2021 02 22

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min
Rašytojas, kino režisierius Adolfas Mekas apie 1971 m. Šeimos archyvo nuotrauka

2021 02 22

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min

Adolfas Mekas. Prasmingas ėjimas per gyvenimą 

Išgirdę Meko pavardę pirmiausia pagalvojame apie Joną Meką. Trejais metais jaunesnis jo brolis Adolfas tarsi slepiasi vyresniojo brolio šešėlyje. Be reikalo. Žymiausių pasaulio kino kritikų nuomone, Adolfas Mekas yra nusipelnęs garbingos vietos kino kūrėjų panteone.

Iš 85-erių pragyventų metų A. Mekas net 66-erius praleido toli nuo savo gimtųjų Semeniškių. Jauniausias tarp šešių Povilo Meko ir Elžbietos Jašinskaitės vaikų (gimė 1925 m. rugsėjo 30 d.) Adolfas, 2007-ųjų vasarą trečią kartą aplankęs Lietuvą, Biržus ir savo tėviškę, su nostalgišku jauduliu prisiminė tėvų namus, šaltas lietuviškas žiemas, kai būdamas mažas berniukas ketvertą kilometrų per pusnis brisdavo į mokyklą Papilyje.

Prisiminė tikriausiai ir trisdešimtuosius praėjusio amžiaus metus. Tada tėvai iš kaimo kėlėsi į viensėdiją, o jau paūgėję vaikai sodino medelius, nuo keliuko į sodybą vedančią liepų alėją, prie namų ir takelio – smidrus, diemedžius, jurginus. Tikriausiai prisiminė ir trobos kampe stovėjusią spintą, kurios dvi vidurinės lentynos buvo skirtos tėvo bibliotekai. Abu tėvai mėgo knygas. Meilę knygai įdiegė ir vaikams. Ilgais ir gūdžiais žiemos vakarais, kai broliai grįždavo iš miškų malkas kirtę, susėdę prie stalo, arčiau žibalinės lempos, išsitraukdavo Salomėjos Nėries, Jono Aisčio, Kazio Borutos, Kristijono Donelaičio, Žemaitės, Vaižganto, Bernardo Brazdžionio knygas. 

Jos skatino mąstyti, jausti, mintis ir gimstančias emocijas išsakyti savais žodžiais. Tikriausiai sekdamas broliu Jonu eilėraščius pradėjo rašyti ir Adolfas. 1939 metų „Sėjėjuje“ aptikau trylikamečio Adolfo dviejų posmelių eilėraštį „Pavasarėjant“. Jaunasis autorius rašė:

Jau pavasario saulutė

Šypsos meiliai iš dangaus.

Ir mergaitė po pievutę

Bėginės linksma, džiūgaus.

Jau saulutė baltą sniegą

Nutirpino nuo stogų.

Žiemos šaltis miegą miega

Ei, pavasaris, smagu!

Sklandu, įtaigu, melodinga. Nuoširdūs, paprasti, gražiai surimuoti, be abejonės, talentingo paauglio žodžiai. Žinančio, kaip juos pasakyti. 

O jo gyvenimo ir kūrybos kelias tik prasideda. Papilio mokykloje, būdamas vienuolikos metų, pirmą kartą pamato kino filmą „Kapitonas Bladas“. Jam tai atrodo tarsi stebuklas ant klasės sienos pakabintos baltos paklodės. Generatorius kartais užgesdavo, o netrukus vėl įsijungdavo.

Rašytojas, kino režisierius Adolfas Mekas apie 1971 m. Mairionio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

„Maniau, – po daugelio metų pirmąją pažintį su kinu aprašys A. Mekas, – kad visa, kas yra kinas – tai judantys ir sustojantys žmonės. Viskas užtemsta ir jie vėl juda. Nė negalėjau įsivaizduoti, kad filmai kuriami su aktoriais ir kameromis.“ 

Kol kas jam prieinamesnė poetinė kūryba. Paauglystės metų dienoraštyje rašo, kad nuvykęs į Biržus pas dėdę jo rašomąja mašinėle persispausdino poemą „Sūnus palaidūnas“. Adolfo dėdė – reformatų evangelikų kunigas Povilas Jašinskas, Klaipėdoje prieš karą redagavęs žurnalą, rašęs į tų metų spaudą straipsnius, vertęs giesmes, kūręs eilėraščius. Jo dukra Irena, baigusi universitete lituanistiką, taip pat buvo poetė ir vertėja. Tikriausiai dėdė kunigas, matydamas Jono ir Adolfo gabumus, juos skatino kurti. 

