Abiejose gyvenimo kelio pusėse

Latvijos Liuteronų Bažnyčios arkivyskupo Janio Vanago pamokslas, pasakytas Latvijos nepriklausomybės dienos 104-ųjų metinių proga Rygos katedroje vykusiame valstybiniame minėjime 2022 m. lapkričio 18 d. Pamokslą iš latvių kalbos vertė kun. Gintaras Vitkus SJ.

Kristaus mylimieji, džiaugsmingai švenčiame mūsų didžios, pačios geriausios Latvijos Respublikos 104-ąsias metines! Kaip gera tiesiog būti kartu bažnyčioje! <…>

Sørenas Kierkegaard’as kartą pasakė, kad gyvenimą galima suprasti tik žvelgiant į jį atgal, bet gyventi jį reikia žvelgiant pirmyn. Jo mintis aiški. Gyvendami ir žvelgdami į priekį dažnai nematome, kas yra už posūkio. Tik žvelgdami atgal galime suprasti, ką patyrėme. Bet ar tikrai taip yra? Ar tikrai tai taip lengva suprasti? Esame viena šalis, viena valstybė, viena tauta, bet kaip skirtingai suprantame neseniai praėjusius ir dabartinius įvykius! Pastaraisiais metais prieštaravimų dar padaugėjo. Ar bendra šventė padės tai įveikti?

<…>

Ar galime, net žvelgdami atgal, suprasti 2022 metų vasario 24-ąją? Ar galime suprasti, ką Rusija šiuo metu daro Ukrainai? Ką šiame kare žmogus daro žmogui? Ar bent jau šiuo požiūriu negalėtų būti skirtingų vertinimų? Tačiau jų yra. Be to, skiriamoji riba nėra tautinė ar kalbinė, kaip būtų galima manyti.

Neseniai diskutavau apie Rusijos įsiveržimą į Ukrainą su vyresniu ir labai išsilavinusiu kolega iš Vakarų. Kalbėjomės apie viską, kas ten vyksta, ir staiga jis man pasakė: „Tačiau gali būti, kad Rusijos prezidentas yra geresnis krikščionis nei mūsų prezidentas.“ Neseniai panašiame pokalbyje su vienu Latvijos amerikiečiu išgirdau mintį, kad Rusija daro gerą dalyką, nes atpažino Vakarų civilizacijoje vartus į pragarą. Viename konservatyvių amerikiečių jutubo kanale perskaičiau daugybę komentarų, kad Putinas yra lyderis, kurio jie norėtų savo tautai, nes jis pasisako už prigimtines vertybes. Galbūt iš tiesų jis toks yra? Jis daug apie šiuos dalykus kalba.

Šią vasarą griuvo vienas paminklas (2022 m. rugpjūtį buvo išmontuotas 1985-aisiais pastatytas paminklas Raudonajai armijai išvaduotojai Rygos centre – vert. past.). Kai kuriems tai buvo gilaus ir nesumeluoto džiaugsmo diena, nes pagaliau buvo pašalintas simbolis, kuris priminė pačią juodžiausią latvių tautos ir daugelio šeimų istoriją. Kitiems tai buvo skausmo diena, nes jie suvokė, kad taip išniekinamas kare žuvusių artimųjų atminimas. Vienas rusų žurnalistas paklausė: ar po paminklo nugriovimo liko kas nors, kas Latvijos rusams paliudytų, kad šis kraštas yra ir jų tėvynė, o ši šalis – ir jų šalis? Latvijos dainininkas ir dainų autorius krintančio stulpo sukeltoje vandens čiurkšlėje pamatė angelo sparnus… Galbūt mums tikrai reikia Dievo angelo, kuris padėtų suprasti šį įvykį būnant kartu, o ne stojant vieniems prieš kitus?

Skirtingas tų pačių dalykų suvokimas mus supriešino tarpusavyje. Reikia pasakyti: „Draugai, tai nėra gerai!“ Kaip rasti bendrą požiūrį? Koks galėtų būti neginčijamas kriterijus, kuris padėtų mums suprasti tokius prieštaringus žmones bei įvykius ir vertinti juos pagal bendrą atskaitos sistemą? Kaip galiu patikrinti, ar nesu tapęs zombiu, kaip mes mėgstame sakyti vieni apie kitus?

