. Iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas.

Jam netrukus gali kilti jausmas, kad jo padėtis neprilygstamai taikliai aprašyta garsiame Kierkagaard’o pasakojime-palyginime apie klouną ir degantį kaimą; juo savo knygoje Miestas be Dievo? Neseniai vėl pasinaudojo Harveys Coxas [1].

Ši istorija – apie viename Danijos klajojančiame cirke kilusį gaisrą. Jau apsitaisiusį vaidinimui klouną direktorius pasiuntė į gretimą kaimą pagalbos, juolab kad grėsė pavojus, jog per nupjautus išdžiūvusius laukus liepsna persimes ir į kaimą.

Klounas nuskubėjo į kaimą ir ėmė prašyti gyventojų kuo skubiau lėkti į klajojantį cirką bei padėti gesinti ugnį. Tačiau kaimiečiai kluono šūksnius palaikė tik puikiu reklamos triuku kuo daugiau privilioti į vaidinimą; jie plojo ir juokėsi iki ašarų. Klounui labiau norėjosi verkti, negu juoktis; jis bergždžiai stengėsi žmones įtikinti, paaiškinti, jog tai neapsimetinėjimas, ne triukas, bet karčiai rimtas dalykas, jog gaisras tikras. Jo maldavimai kėlė tik dar daugiau juoko, visi manė jį puikiai vaidinant savo vaidmenį, kol galiausiai liepsna persimetė į kaimą, ir padėti jau buvo per vėlu, tad supleškėjo ir kaimas, ir cirkas.

Coxas šią istoriją pateikia kaip teologo padėties mūsų dienomis pavyzdį ir kloune, neįstengiančiame įtikinti žmonių bent išklausyti jo žinią, įžvelgia teologo paveikslą. Apsitaisęs klouno apdarais iš Viduramžių ar dar kokios praeities, jis rimtai nė netraktuojamas. Jis gali sakyti, ką nori, dėl savo vaidmens jau tartum pažymėtas etikete ir klasifikuotas. Kad ir kaip jis elgtųsi ar mėgintų pristatyti reikalo rimtumą, visada jau iš anksto žinoma, jog tai būtent klounas. Jau žinoma, apie ką jis kalba, žinoma, kad jis tik rodo su tikrove mažai susijusį arba nieko bendra neturintį spektaklį.

Tad galima ramiai klausytis, rimtai nesijaudinant dėl to, ką jis sako. Šiuo įvaizdžiu, be abejo, šiek tiek apčiuopta teologiją ir teologinę kalbėseną šiandien spaudžianti tikrovė, slegianti negalimybė pralaužti mąstysenos bei kalbėsenos įpročių stereotipus ir parodyti teologiją kaip rimtą žmogaus gyvenimo reikalą.

Tačiau savo sąžinę turėtume tirti dar radikaliau. Galbūt turėtume pasakyti, kad šiuo jaudinančiu įvaizdžiu, kad ir kiek tiesos bei įsidėmėtinų dalykų ten būtų, reikalas vis dar supaprastinamas. Juk iš jo atrodo, tarsi klounas, t. y. teologija, ateina su labai aiškia žinia kaip visažinis. O kaimiečiai, pas kuriuos jis skuba, t. y. žmonės be tikėjimo, priešingai, tikri neišmanėliai, kuriuos tik reikėtų pamokyti to, kas jiems nežinoma; klounui, tiesą sakant, reikėjo tik persirengti bei nusivalyti grimą, ir viskas būtų buvę gerai.

Tačiau ar tikrai visa taip paprasta? Ar tam, kad viskas būtų gerai, reikia tik griebtis aggiornamento, nusivalyti grimą ir įšokti į sekuliarios kalbos ar nereligingos krikščionybės civilinę eilutę? Ar pakanka dvasiškai pasikeisti kostiumą, kad žmonės džiugiai sulėktų ir padėtų užgesinti gaisrą, kuris, pasak teologo, yra tikras ir visiems mums pavojingas?

Norėčiau pareikšti, kad tokia grimą iš tikrųjų nusivaliusi ir šiuolaikine civiline eilute apsivilkusi teologija, kokia šiandien daug kur kelia galvą, šias viltis paverčia gana naiviomis. Aišku, kas tikėjimą mėgina skelbti tarp šiandieniškai gyvenančių bei mąstančių žmonių, tas gali išties pasirodyti kaip klounas arba galbūt veikiau kaip kas nors, kas į mūsų šiandienį pasaulį įžengia pakilęs iš Antikos sarkofago, vilkėdamas Antikos drabužiais ir persiėmęs jos mąstysena, todėl ir negali nei jo suprasti, nei pats būti jo suprastas. Tačiau jei bandantis skelbti tikėjimą yra pakankamai savikritiškas, tai jis netrukus pastebės, jog esmę sudaro ne tik forma, ne tik teologijos apdarų, kuriais apsitaisiusi ji vaikštinėja, krizė.

