Adaptacija darželyje: apie pasitikėjimu grįstą santykį

(„Knyga Mažutėliams“ ištraukos antroji dalis. Pirmąją dalį skaitykite ČIA)

Gerai paruošta aplinka. Montessori pedagogikos šalininkai gerai žino, kad adaptuojantis daugiausia dėmesio skiriama gyvenimo praktikos įgūdžiams lavinti ir saugumą teikiančiai dienotvarkei pažinti. Pedagogas paruošia priemones taip, kad vaikai galėtų pasirinkti jiems labiausiai patinkančią priemonę, kuri bus tinkama atlikti savarankiškai, padės vaikui susitelkti į atliekamą darbą (pavyzdžiui, verti karoliukus ar rūšiuoti akmenėlius pagal spalvą), pailsėti nuo adaptacinės įtampos ir patirti prasmingos veiklos užbaigimo džiaugsmą. Šias priemones vieną po kitos pedagogė ar pedagogas pristato visai vaikų grupei ir vėliau primena kiekvienam vaikui atskirai. Gyvenimo praktikos darbelį vaikas gali atlikti ir mamai ar tėčiui dar esant grupėje. Savarankiškas aplinkos elementų „prisijaukinimas“ stiprina vaiko saugumo pojūtį ir signalizuoja tėvams, kad galima atsipalaiduoti: galiausiai mažylis pripras.

Ramus santykis. Paprastai atrodo, kad adaptuojantis svarbu kuo daugiau dėmesio skirti grupės naujokui. Tačiau mes siūlome alternatyvą: pirmąsias dienas skirti dėmesio sugrįžusiems senbuviams, o naujokams leisti tiesiog būti ir stebėti, kaip atrodo ramus grupės darbas. Taip atkursite ramų santykį su jau susiformavusia grupe ir parodysite, kad kiekvienas yra svarbus, jog pastebite ir vyriausių grupės vaikų nuotaikas adaptuojantis, tačiau užtikrinate, kad šiandien ir ateityje grupės bendruomenė gyvens įprastą gyvenimą.

Pirmosios dienos būna palankios senbuvių nuotaikoms harmonizuoti dar ir dėl to, kad naujai atėjusius vaikus lydi jų mamos ar tėčiai. Išmintingas pedagogas nesistengia „atkovoti“ mažylio dėmesio ir iškart susidraugauti ar patikti. Kol vaikas įsikabinęs į gimdytojo ranką, pamažu susidraugaukite su vaiką lydinčiu suaugusiuoju. Vaikai jaučia tėvų nerimą ir nepasitikėjimą, dažnai jį perima ir blogai jaučiasi naujoje aplinkoje. Tačiau lygiai taip pat perima ir tėvų ramybę ir pasitikėjimą. Todėl pedagogė ar pedagogas, ramiai dirbantis su vaikų grupe ir atsargiai pasiūlantis tėvams pamažu atsitraukti tiek, kiek jie tuo metu yra pasirengę, sukuria pasitikėjimo atmosferą. Per kelias dienas tėvai nurimsta, nusiramina ir mažylis, o vaikų grupė jau būna grįžusi prie įprasto ritmo. Galima aptarti ir suplanuoti vaiką palikti grupėje.