Suklupimo akmenį man padovanojo mano katinas Samurajus. Šią vasarą teko jį užmigdyti. Klinikoje laikiau jį sergantį ir vos gyvą savo glėbyje. Po kurio laiko ant rankų laikiau jį negyvą. Sakyti, kad tarp „vos gyvas“ ir „nugaišęs“ yra didelis skirtumas – vadinasi, nieko nepasakyti. Tarp vienos ir kitos būsenos buvo praraja. Kažkas nesutaikomo, neatšaukiamo, neįveikiamo ir nepataisomo. Skirtumas egzistenciškai jaučiamas, paliečiamas ranka. Vienoje pusėje buvo gyvybė ir gyvenimas. Kitoje pusėje jos nebuvo.

Mums pažįstamoje Visatoje Dievas išsirinko mūsų Žemę ir padarė ją ypatingą tarp kitų dangaus kūnų, suteikdamas jai gyvybę. Gyvybė yra neginčijama, neabejotina vertybė ir matas, pagal kurį, kad ir kaip sunku būtų suprasti, visgi galima pasverti ir vertinti, kas ką reiškia ir kodėl daro tai, ką daro.

Pavyzdžiui, norėdami suprasti, ar karas Ukrainoje iš tiesų yra krikščioniška kova už Europos desatanizaciją, kaip jie teigia, ir kaip šis karas atsiliepia daugelio čia esančių žmonių sąmonei, turime prisiminti Viešpaties Jėzaus žodžius: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą ir jo turėtų apsčiai“ (Jn 10, 10). Kaip savo misijos tikslą Jis įvardija gyvenimo gausą, gyvybės pilnatvę.

Kaip toks karinis žygis („specialioji operacija“), po kurio lieka masinės taikių žmonių kapavietės ir palikti žūčiai savi sužeistieji ar žuvusieji, kurių pūvantys lavonai užnuodija vandenis ir šulinius, dera su tokiu Kristaus tikslu? Kaip gyvenimo pilnatvę skatina naktiniai bombardavimai, kuriais iš tolo siekiama sunaikinti tai, ką žmonės dešimtmečiais kūrė, kad galėtų gyventi? Kaip Kristaus misiją vykdo tie, kurie, pritrūkus mirtį nešančių ginklų, kviečiasi į pagalbą badą ir šaltį, kad nužudytų tuos, kurių kulkos nepasiekia?

Viešpats Jėzus sakė: „Aš esu pasaulio šviesa. Kas seka paskui mane, nevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“ Kaip suderinti su Kristaus prigimtimi pastangas paskandinti miestus tamsoje ir šaltyje kaip paskutiniame Dantės pragaro rate? Prie to pridėkite begalinį melą ir aukų kaltinimą – patys ukrainiečiai esą išprovokavo karą, patys ukrainiečiai sugriovė savo miestus. Ukrainiečiai esą naciai iki šiol, bet patys atvirai skelbia rusų genomo pranašumą?

Ar mūsų Viešpats tikrai būtų pasirinkęs savais Dievo nešėjais tuos, kurie gatvėse ir namuose suriša savo vyrus ir verčia juos rinktis, ar mirti betikslio karo ugnyje, ar pūti kalėjimo duobėje? Kaip prieš dvidešimt metų pranašiškai dainavo Borisas Grebenščikovas: „Mano tėvynė kaip kiaulė ryja savo sūnus“ (Моя родина как свиня жрёт своих синовей).

Jei šių faktų nenorėtume matyti, bet rimtai žiūrime į oro virpinimą, kai kalbama apie tradicines vertybes ir pasididžiavimo eitynes „G-Europoje“, tada esame tokie, apie kuriuos kalbėjo Jėzus: „Uodus iškošiate, o kupranugarius praryjate!“

Geroji Dvasia suteikia gyvybę. Piktoji dvasia skleidžia mirtį. Gyvenimo vertybių nekuria ir nesaugo tas, kuris gyvena mirties dvasia. Šiandien Rusijoje krikščioniškoms vertybėms labiau atstovauja ir jas gina tie, kurie pasisako prieš karą. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo!