Jausdamas teologijos perteikimo mūsų laikų žmonėms keblumą, rimtai traktuojantis savo reikalą patirs be pažins ne tik vertimo sunkumus, bet ir savo tikėjimo nesaugumą, nepaisant troškimo tikėti, slegiančią netikėjimo galią. Kas šiandien mėgina sąžiningai pateikti ataskaitą apie krikščioniškąjį tikėjimą sau ir kitiems, tas turės išmokti įžvelgti, jog jis net ne persirengėlis, kuriam reikia tik pakeisti drabužius, kad galėtų sėkmingai pamokyti kitus. Veikiau jam teks suprasti, kad jo padėtis nuo kitų skiriasi net ne taip esmingai, kaip iš pradžių norėjosi manyti. Jis suvoks, kad abiejose grupėse, nors kiekvienoje, žinoma, ir kitaip, veikia tos pačios galios.

Pirmiausia tikinčiajam gresia netikrumas, gundymo akimirkomis negailestingai ir netikėtai leidžiantis staiga į paviršių išnirti visa ko, kas paprastai jam atrodo kaip savaime suprantama, trapumui. Pailiustruosime tai keliais pavyzdžiais. Teresė Lizjietė, miela, tariamai tokia naivi ir neproblemiška šventoji, užaugo gaubiama visiško religinio saugumo; jos egzistencija nuo pradžios iki pabaigos buvo taip visiškai ir iki smulkmenų paženklinta Bažnyčios tikėjimo, kad nuo to, kas neregima, pasaulis buvo tapęs jos kasdienybės dalimi, ne, net pačia jos kasdienybe, jis atrodė tiesiog pasiekiamas ranka ir nuo jos neatsiejamas.

„Religija“ jai tikrai buvo savaime suprantama kasdienės egzistencijos duotybė, ji elgėsi su ja taip, kaip ir mes galime elgtis su apčiuopiamomis mūsų gyvenimo įprastybėmis. Tačiau kaip tik ji, regis, gaubiama saugumo, kuriam niekas nekėlė grėsmės, paliko paskutinėmis savo kančios savaitėmis užrašytų sukrečiamų prisipažinimų, kuriuos išsigandusios seserys jos literatūriniame palikime sušvelnino ir kurie aikštėn iškilo tik dabar, tiksliuose naujuose leidimuose, kaip, pavyzdžiui, toks jos pasakymas: „Mane užplūsta blogiausių materialistų samprotavimai.“

Jos intelektą slėgė visi, kokių tik yra, argumentai prieš tikėjimą; tikėjimo jausmas atrodo pranykęs, ji pasijunta „nusidėjėlių kailyje“[2]. Tai reiškia, kad tariamai visiškai be plyšių užlydytame pasaulyje žmogus staiga išvysta už tvirto palaikančių papročių sąryšio tykančią (taigi ir jo) bedugnę. Tada jau nebesvarbus tas ar anas dalykas, dėl kurio paprastai ginčijamasi, paimta į dangų Marija ar ne, ar išpažintis turi būti tokia, ar kitokia; visa tai pasitraukia į antrą planą. Tada tikrai viskas statoma ant kortos: viskas arba nieko. Tai vienintelė liekanti alternatyva, ir, regis, niekur nematyti jokio pagrindo, už kurio būtų galima nusitverti, taip staiga garmant žemyn. Kur pažvelgsi, visur tik bedugnė niekio gelmė.

Paulis Claudelis Atlasinės kurpaitės pradžios scenoje tikinčiojo padėtį perteikė didingu ir įtikinamu alegoriniu regėjimu. Ten vaizduojamas laivo sudužimą patyręs jėzuitų misionierius, herojaus Rodrigo, pasauliečio, tarp Dievo ir pasaulio klaidžiojančio ir netikrumo kupino nuotykių ieškotojo brolis. Jo laivą paskandino jūrų plėšikai, jis pats buvo pririštas prie nuskendusio laivo sijos, ir dabar ant šio medžio gabalo dreifuoja šėlstančiuose vandenyno vandenyse[3].

