Abraomo Suckeverio drambliai naktyje

Ją Abraomas Suckeveris (1913–2010) pradėjo iš Izraelio, jau patyręs tiek, kiek kitam su kaupu užtektų dviem gyvenimams – išgyveno Vilniaus getą, pirmagimio ir motinos mirties tragediją, prieš geto likvidavimą pabėgo ir prisijungė prie partizanų būrio, buvo Justo Paleckio išgabentas į Maskvą, grįžęs į Vilnių įsteigė žydų muziejų, dalyvavo Niurnbergo procese, išvyko į Palestiną. O jam tebuvo 37 metai.

A. Suckeveris apkeliavo šešiolika Afrikos šalių, ilgesnį laiką buvo apsistojęs Pietų Afrikoje (tuo metu ji vadinosi Pietų Afrikos Sąjunga), kur turėjo draugų. Tuo metu Izraelis ir Pietų Afrika palaikė gerus tarpusavio ryšius. Pietų Afrika buvo tarp 33 valstybių, balsavusių už 1947 metų Jungtinių Tautų pasidalijimo planą, rekomendavusį Palestinoje įkurti žydų valstybę.

1948 m. gegužės 24 d., praėjus devynioms dienoms po Izraelio nepriklausomybės paskelbimo, ilgamečio sionizmo šalininko Jano Smutso vyriausybė de facto pripažino Izraelio valstybę, Pietų Afrikai tapus septintąja valstybe, pripažinusia Izraelį. O po dviejų dienų Smutso Jungtinė partija pralaimėjo apartheidą įvedusiai ir antisemitizmą palaikiusiai Danielio François Malano vadovaujamai Nacionalistų partijai. 1949 metų pavasarį Pietų Afrika ir de jure pripažino Izraelio valstybę. Diplomatiniai santykiai tarp Pietų Afrikos ir Izraelio prasidėjo 1949-aisiais, kai pastarasis Pretorijoje įkūrė generalinį konsulatą, kuriam 1950 m. buvo suteiktas pasiuntinybės statusas. Tad ir A. Suckeveris, tvarkydamas savo kelionės reikalus, rašė laiškus jau tiesiogiai Izraelio atstovybei, o ne aplinkiniais keliais per Londoną.

A. Suckeveris atvyko į šalį sudėtingu laikotarpiu, tačiau, būdamas baltasis, vargu ar tai pastebėjo. 1949–1950 metais šalies vyriausybė priėmė kelis įstatymus, oficialiai padalijusius Pietų Afrikos gyventojus į baltųjų, spalvotųjų, azijiečių ir juodaodžių afrikiečių gyventojų grupes. Kai kuriais atvejais įstatymai suskaidė šeimas – tėvai ir vaikai galėjo būti priskirti skirtingoms grupėms. Tuo pačiu metu buvo priimti dar keli įstatymai, uždraudę santuokas ir seksualinius santykius tarp baltųjų ir nebaltųjų šalies gyventojų. 1950-aisiais buvo priimtas ir Komunizmo malšinimo įstatymas, pagal kurį Pietų Afrikos komunistų partija paskelbta neteisėta. Atsakydamas į tai Afrikos nacionalinis kongresas (ANC) pradėjo skatinti demonstracijas, boikotus, streikus ir kitus pilietinio nepaklusnumo veiksmus. Per šį laiką 8000 juodaodžių buvo areštuoti „už apartheido įstatymų ir kitų teisės aktų nepaisymą“. Tačiau ši baisi istorinė realybė beveik neatsiskleidžia A. Suckeverio afrikietiškoje kūryboje, taip pratęsiant „užstrigusios laike“ Afrikos vaizdavimo tradiciją.

Šitos kelionės įkvėptas per kelerius ateinančius metus A. Suckeveris parašė didelį ir daug aliuzijų slepiantį poemų ciklą, pavadintą „Drambliai naktį: kelionė per Afriką“ (Helfanden bei Nacht: N’siya iber Afrika, 1950 m.). Rinkinyje yra 42 eilėraščiai jidiš kalba, kol kas tik pusė jų išversti į anglų, į lietuvių dar nėra nė vieno. Vienas iš rinkinio eilėraščių ir suteikė pavadinimą visam ciklui. 

XX amžiaus viduryje Lietuva vis dar turėjo labai nedaug tiesioginių kontaktų su Afrikos šalimis, todėl kiekvienas kūrybinis tokių pažinčių apmąstymas yra be galo svarbus ir įdomus. O tai, kad jis yra perteiktas jidiš kalba, padaro šią eilėraščių rinktinę unikaliu kūriniu. Po kelionės pasirodžiusioje poezijoje jo paties praeitis buvo atspindėta naujais vaizdais – raupsuotųjų, narvuose laikomų tigrų, termitų ir skėrių antplūdžiais, pigmėjų šokiais, beždžionių pirkliu. Čia nėra specifiškai žydiškų temų ar aliuzijų, o eilėraščių temos yra įkvėptos naujosios aplinkos.

Šis rinkinys – tai unikalus reiškinys, to meto jidiš poezijoje ypatingu būdu pasakojantis apie neeuropietiškas kultūras ir vietoves.