Nėra nuodėmės, kurios kiekvienas iš mūsų negalėtų padaryti tam tikromis aplinkybėmis. Tegul tas teiginys pasiekia mūsų sąžinės gelmes: nėra nuodėmės, kurios kiekvienas iš mūsų negalėtų padaryti tam tikromis aplinkybėmis!

Galbūt čia (šioje Katedroje vykstančioje šventėje – vert. past.) yra ir tų šalių bei tautų atstovai, kurių miestuose vyksta demonstracijos su šūkiu: „Mes už taiką! Neduokite ginklų Ukrainai, tegul karas greitai baigiasi!“ Toks naivumas, kad ir iš kokių gerų ketinimų kylantis, kviečia apleisti visą krikščionių tautą ir palikti ją bejėgę prieš užpuoliką, kurio veiksmai tiksliai atitinka Jėzaus pateiktą žmonijos priešo, melo tėvo, apibūdinimą: „Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti“ (Jn 10, 10).

Galime didžiuotis savo šalimi, kai ji pasisako už gyvenimą. Ar mes visi esame tokie? Mums taip pat reikėtų ir save pasitikrinti. Žmonės turi psichologinį poreikį jausti, kad priklauso teisybėje esančiųjų pusei. Lengviausias būdas patirti šį jausmą – parodyti pirštu į kieno nors kito neteisybę (prisiminkime muitininką iš Evangelijos – vert. past.): ačiū Tau, Dieve, kad nesu toks kaip šis nusidėjėlis! Tačiau tai būtų pigus teisingumas. Lengva rodyti į agresorių, kurį ir taip visi smerkia. Ar galime tai daryti ramia sąžine?

Dėl tokio klausimo neturėtume nei piktintis, nei įsižeisti, bet ištirti save. Nėra nuodėmės, kurios kiekvienas iš mūsų negalėtų padaryti tam tikromis aplinkybėmis. Tegul tas teiginys pasiekia mūsų sąžinės gelmes: nėra nuodėmės, kurios kiekvienas iš mūsų negalėtų padaryti tam tikromis aplinkybėmis! Svarbu tai, kaip stengiamės save nuo blogio ir nuodėmės apsaugoti. Ar sukuriame aplink save tokią aplinką, kurioje vyraujantis etosas ir šventumo pojūtis padėtų mums to nedaryti? O gal siekiame susilpninti ir dekonstruoti net tai, ką paveldėjome?

Prieš dvi savaites istorinėje Europos rotušėje susitiko G7 užsienio reikalų ministrai. Pasirengimo metu iš posėdžių salės buvo išneštas penkis šimtmečius ten stovėjęs kryžius, kurio papėdėje buvo pasirašyta taikos sutartis, užbaigianti Trisdešimties metų karą. Kažkam pasirodė, kad senovinis meno kūrinys netinka šiuolaikinių vadovų susitikimui. Maždaug tuo pačiu metu Marko Rothko meno centre Daugpilyje buvo atidaryta estų keramiko Sanderso Raudsepso paroda, kurioje buvo eksponuojamas „krucifiksas“, kuriame Kristaus ant kryžiaus atvaizdą pakeitė realistinis vyro lytinio organo atvaizdas. Kažkas, matyt, pagalvojo, kad toks meno kūrinys puikiai įsilies į šiuolaikinę kultūrinę erdvę. Du atskiri įvykiai? Ar du laiko ženklai?