Drama prasideda jo paskutiniu monologu: „Viešpatie, dėkoju tau, kad mane taip pririšai. Kartais tavo įsakymai man atrodydavo varginantys, o mano valia tavo nuostatų akivaizdoje būdavo bejėgė, ištikta nesėkmės. Tačiau šiandien negaliu būti artimiau prie tavęs pririštas kaip dabar, ir, kad ir kaip mėginčiau savo narius vieną po kito pajudinti, nė vienas negali nuo tavęs nors kiek atitolti. Tad tikrai aš pritvirtintas prie kryžiaus, o kryžius, ant kurio kabu, nebepritvirtintas prie nieko. Jis dreifuoja jūroje.“[4]

Pritvirtintas prie kryžiaus, o kryžius, nepritvirtintas prie nieko, dreifuoja virš bedugnės. Šiandienę tikinčiojo padėtį vargiai įmanoma apibūdinti įtaigiau ir tiksliau, negu čia. Rodos, jį laiko tik virš niekio siūbuojanti palaida sija, ir, regis, galima apskaičiuoti akimirką, kai jis nuskęs. Tik palaida sija jungia jį su Dievu, bet, žinoma, jungia neišvengiamai, ir galiausiai jis žino, kad tas medis stipresnis už po juo kunkuliuojantį niekį, nors šis vis dėlto tebėra grėsminga tikroji jo dabarties galia.

Šiam įvaizdžiui būdingas dar vienas matmuo, mano akimis, iš tikrųjų svarbus. Juk laivo sudužimą patyręs jėzuitas ne vienas, jame tarsi numatomas jo brolio likimas; jame slypi brolio lemtis, o tas brolis laiko save netikinčiu, jis nusigręžęs nuo Dievo, nes jam reikią ne laukti, bet „turėti tai, kas pasiekiama…, tarsi jis galėtų būti kur nors kitur, negu esi Tu“.

Nebūtina sekti Claudelio sumanymo vingiais, stebint, kaip tarsi gija išlaikoma tariamai priešingų lemčių sampyna iki pat tos akimirkos, kai savo lemtimi Rodrigo galiausiai susiliečia su broliu, pasaulio užkariavimą baigiančiu vergove laive, turinčio džiaugtis, kad sena vienuolė jį kaip bevertę prekę pasiima kartu su surūdijusiomis keptuvėmis ir skudurais. Veikiau galime be alegorijų grįžti prie mūsų padėties ir pasakyti: jei tikintysis gali įgyvendinti savo tikėjimą tik virš niekio, gundymo ir abejonių vandenyno, kaip vienintelę galima savo tikėjimo vietą gavęs netikrumo vandenyną, tai, kita vertus, netikinčiojo irgi nevalia nedialektiškai suvokti tik kaip žmogaus be tikėjimo.

Lygiai kaip matėme, jog tikintysis negyvena be abejonių, bet yra nuolatos gaubiamas nuopuolio į niekį grėsmės, taip dabar turime pripažinti žmogiškųjų lemčių tarpuskvarbą ir pasakyti, jog ir netikintysis nėra savyje užsisklendusi egzistencija. Juk kad ir kaip guviai jis visada laikytųsi it grynas pozityvistas, sunkiai atsisakęs antgamtinių pagundų bei polinkių ir dabar gyvenantis netarpiškoje tikryboje, jo niekada nepaliks ramybėje slaptas netikrumas, ar pozityvizmas iš tikrųjų yra paskutinis žodis. Kaip tikintysis springsta sūriu abejonės vandeniu, vandenyno be perstojo genamu į burną, taip ir netikintysis abejoja savo netikėjimu, tikrovišku pasaulio, kurį jis apsisprendė paskelbti totum, totalumu.

Jis niekada nėra iki galo tikras to, ką mato ir skelbia kaip visumą, vienatinumu, bet visada jaučia grėsmingą klausimą, ar tikėjimas vis dėlto nėra tai, kas tikra, neteigia to. Tad lygiai kaip tikintysis žino esąs nuolatos lydimas netikėjimo grėsmės, taip ir netikinčiojo tariamai visiems laikams uždaram pasauliui tikėjimas tebėra grėsmė ir pagunda. Vienu žodžiu, žmogaus būties dilemos išvengti neįmanoma. Kas trokšta pabėgti iš tikėjimo netikrumo, tas patirs netikėjimo netikrumą ir savo ruožtu niekada negalės pagaliau neabejodamas pasakyti, kad tikėjimas vis dėlto nėra tiesa. Tik atmetant išryškėja tikėjimo neatmetamumas.