„Raupsuotųjų giesmėje“ A. Suckeveris pasakoja apie parijus, savo subjaurotus kūnus paverčiančius mirtingiausiu ginklu ir besitaikančius į priešą, kurio kitu atveju jiems nepavyktų pasiekti. Prakeiktieji, jie prakeikia. Pasmerktieji, jie smerkia. Paniekinti ir bauginantys, jie įvykdo mirties bausmę. „Raupsuotųjų giesmė“ kviečia karį panardinti strėles į šių atstumtųjų kraują, kad anas įgytų lemtingųjų jo savybių. Afrikoje lankyta raupsuotųjų kolonija A. Suckeveriui akivaizdžiai priminė getą, bet kurioje pusėje yra poetas? Ar jis buvo kerštingasis karys, kurį raupsuotieji ragino panardinti savo strėles į kraują, ar vienas iš bejėgių, raginantis kitus keršyti jų vardu? 

Nuo XX amžiaus penktojo dešimtmečio raupsai tapo visiškai išgydoma liga, tad sunku pasakyti, kur tiksliai A. Suckeveris galėjo pamatyti raupsuotųjų koloniją. Galbūt rašytojas buvo susidūręs su ligoniais Pretorijos Westforto kolonijoje arba kitur, pavyzdžiui, Šiaurės Rodezijoje, nors greičiausiai tai buvo jo vaizduotės vaisius. Ši liga yra svarbi analizuojant kolonijinės visuomenės santvarką ir santykius tarp baltųjų ir nebaltųjų gyventojų.

Dar XIX amžiaus pabaigoje raupsai buvo suvokiami kaip „imperijos pavojus“. Buvo manoma, kad raupsų paplitimą sukėlė nebaltųjų darbininkų migracija, taip sukeliant pavojų baltųjų žmonių sveikatai ir gyvybei. Raupsai buvo įvardyti kaip afrikietiškos kilmės liga, paženklinta neigiamomis rasinėmis ir seksualinėmis konotacijomis, sukeltomis nesveiko gyvenimo būdo ir žemų seksualinio elgesio standartų. Tačiau dabartiniai M. leprae genomo genetiniai tyrimai patvirtino, kad raupsai į likusį pasaulį išplito iš Afrikos. Bet būtent kolonializmas paskatino raupsuotuosius išstumti iš visuomenės gyvenimo kaip kitokius. Tad ir A. Suckeverio poezijoje raupsuotieji tampa aliuzija į žydą, suvokiamą kaip kitą.

Iki šiol mitai A. Suckeverio poezijoje nebuvo itin ryškūs, tačiau savo kelionėje po Afriką jis neabejotinai buvo paveiktas vietos padavimų ir legendų, o jo šio laikotarpio poezija rodo autoriaus susižavėjimą mitais. Vis dėlto ten, kur šių vardų ar įvykių pasitaiko, jie naudojami tik paties A. Suckeverio idėjoms tarnauti arba egzotinei atmosferai sukurti. Didžioji dauguma karalių ar dievų vardų bei mitai, kuriuos A. Suckeveris nurodo eilėraščiuose, rodos, kyla iš jo vaizduotės; tai yra individuali mitologija, per kurią jis praplečia savo poetinį akiratį ir išreiškia naują viziją, sukeltą kontakto su Afrikos aplinka ir kultūra. 

Pavyzdžiui, eilėraštyje „Lietaus šokis“ pasirodo lietaus dievas Šango, vienas svarbiausių Nigerijos ir visos Vakarų Afrikos griaustinio dievų. Tai yra joruba genties dievybė, karališkasis protėvis, buvęs vienas galingiausių joruba valdovų. Dievo žiaurumas parodomas groteskiškais vaizdais: per jo abejingumą saulė išdžiovina vandenį nuo medžių šaknų, stručiai deda kiaušinius, kurie iškart išsikepa baisiame karštyje, moterų įsčiose kūdikiai dar prieš gimimą pavirsta griaučiais. Tačiau tame pačiame eilėraštyje A. Suckeveris mini bušmenus (Pietų Afrikos san genties atstovus), laukiančius lietaus, kai Šango niekada nebuvo tarp jų garbinamų dievybių.

Labai nedaug, tačiau A. Suckeverio poemose galima atpažinti ir tam tikrą žinomą istorinę medžiagą. Pavyzdžiui, eilėraštis „Hererų savižudybė“ remiasi hererų sukilimu tuo metu Vokietijos valdomoje Pietvakarių Afrikoje (dabar Namibija). Hererų etninės grupės naikinimas 1904–1906 metais šiuolaikinių istorikų dažnai laikomas pirmuoju pasaulyje genocidu. Kyla klausimas, kodėl gi tokiu atveju eilėraštis pavadintas „Hererų savižudybė“, o ne „Hererų žudynės“, kas tiksliau atspindėtų istorinę tiesą?