Kai kurie žmonės mano, kad tai gera bei pažangu, ir tikriausiai sakys, jog būtent jie žengia į priekį. Kiti nemano, kad tai gerai, bet apie juos pasakoma, jog jie nori grįžti atgalios. Galime pasistengti, kad viskas būtų paprasta. Visada į priekį – tai yra gerai! Atgal – visada blogai! Keturios kojos – gerai! Dvi kojos – blogai! Tačiau tiesos nepasieksime nei vadovaudamiesi paprastomis klišėmis, nei specialiai elgdamiesi priešingai, nei kad teigia oponentas. Išmintingesnis kelias veda per kalno keterą, kurios kairėje pusėje yra „tik pirmyn“ chaoso skardis, o dešinėje – „tik atgal“ sąstingio praraja. Jėzus sako: „Siauras yra kelias, vedantis į gyvenimą!“, bet mums yra galimybė būtent jį rinktis.

Tačiau žvelgdami į laiko ženklus ir atsižvelgdami į niuansus, ką darome su šventumo jausmu mūsų visuomenėje? Ar mes patys nesuteikiame daugiau tikėtinumo toms kalboms apie būtinybę desatanizuoti Vakarus? Jei karo nusikaltėlis atkreipia dėmesį į mūsų paikumą, ar tai reiškia, kad viską darome teisingai? Tai reikia patikrinti!

Šventumo jausmas neleidžia žmonėms daryti didelių klaidų reikaluose, kurių nereglamentuoja įstatymai. Jis ypač svarbus tais atvejais, kai įstatymų leidėjas, užuot bandęs formuoti socialinę tikrovę vertybėmis ir idealais pagrįstais įstatymais, pritaiko įstatymus prie jau įsigalėjusios socialinės tikrovės. Tačiau socialinė tikrovė juk beveik paklūsta antrajam termodinamikos dėsniui ir savaime linksta į chaosą, kuris galiausiai įvairiais aplinkiniais keliais prisideda ne prie gyvenimo, bet prie mirties.

Jei norėtume teigti, kad vis dėlto mes nedarome nieko blogo, pagalvokime dar kartą. Per pastaruosius penkerius metus Latvijoje atlikta daugiau kaip 16 000 dirbtinių abortų. Tiek pat žmonių, kurie 1941 m. birželio 14 d. gyvuliniuose vagonuose buvo išvežti iš Latvijos, kad susidurtų su mirtimi. Kasmet tiek pat, kiek yra Kandavos, Brocenių ar Plavinių gyventojų. Arba dideliame Ukrainos kaime. Kaip išlaikome su gyvybe susijusį egzaminą?

Žinau, kad tai reakcijas audrinanti tema. Naujoje Dailės teatro pjesėje „Vidurnakčio šou su Judu Iskarijotu“ dramaturgas kėsinasi į pačios Motinos Teresės reputaciją dėl to, kad ji kažkada kažkur išdrįso susieti abortų etosą su mirtimi ir karu. Neseniai tviteryje ir man taip pat buvo mestas iššūkis: „Ką pasakytumėte ukrainietei moteriai, kuri pastojo po rusų kareivio išprievartavimo?“

Galima būtų diskutuoti, ar taikoje gyvenantiems žmonėms dera ginčytis dėl ekstremalių situacijų iš karo zonos. Bet niekada su tokia moterimi nekalbėčiau per tviterį. Tik jei sielovadinio, nesmerkiančio ir palaikančio pokalbio metu pavyktų įgyti pasitikėjimą ir pokalbis kryptų ta linkme, galbūt leisčiau sau paklausti, ar ji negalėtų apsvarstyti galimybę suteikti tam joje esančiam žmogui, tai unikaliai asmenybei vienintelį šansą, be kurio kitaip jis neišliktų, ir leisti jam būti įvaikintam? Juk kalbame apie gyvybės stebuklą, kuriam teko nelaimė prasidėti tokiu siaubingu būdu ir kuriam gresia tokia pat siaubinga pabaiga.

Galbūt ji pasakytų „ne“. Galbūt jai tai būtų per daug baisu. Tai ne esmė. Dievas myli ir užjaučia taip pat ir žmogų, priėmusį nelaimingą sprendimą, ir tikrai atsižvelgia į sunkias aplinkybes, kuriomis tai įvyko.

