Abstraktus dvasingumas

Prieš porą metų, prasidėjus įvykiams Baltarusijoje, panašiai kalbėjo mano bičiulis misionierius iš Baltarusijos. Tik tuomet to, deja, negalėjau suprasti, o dabar supratau.

Nėra didesnės veidmainystės kaip žmogui, pabėgusiam nuo karo, galimai praradusiam namus, artimuosius, o gal ir pačiam tiesiogiai patyrusiam skriaudą, kalbėti apie nuodėmes, pasninką ir panašiai, ypač pabrėžiant, kad „karas – tai politika, apie jį nekalbėkime, nes Bažnyčia anapus politikos“.

Kai su pabėgėliais ukrainiečiais meldžiausi už jų nekaltai nužudytus artimuosius, net neapsivertė liežuvis viename sakinyje sakyti „nužudytiesiems…“ ir „kad atleistų jų laisva valia ar nevalingai padarytus nusižengimus“. Tarsi aš, sotus ir taikioje šalyje gyvenantis žmogus, turėčiau teisę kalbėti apie nekaltai nužudytųjų nuodėmes.

Tai man kažkuo primena patirtį, įgytą teikiant sakramentus mirties akivaizdoje esantiems vėžininkams. Jų kančia juos apvalydavo ir priartindavo gerokai arčiau Dievo, net jei jie ir nelabai išmanydavo Bažnyčios taisykles. Kai prieš tave vyresnis, rimtą kančią išgyvenęs žmogus, lieka tik patylėti. Tą akimirką visi pamokslai ir pamokymai skamba banaliai.

Atsimenu, kaip vienas 2016 m. Kretoje vykusio susirinkimo delegatas papasakojo epizodą, kai kažkas iškelė klausimą dėl pasninkavimo taisyklių. Tada pakilo vienas Afrikos vyskupų ir pasakė: „Tėvai, apie kokias pasninko taisykles šnekame? Afrikoje, kur tarnauju, mūsų tikintieji maisto iš viso neturi. Kartais jie nevalgo ištisas dienas. Koks dar jiems pasninkas?“.

Manau, kad šiais laikais, tokiu metu, girdėdami tokius abstrakčius dvasinius pamokymus, susiduriame su pačiu titikriausiu Jėzaus laikų fariziejiškumu. „Kiekviena mirtis – tai pirmosios nuodėmes pasekmė, reikia kovoti su aistroms, reikia pasninkauti ir melstis pagal taisykles“ – visa tai aktualu sočiam, gėrybių pertekusiam žmogui, o ne tam, kuris ir taip patiria apvalančią kančią.

Šiandien kaip niekada aktuali Evangelijos eilutė „palaiminti taikdariai – jie bus vadinami Dievo vaikais”. Turime visas sąlygas realiai taikdarystės dorybei pasireikšti. O štai kalbėti apie tyrą širdį žmonėms, kurių širdys ir taip yra tyros dėl kančios (arba, dar blogiau – kalbėti jiems apie fariziejiškas taisykles) atrodo beprasmiška. „Abstraktus dvasingumas“, užmerkiantis akis prieš kančią ir tik atrajojantis tradiciją – žudo. Raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę.