2021 09 26

Kun. Nerijus Pipiras

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Adelė Dirsytė. Dviejų pasaulių darna: utopija ar būtinybė?

Adelė Dirsytė. Wikipedia.org nuotrauka

Rugsėjo 26 dieną minime Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės kankinystės metines. Pasaulietė mokytoja iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos liudijo viltį ir šviesą, net ir tolimiausiose Sibiro platybėse neišsižadėdama Kristaus. Šiandien ji į mus prabyla maldaknygės „Marija, gelbėk mus“ žodžiais.

Be abejo, daugelis iš mūsų Adelę Dirsytę ir žinome iš šios maldaknygės, tarsi legenda, pasiekusios mūsų dienas. Dar būdama Lietuvoje, Adelė Dirsytė rašė ir straipsnius, kuriuos publikavo tarpukario periodinėje spaudoje. Rašė paprastai, suprantamai, kiek poetiškai. Kiekvienas žodis, atrodo, buvo skirtas paprastam žmogui, neturėjusiam galimybių įgyti didesnio išsilavinimo. Vis dėl to ne viena mintis, išsakyta straipsniuose – pranašiška ir aktuali.

1935  metais „Naujojoje vaidilutėje“ (1935, Nr.2, 71 – 72) yra  publikuotas jos straipsnis „Marija ir Ieva“ Iš pažiūros pats pavadinimas gali atrodyti šiek tiek banalokas. Rodos, vės bus koncentruojamasi į iki gyvo kaulo šiuolaikiniam žmogui įgrisusias biblines legendas.

Tačiau teksto autorė kalba apie du pasaulius, dvi priešybes, dvasinę ir fizinę plotmę, tamsos ir šviesos priešpriešas. Kas yra tamsa pagal Adelė Dirsytę? Bevertybiškumas, buvimas vertybe sau pačiam, renkantis tai, kas patrauklu, patinka, kas iššaukia konkurenciją su Dievu ir visgi įvelia disharmoniją, kuri dažnai būna užmaskuota, nepastebima. Taigi, rojus žemėje, atplėštas nuo dangaus neįmanomas. Tai tik iliuzija, į kurios spąstus dažnai įkliūvame. Toks Ievos pasaulis, kurį bandė ir bando kurti ideologijos.

Marijos pasaulis kitoks. Kalbėdama apie jį, Dirsytė pabrėžia išminties, klusnumo, tikėjimo, nusižeminimo, pamaldumo, neturto, kantrybės, gailestingumo svarbą. Tai dalykai, į kuriuos neretai numojame ranka. Tačiau ar galime įsivaizduoti žmoniją be jų? Kokia ji būtų be jų? Dūstanti, sizifiškai bandanti susiformuoti pagal vieną kurpalį.

Ko gero teisi yra autorė, sakydama, kad šios dienos visuomenei, žmonijai vis dėl to reikia individualumo ir įvairumo. Dalykų, kurie taip subtiliai bandomi ištrinti. Juk tikrai, cituojant Stasį Šalkauskį, vergavimas visuomenės aplinkumos užgaidoms ne tik falsifikuoja žmogaus asmenybę, bet ir apskritai nuasmenina žmogiškąjį individą, atimdamas nuo jo tikros vertės pajautimą ir darydamas jį tokiu būdu negarbingą būtybė. Kaip nuo viso šito apsisaugoti? Adelė Dirsytė ragina nepamiršti ir to horizontaliojo matmens, juk žmogus – nėra vien tik kūninė būtybė, bandanti sudvasinti ne ką kita, kaip savo paties simuliakrus ir tiesiog pamiršusi dangų, ar net bandanti apsisaugoti nuo jo. Tai pavojus, menkinantis žmogaus orumą, ir įstumiantis jį vien tik į žemesniuosius dalykus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Adelė Dirsytė savo skaitytoją kviečia grįžti prie vertybių ir natūralumą: dvi tikrovės turi viena kitą papildyti. Tačiau ar tai įmanoma, ar negyvename negrįžtančio proceso laikais, kada sąlyčio taškai jau pernelyg nutolę vienas nuo kito? O juk skirtingumai turi koegzistuoti. Be vieno kurio nors iš jų, arba vieną hiperbolizuojant, kitą – neigiant, neįmanomas pilnavertis gyvenimas.

Šiandien, kada labiausiai reikia tikrumo ir natūralumo, kada pamirštame būti žmonėmis ir žvelgti giliau, šis, paprastas kvietimas, išdėstytas keliose eilutėse,  šios paprastos, visiems suprantamos. Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės mintys yra labai svarbios. Ir vis dėl to kalbėti apie dviejų pasaulių darną gal reikėtų ne kaip apie utopiją… O gal?..