Bet yra visai kas kita, kai taikiai gyvendami džiaugsmingai griauname šventumo jausmą, piktdžiugiškai šaipomės laikydami dorybingumą kaip tamsybiškumą, menkavertiškumą, kai niekiname santuoką, laikydami ją anachronizmu, kai džiūgaujame dėl meno, kurio tikslas – laužyti ribas ir šokiruoti padorumo jausmus, kai giriame popkultūrą už tai, kad ji laužo visus tabu. Bravo! – Bet taip mes nejudame į priekį! Tokių civilizacijų jau būta, ir jos seniai žlugo. Taip prarandame gyvybingumą. Taip mes skatiname per ankstyvą ir nepagrįstą jaunosios kartos cinizmą.

Nėra nuodėmės ar siaubingo poelgio, kurio kiekvienas iš mūsų negalėtų padaryti. Nėra nuodėmės, kurios kiekvienas iš mūsų negalėtų padaryti, kai siela yra praradusi šventumo jausmą. Reikia jį susigrąžinti. Visiems ir kiekvienam. Priešingu atveju mes vis dažniau priimsime tokį etosą ir gyvenimo būdą, kurie galiausiai lems gyvybių, kurių niekas nelaukia, kurių nenori ir už kurias nenori prisiimti atsakomybės, pradėjimą. Ir jų problemą galima būtų išspręsti išmetant jas į šiukšlių dėžę.

Daug su moralumu susijusių problemų kyla tada, kai šiuolaikinė visuomenė teisę taip elgtis paverčia pažangos ir išsivystymo ženklu, demokratijos kriterijumi. Ji iškelia juos kaip kovos už žmoniją vėliavą. O žiūrint iš gyvybės perspektyvos, tokia nuostata turi ir pragaro prieskonių.

Veikiau turėtume kurti gimstamumą skatinančią aplinką ir šalinti sąlygas, dėl kurių vaikų atsiradimas pradedamas laikyti į skurdą vedančiu veiksniu ir kliūtimi gero gyvenimo galimybėms. Turėtume iškelti vaikų saugumo stabiliose šeimose vėliavą ir šventumo jausmą kaip kovos už žmoniją vėliavą. Šiais dalykais turėtume didžiuotis ne mažiau nei pagalba Ukrainai, kai oriai pakenčiame iškylančius sunkumus ir vis brangstančias pragyvenimo išlaidas. Taip mes pasisakome už gyvybę ir gyvenimą.

Dažnai stovime skirtingose kelio pusėse, bet galbūt galime sutarti bent dėl vieno bendro kriterijaus – gyvenimo?

Žinau, kad daugelis žmonių tai laiko tabu tema. Tačiau jei mes džiaugiamės tabu laužymu, galbūt ir ši tema nėra pati blogiausia?! Galbūt mums taip pat reikėtų apie tai pagalvoti ir pasikalbėti? Ne tam, kad atnaujintume jau užbaigtą diskusiją, bet todėl, kad būtų teisinga vertinti ir save pačius, kaip vertiname kitus gyvenimo šviesoje. Tai padėtų mums priimti geresnius sprendimus.

Kodėl mes Vakaruose tampame vis dviprasmiškesni? Kaip gali būti, kad net labai išsilavinę ir dvasiškai pažangūs Vakarų žmonės, tiek angliškai, tiek latviškai kalbantys, Rusijos režimo kalbose ir veiksmuose įžvelgia kažką pateisinamo ir net krikščioniško?

Galbūt jie jaučiasi taip giliai sužeisti ir sutrikę dėl to, ką išvysta ir patiria iš savo pačių elito vadinamuosiuose kultūriniuose karuose, ir tada pradeda veikti principas „mano priešininko priešas – mano sąjungininkas“? Net jei jis žudo žmones, bet jis vis tiek kritikuoja mano kultūros naikinimą. Tai nėra trivialu! Kai iš žmogaus atimama jo kultūra, iš jo atimami ir namai. Ne taip žiauriai kaip Ukrainoje, kur griaunami miestai, bet taip pat ir šiuo atveju sužeidžiami žmonės.