Pedagogė ar pedagogas išklauso tėvams nerimą keliančių klausimų (svarbu, kad pokalbis vyktų skyriumi nuo mažylio), atjaučia ir pasiūlo vaiko palikimo ir tėvų informavimo strategiją. Kartais tėvai vaikams netyčia pasako gąsdinančių dalykų, tarkime: ateisime į darželį, tada tu ten pasiliksi vienas (!), o mes eisime į darbą. Įsivaizduokite, ką girdi vaikas: mes kažkur tave paliksime vieną ir išeisime. Verta aptarti, kaip vaikui pasakyti, kad jis liks su naujais draugais ir draugų auklėtoja padainuoti, pašokti, pažaisti lauke, kol tėvai nuvažiuos į parduotuvę (kitą vaikui žinomą vietą). Svarbu susitarti, kiek laiko tėvai bus atsitraukę, ir to nuosekliai laikytis. Dar svarbiau netęsti atsisveikinimų, nes jie liūdina vaiką ir mažina tik suaugusiųjų įtampą. Verčiau su įtampa susitvarkyti išėjus už darželio sienų. Jei būtinai reikia, sutariama, kad pedagogė ar pedagogas paskambina tėvams po pusvalandžio ir praneša, kaip laikosi mažylis. Mažylis paprastai laikosi gerai, nes pasitiki, kad tėvai netrukus grįš, ima pasitikėti ir auklėtoja bei nauja aplinka.

Verta prisiminti, kad tėvai jaučia graužatį, palikę atžalą darželyje. Išsiskyrimo skausmas ir liūdesys – naujo gyvenimo etapą lydintys išgyvenimai. Svarbu tėvus palaikyti ir patvirtinti, kad tokie išgyvenimai įprasti ir sveiki, kad ne gėda truputį paliūdėti ir „beprotiškai“ pasiilgti savo vaiko. Kantrus bei pasitikėjimu grįstas tėvų ir pedagogų santykis – sėkmingos vaiko adaptacijos pamatas.

Tikriausiai akivaizdu, kad toks intensyvus bendravimas su nauja darželio šeima įmanomas tada, kai kitų grupės vaikų santykis su pedagoge ar pedagogu yra saugus ir ramus, o grupės priemonės ir dienotvarkė paruošta taip, kad visi grupės vaikai bus užsiėmę įdomiu, dėmesį sutelkiančiu darbu.

Dienotvarkė. Rutina teikia dienai aiškumo, paprastumo ir harmonijos. Dienotvarkės dalys tebūnie džiuginančios, prasmingos ir kaskart nustebinančios, bet veiklų eiliškumas turi būti iki koktumo vienodas. Dėl dienotvarkės aiškumo vaikai gali atsipalaiduoti, nusiteikti darbui ir kūrybai, poilsiui ir žaidimui. Atsiranda mažyčių grupės tradicijų ir mielų ritualų, kuriuos vaikai brangina ir stengiasi kartoti namuose. Rutina leidžia nurimti emocijoms ir pamatyti, kokiu metu vaikas jautrus, pedagogai atpažįsta, ką tuo metu vaikas be vargo ir su džiaugsmu gali išmokti. Galiausiai dienotvarkės aiškumas atveria galimybę įtraukti į grupę specialiųjų poreikių turintį vaiką, kuris kartu su visa grupe ramiai ir nuosekliai skleidžiasi ir auga.

Individualus darbas – dienos metas, kai kiekvienas vaikas atlieka būtent sau pritaikytas užduotis ir darbus. Ryte vaikai dirba kiekvienas savo erdvėje (ant kilimėlių ar prie staliuko) ir patiria prasmingos veiklos džiaugsmą. Vėliau veikla pamažu pereina į bendrą grupės liniją, kuri pradedama mankšta ir tęsiama kaip bendras savaitės temos išskleidimas. Vaikai klauso, domisi, klausinėja, išmoksta naujų dalykų ir atlieka užduotis. Po šios veiklos vaikams būtina judėti ir žaisti lauke. Po lauko žaidimų grįžtama pietauti ir ilsėtis, vėliau – dalyvauti popietiniame ugdyme (teatras, šokis, muzika, katechezė, keramika ir t. t.), vakarieniauti ir vėl žaisti lauke. Gera prisiminti, kad nėra prasto oro – tik netinkama apranga. Jei darželis miškingoje vietovėje, verta kiekvieną savaitę pasirinkti dieną, kai vaikai eina į žygį, kuriame organizuojama linija.

Paprastas ritmas, bet įdomios savaitės temos ir veiklos įtraukia naują vaiką į darželio gyvenimą, adaptacija įvyksta.