Galbūt čia pravartu pasiklausyti vienos Martino Buberio užrašytos žydų istorijos; joje aiškiai prieš akis iškyla pavaizduotoji žmogaus būties dilema. „Vienas iš švietėjų, labai mokytas vyras, išgirdęs apie Berdičevietį, susirado jį, norėdamas, kaip buvo pratęs, padiskutuoti ir sugriauti jo atsilikusius argumentus tikėjimo tiesos naudai. Įžengęs į cadiko kambarį, jis pamatė jį su knyga rankoje, giliai susimąsčiusį ir vaikščiojantį pirmyn atgal. Atėjusiojo jis nepastebėjo. Pagaliau sustojo, žvilgtelėjo į jį ir tarė: Tačiau galbūt tai tiesa.

Mokytasis bergždžiai stengėsi sukaupti visą pasitikėjimą savimi; jam virpėjo kojos, nes taip gąsdinamai atrodė cadikas, tokia gąsdinama buvo paprasta jo ištara. Tačiau rabis Levis Icchakas dabar visiškai atsigręžė į jį ir ramiai užkalbino: Sūnau, Toros didieji, su kuriais ginčijaisi, tuščiai švaistė žodžius dėl tavęs; nueidamas tu iš to tik pasijuokdavai. Jie negalėjo padėti tau ant stalo Dievo ir Jo Karalystės, negaliu to padaryti nė aš. Tačiau pamąstyk, sūnau, galbūt tai tiesa.

Švietėjas sutelkė visas savo vidines jėgas, norėdamas atsikirsti, bet tas gąsdinantis galbūt, vis aidintis priešpriešais, palaužė jo pasipriešinimą.“[5]

Manau, jog čia, nepaisant viso neįprasto apvalkalo, labai tiksliai apibūdinta žmogaus padėtis Dievo klausimo akivaizdoje. Niekas negali kitam padėti ant stalo Dievo ir Jo Karalystės, net tikintysis sau pačiam. Tačiau kad ir kaip pateisintas dėl to atrodytų netikėjimas, jį visada lydi nejaukumas: „Vis dėlto galbūt tai tiesa.“

„Galbūt“ – tai neišvengiama grėsmė, nuo kurios neįmanoma pabėgti, kuri verčia atmetant patirti tikėjimo neatmetamumą. Kitaip tariant, ir tikintysis, ir netikintysis, jei tik jis nesislepia nuo savęs ir savo būties tiesos, kiekvienas savaip yra abejonės ir tikėjimo dalininkas. Nė vienas negali visiškai pabėgti nuo abejonės, visiškai pabėgti nuo tikėjimo; vienas tikės nepaisydamas abejonės, kitas – per abejonę ir abejonės pavidalu.

Šis nepabaigiamas abejonės ir tikėjimo, nerimo ir tikrumo varžymasis yra galutinė žmogaus egzistencijos duotybė, pagrindinis žmogiškosios lemties pavidalas. Tad galbūt kaip tik abejonė, ir vieną, ir kitą apsauganti nuo užsisklendimo vien savyje, gali tapti komunikacijos vieta. Ji abiem trukdo visiškai apsiriboti savimi, atveria tikintįjį abejojančiajam, o abejojantįjį – tikinčiajam, vienam reiškia dalyvavimą netikinčiojo lemtyje, kitam – formą, kuria, nepaisydamas iššūkio, išlieka tikėjimas.

[1] H. Cox, Stadt ohne Gott?, Stuttgart-Berlin, 1967, 265.

[2] Plg. informatyvią apžvalgą žurnale Herderkorrespondenz7 (1962/3), 561-565, pavadintą: Die echten Texte der kleinen heiligen Therese (čia pateikiama citata iš p. 564). Kartu daugiausiai remiamasi M. Moree straipsniu: La table des pecheurs, in: Dieu vivant, Nr. 24, 13-104. Moree pirmiausiai remiasi veikalais: A. Combes, Untersuchungen und Editionen, ypač La probleme de l‘„Histoire d‘une ame“ et des auvres completes de Ste. Therese de Lisieux, Paris, 1950. Kita literatūra: A. Combes, Theresia von Lisieux, in: Lexikon fur Theologie und Kirche (LThK), X, 102-104.

[3] Tai aiškiai primena ankstyvosios krikščionybės kryžiaus teologijai tokį svarbų Išm 10, 4 tekstą: „Kai […] žemė buvo aptvindyta, išmintis vėl atėjo gelbėti jos, plukdydama teisųjį žmogų mediniu laivu.“ Dėl šio teksto vertinimo Bažnyčios tėvų teologijoje plg. H. Rahner, Symbole der Kirche, Salburg, 1964, 504-547.

[4] Pagal H. U. von Balthasaro vertimą, Salzburg, 1953, 16.

[5] M. Buber, Werke, III, Munchen-Heidelberg, 1963, 348.