Žmonės pastebi panašumus. Pavyzdžiui, postmodernistinė idėja, kad viską galima pateisinti radus tinkamą žodžių konstrukciją. Karą vadinti specialiąja operacija. Okupaciją pavadinti išlaisvinimu. Arba vaiko nužudymą – įprasta sveikatos paslaugų priemone, procedūra, manipuliacija, kaip kad rašoma Pasaulio sveikatos organizacijos interneto svetainėje. Nors tarp negimusiųjų ir mirusiųjų yra neatšaukiama bei nepataisoma praraja.

Arba principas, kad jei nori nugalėti priešininką, augink jo vaikus. Okupuotose Ukrainos teritorijose steigiamos kazokų klasės, kuriose ukrainiečių vaikai turi dėvėti užkariautojų karines uniformas ir mokytis mylėti didžiąją Rusiją. Latvijoje ypač pažangūs politikai sako: „Taip, kaip mąstome mes, ateityje mąstys visi. Tuo pasirūpinsime per švietimą ir mokyklą.“

Rusijoje įkalinami žmonės, kurie sąžiningai įvardija tai, ką mato jų akys, ir kurie vadina karą karu. Vienoje Šiaurės šalyje liuteronų vyskupas kaltinamas ir teisiamas už seną straipsnį, kuriame į santuoką bei žmogaus lytiškumą žvelgia Biblijos šviesoje.

Žinoma, tai nėra lygiaverčiai pavyzdžiai. Smurto ir žiaurumo lygis Rusijoje bent jau kol kas neturi analogų. Tačiau požiūris į dalykus iš esmės nėra toks skirtingas. Tai poliarizuoja ir skaldo, o kai tai susiję su galia, tai gąsdina. O tai, mano draugai, nėra gerai!

Dažnai stovime skirtingose kelio pusėse, bet galbūt galime sutarti bent dėl vieno bendro kriterijaus – gyvenimo? Kristus sakė: „Aš atėjau, kad jie turėtų apsčiai gyvenimo.“

Man atmintin yra įstrigusi viena Michailo Šeitelmano, buvusio Rygos gyventojo, dabar Ukrainos politologo, mintis. „Anksčiau maniau, kad valstybės paskirtis yra – na… galbūt mokėti pensijas ir pašalpas vargšams ir bedarbiams. Visada buvau nepriklausomas, todėl man atrodė, kad valstybė su manimi beveik nesusijusi. Tačiau po Rusijos invazijos supratau, kad vienintelis dalykas, stovintis tarp manęs ir įsiveržusios ordos, buvo mano valstybė. Tarp manęs ir mirties yra tik mano šalis, jos ginkluotosios pajėgos ir visa, kas joms padeda.“

<…>

Jei tarp mirties ir mūsų stovi mūsų valstybė, tikrai norėtume, kad ji būtų kuo stipresnė ir vieningesnė. Deja, pastaraisiais metais įtampa ir susiskaldymas dar labiau išaugo. Prie istorinių žaizdų prisidėjo naujos. Tačiau per krizę ir karą į viską galima pažvelgti naujai. Kas turėtų nutikti, kad tarp mirties ir manęs stovinti valstybė stovėtų stipresnė? Jeanas-Paulis Sartre’as sakė, kad laisvė yra tai, kaip mes reaguojame į tai, ką mums daro kiti. Ką mes, laisvi žmonės, galėtume padaryti, reaguodami į tai, kas mums daroma?

Britų rašytojas Kazuo Ishiguro romane „Palaidotas milžinas“ pasakoja seną istoriją apie keltų bretonus ir saksus. Tol, kol drakonų motina Keriga į jų žemę pūtė užmaršties miglą, abi gentys galėjo gyventi taikiai, nes neprisimindavo vienos kitai padarytų skriaudų. Tai gali būti naudinga ir mums. Užmiršti praeitį tarsi migloje! Tačiau visada atsirasdavo riteris, kuris norėdavo nužudyti Kerigą, kad migla išsisklaidytų. Ir prasidėdavo naujas karas. Kartais mes elgiamės taip pat.