Vienas iš atsakymų galėtų būti 1944 metais Pietų Afrikos politiko ir gydytojo Willemo Petruso Steenkampo publikuotas pamfletas „Ar hererai nusižudo?“ Jame teigiama, kad tuo metu drastiškai kritęs hererų gimstamumas yra genocido padarinys. Esą nebesant galimybei egzistuoti kaip tautai ir nepriklausomai valstybei, hererai nusprendę visiškai išnykti. Nemažai tuo meto istorikų buvo linkę sutikti su W. P. Steenkampu ir vaizduoti hererus kaip bejėges aukas, kurių ateitis yra nulemta jų praeities. Tik XX amžiaus pabaigoje istorikai pradėjo daugiau domėtis afrikiečių išgyvenimo strategijomis kolonializmo laikotarpiu.

Erotinis elementas šiuose eilėraščiuose yra viena ryškiausių siekio susilieti su gamta apraiškų. Tai stebina, nes tai yra vieninteliai A. Suckeverio eilėraščiai, persmelkti stipraus erotizmo, kuriuose fizinė vyro ir moters sąjunga yra vienas pagrindinių viso ciklo impulsų. A. Suckeveris yra parašęs kitų meilės eilėraščių, kuriuose yra jausmingų detalių, tačiau niekada taip nuosekliai kaip čia. Atrodo, kad fizinė poeto laisvė nuo trauminių ketvirtojo dešimtmečio išgyvenimų ir emocinė laisvė, kurią jam suteikė nauja Izraelio suteikta tapatybė, šioje naujoje aplinkoje išlaisvino jėgas, kurias jis pirmą kartą gali laisvai tyrinėti per savo poeziją. Pagrindinis šių meilės eilėraščių motyvas yra medžioklė. Vyras yra medžiotojas, jo grobis – žvėris ar moteris, su kuria jis siekia sąjungos. Neatsitiktinai eilėraštyje, suteikiančiame pavadinimą visam rinkiniui, medžioklės, dramblio, kaukės, metamorfozės ir seksualinės sąjungos motyvai yra vieningi.

Pagoniški didingų, bet dažnai žiaurių dieviškų jėgų vaizdai, stiprus erotinis elementas ir poeto susižavėjimas mirties, sunykimo bei gamtos abejingumo ar žiaurumo temomis suteikia A. Suckeverio poezijai gilesnį intensyvumą ir naujų perspektyvų. Šie elementai yra ne žmogaus žiaurumas kaip Holokausto laikotarpiu, bet paslaptingos dieviškos jėgos, nutolusios nuo žmogaus ir pasireiškiančios gamtoje, su kuriomis jis taip pat turi kovoti.

(įvadinis, be pavadinimo)

Visi triukšmai, visi garsai miega.
Po septyniom bangom miega baimė.
Ir dramblys, taip giliai miegantis,
Kad galėtum prisėlinęs nupjauti jam ausį.
Visi triukšmai, visi garsai miega.
Joks šiurkštus kirvis jų nepažadins, neprivers išgirsti.
Visi triukšmai, visi garsai miega
Dviejose akyse, dviejose akyse vis dar plačiai atmerktose –
Dviejose Dievo akyse, vis dar plačiai atmerktose.

All the noises, all the sounds, asleep.
Under seven streams sleeps fear.
And the elephant, so deep in sleep,
That you can sneak up, cut off his ear.
All the noises, all the sounds, asleep.
No rough axe will wake them, make them hear.
All the noises, all the sounds, asleep
In two eyes, two eyes still open deep—
The two eyes of God, still open deep.

Jaunos našlės rauda

Kai nebesi mano glėbyje, man nebereikia žvaigždžių.
Aš gyvenu liūdnoje žemėje su dviem sielomis.

       Mūsų vaikas neturėjo laiko dainuoti: mama,
Pusė liko manyje, pusė tavyje. Amžiams!

       Mano mielasis, kaip saulė jūroje
Pasaulis susitraukė. Ir tik mano meilė
Auga mažumoje.

       Jie sako: esu graži. Jei būtum pasakęs: bjauri,
Man būtų patikę labiau.

       Kai valgau kukurūzus, galvoju:
Tavo lūpos.

       Įniršęs raudonas jautis man primena
Tavo vyriškumą.

       Liūto riaumojime jaučiu
Tavo aistringą geidulį.

       Kai nebesi mano glėbyje, man nebereikia žvaigždžių.

Lament of a Young Widow

Since you are not in my arms, I do not need the stars.
I live on the sad earth with two souls.

       Our child did not have time to sing: mama,
Remained half in you, half in me. Forever!

       My dear, like the sun in the sea
The world shrank. And only my love
Grows in the smallness.

       They say: I am beautiful. Had you said: ugly,
I would have liked it better than beautiful.

       While eating corn, I think:
Your lips.

       The stormy red ox reminds me
Of your virility.

       In lion’s roar I feel
Your mighty passions.

       Since you are not in my arms, I do not need the stars.

 

Poeto Abraomo Suckeverio eilių vertimas į lietuvių kalbą – Karinos Simonson. Straipsnyje panaudota medžiaga iš Yad Vashemo rinkinių, Vilniaus žydų viešosios bibliotekos kolekcijos, Niujorko viešosios bibliotekos, Pietų Afrikos nacionalinio archyvo, Abraomo Suckeverio šeimos archyvo. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.