Mums reikia kažko geresnio, kažko tvaresnio nei užmaršties migla. Pavyzdžiui, suprasti, atleisti ir mokytis. Suprasti ir mokytis mums padėtų raktas, kurį man padovanojo mirštantis mano katinėlis Samurajus, o pasauliui – mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Tas raktas – gyvybė.

Kovodami dažnai iš nežinojimo atsidurdavome priešingose kelio pusėse ir vis labiau pykome. Sužeidimai ir skausmas yra tikri. Tačiau pabandykime pažvelgti į tuos, kurie yra kitoje pusėje taip, kaip žvelgiame į save. Apie kitus paprastai sprendžiame pagal jų veiksmus, o apie save – pagal motyvus. Jei norėtume įžvelgti ir kitų žmonių motyvus, tai greičiausiai paaiškėtų, kad visiems mums jie buvo tokie patys – gyvybė.

Tie, kurie reikalavo griežtų apribojimų ir privalomų skiepų, tai darė dėl gyvybės. Tie, kurie priešinosi, taip pat kovojo už gyvybę – kad tik skiepai nebūtų susiję su abortuoto vaiko ląstelėmis. O tie, kurie įvedė, taip, kartais klaidingus, kartais perdėtus apribojimus, stengėsi vykdyti valstybės misiją – stoti tarp visuomenės ir mirties. Išsiaiškinę motyvus, galbūt galėsime be pykčio ir objektyviai išanalizuoti patirtį, kad pasimokytume, kas buvo teisinga, o kas neteisinga, ir ką turėtume daryti ateityje.

Vieni mylėjo nuverstą paminklą, kiti jo nekentė. Priešingi jausmai, bet jų ta pati kilmė ir priežastis – prarasta gyvybė. Kai kurie jo nekentė kaip sovietų represijų metu nužudytų artimųjų ir etnocido simbolio. Kiti paminklą mylėjo kaip simbolį, skirtą kare žuvusių šeimos narių atminimui. Stovėdami skirtingose kelio pusėse galėjome suprasti vienas kito motyvus. Jei man būtų leista, surengčiau atminimo pamaldas ir už vienos, ir kitos pusės nužudytųjų sielas.

Vieni mylėjo nuverstą paminklą, kiti jo nekentė. Priešingi jausmai, bet jų ta pati kilmė ir priežastis – prarasta gyvybė. Kai kurie jo nekentė kaip sovietų represijų metu nužudytų artimųjų ir etnocido simbolio. Kiti paminklą mylėjo kaip simbolį, skirtą kare žuvusių šeimos narių atminimui.

Tačiau paminklą reikėjo nuversti dėl kitos mums visiems svarbios priežasties. Putino režimas jau seniai užgrobė gegužės 9-ąją ir paminklą, atimdamas juos iš žuvusiųjų atminimo, ir pavertė jį imperinės „rusiškojo pasaulio“ ideologijos sakramentu, kuriuo pasinaudodamas augino savo pasekėjus. Metai po metų į šio stabo ir jo mažesnių paminklinių analogų visoje šalyje kultą buvo įšventinamos naujos kartos, kurios nebeturėjo nieko bendra su senuoju karu. Šiemet visam pasauliui paaiškėjo, kad tai buvo mirties kultas, iš visų pusių skleidžiantis pavojų ir mirtį.

Rusijos raketos Ukrainoje taip pat naikina rusiškus miestus, nuo jų kenčia bei miršta ir ukrainiečiai, ir rusai. Latvijoje ir latviai, ir rusai turėtų suprasti, kad vienintelis dalykas, kuris stovi tarp mūsų ir tikrą mirtį mums galinčių nešti „Iskanderų“, yra ši mūsų Latvijos valstybė. Daug mažesnė, bet būtent todėl mes norime, ne – mums reikia – kad ji būtų stipri ir vieninga. Taip gali būti tik tada, kai ją remia vieninga, vidinį susitaikymą pasiekusi tauta. Jei ne dėl ko nors kito, tai dėl savo gyvybės.

Tikiuosi, kad šiuose apmąstymuose yra bent kruopelė sveiko proto. Rudolfas Blaumanis sakė: „Protas pastato tvorą, tačiau jausmai lengvai ją perlipa.“ Kad ir kokie būtų mūsų proto argumentai, esame linkę rasti pasitenkinimą jausdami nuoskaudą ir kartėlį.

„Už tai, kad stovime skirtingose kelio pusėse, aš ateinu prašyti tavo atleidimo“, – dainuoja grupė „Autobusas danguje“. Yra labai sunku, jei nesupranti, kodėl reikia prašyti atleidimo. Dar sunkiau atleisti, kai nepasimokome, nes tada atrodo, kad už tai, kas išgyventa, neįmanoma ir negalima atleisti. Tačiau be atleidimo nėra susitaikymo! Reikia gydyti ir jausmus.

Pažvelkime į kryžių. Ne į tą tuščią vietą, kai senojoje rotušėje buvo nukabintas kryžius, ir ne į tą meno kūrinį – artefaktą Marko Rothko centre Daugpilio tvirtovėje, o į tikrą kryžių. Jei mūsų akių obuoliai būtų nukreipti į vidų, tikriausiai savyje pamatytume poelgius, dėl kurių sielvartaujame, žodžius, dėl kurių apgailestaujame, mintis, kurių gėdijamės, ir neveiklumą, dėl kurio negalime savęs gerbti. Bet kai mūsų akys vėl normaliai žvelgia į priekį, matome, kad visas mūsų purvas, visa tai, už ką negalime sau atleisti, yra atsiradę ant Jo, prikaltojo prie kryžiaus. Kaip sako pranašas: „Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 5).

Kitas žingsnis – tikėjimo šuolis. Jei tai, ką aš padariau kitiems, tenka Jam, tai ir ką kiti padarė man taip pat tenka Jam. Tuomet kelias į taiką ne tik su Dievu ir savimi, bet ir su kitais žmonėmis bus laisvas. Net ir su tais, su kuriais stovime skirtingose kelio pusėse.

Žvelkime į Nukryžiuotąjį ir Prisikėlusįjį! Jame yra kelias į taiką su Dievu ir į taiką su savimi. Jei tik pasitikime ir meldžiamės. Juk jis, agonijoje kabodamas ant mirties medžio, sugebėjo rūpintis kitais, atverdamas jiems gyvybės versmes: jis pateisino iš jo vis dar besityčiojančius aukštuosius kunigus, prašydamas savo Tėvo atleisti jiems, nes šie nežino, ką daro; jis suteikė gailestingumo kreditą atgailaujančiam piktadariui, pažadėdamas jam gyvenimą su savimi; jis pasirūpino savo Motina, pavesdamas ją savo mokiniui (štai Tavo motina), taip pat ir mokiniu, atiduodamas jį globoti savo motinai (štai tavo sūnus).

Susitelkimas į jį leidžia stiprėti gyvybiškai svarbiam šventumo jausmui. Aristotelis teigė, kad santykiai sėkmingi, kai du žmonės myli ne tik vienas kitą, bet ir transcendentinį Trečiąjį. Trečiąjį, esantį už mūsų ribų. Viešpats Kristus sako: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Pakelkime jį kaip mūsų bendrą transcendentinį Trečiąjį! Kai artėjame prie Jo, artėjame ir vienas prie kito.

Ir melskimės už savo šalį! Dažnai ją kritikuojame, rečiau giriame, bet turėtume daug už ją melstis! Įsivaizduokite: ši senovinė bažnyčia buvo pastatyta, todėl šiandien joje galėjome susirinkti, nes kažkas prieš daugelį metų dėl jos meldėsi! Taigi akivaizdu, kad malda veikia! Tad ir mes melskimės už tai, ką dar ateityje atpažinsime, kai kartu bendrai ieškosime, suprasime, mokysimės ir atleisime, iš akių neišleisdami gyvybės švyturio. Juo kaip oru alsuosime kelionės metu, pasitelkdami šventumo jausmą!

Telaimina Dievas Latviją! Amen!

Iš latvių kalbos vertė kun. Gintaras Vitkus SJ.