Netrukus abu broliai apsigyvena Biržuose. Jonas mokosi gimnazijoje, o Adolfas – aukštesniojoje prekybos mokykloje. Jiems tai nebuvo lengvi metai. Atsiminimų knygoje „Žmogus be vietos“ J. Mekas prisimena, kad tais metais Biržuose „nebuvo kada rūpintis maistu, ir pinigų nebuvo. (…) Kai viską suvalgydavom šeštadienį – iš namų mamos transportas atvykdavo tiktai pirmadienį per pietus – ir kai pilvai pradėdavo griaužti, eidavom į kiną. Atradom, kaip įeiti per užpakalines duris, pro gaisrinę, be bilietų. (…) Jeigu ne kinan, tai eidavom į biblioteką.“

A. Mekui atsiranda proga išbandyti ir savo aktorinius sugebėjimus. 1943 m. vasarą biržiečio pedagogo ir poeto Petro Zablocko namuose susibūrę jo bičiuliai nusprendžia Biržuose steigti teatrą. Biržiečiams entuziastams į pagalbą ateina Panevėžio dramos teatro vyriausiasis režisierius Juozas Miltinis. Premjerai pasirenkama Kazio Binkio pjesė „Atžalynas“. Joje vaidino ir A. Mekas, jis atliko net du vaidmenis – psichologo ir gimnazisto. Po kelerių metų Vokietijoje, perkeltųjų asmenų stovyklose, jis taip pat vaidins lietuviškuose spektakliuose. 

Broliai Mekai tampa 1943 metais paskelbto konkurso „Kuo žalingas mūsų Tėvynei girtavimas“ laureatais. Jonas – tarp gimnazistų, Adolfas – kaip prekybos mokyklos moksleivis. Jam vis artimesnė tampa proza. 1943 m. gegužės 1 d. savaitraščio „Naujosios Biržų žinios“ numeryje išspausdintas Adolfo jautriai parašytas Motinai skirtas tekstas „Brangiausias pasaulyje žodis…“ Čia yra tokios pranašiškos eilutės: „Motina, gal ir mes išeisime… Gal negrįšime… Į pietus ar į šiaurę ves mūsų kelias. Paliksim jaukų namų židinį, paliksim ir mielosios gimtinės laukus. Paliksim sudraskytą tavo širdį, motina.“

Tikrai pranašiški žodžiai. Praeis metai, ir abu broliai paliks namus. Ilgam. Adolfas vėliau prisimins išvažiavęs dviračiu iš gimtųjų Semeniškių, po pažastim prispaudęs kelionėn mamos įdėtą lašinių paltį. Trumpai viešnagei parvažiuos po 27 metų, kai jau nebebus (mirė 1951 m.) šios sodybos šeimininko senojo Povilo Meko. 

O išvažiuoti reikėjo. J. Mekas vėliau rašė, kad tais metais buvo „giliai įsivėlęs į priešsovietinę ir priešnacinę veiklą“. 1944 metų žiemą ir pavasarį jis mašinėle perrašinėjo slapta perduodamus ranka rašytus tekstus. Mašinėlę slėpė reformatų klebonijos malkų stirtoje. Kartą ji dingo. Broliams likti Biržuose buvo pavojinga. Pagelbėjo dėdė kunigas Povilas Jašinskas, parūpinęs popierius kelionei į Austriją, Vienos universitetą. Liepos 12 dieną, atsisveikinę su tėvais, abu iš Biržų traukiniu išvažiavo į Panevėžį. Prasidėjo kelionė, kupina įvairiausių išbandymų ir nuotykių. 

Su artimaisiais geria vandenį iš ąsočio.
Viešnagės 1971 m. Lietuvoje metu. Iš kairės: Jonas Mekas, mama Elžbieta, brolis Adolfas. Mairionio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Panevėžyje tris paras laukė į Karaliaučių važiuojančio traukinio. Deja, jų traukinį prijungė prie sąstato, vežusio Vokietijon rusų ir lenkų belaisvius. Hamburge vokiečiai brolius uždarė į karo belaisvių lagerį. Niekas nesiklausė aiškinimo, kad jie – Vienos universiteto studentai. Kartu su įvairių tautų belaisviais buvo priversti dirbti mašinų fabrike. Adolfas – prie tekinimo staklių. Darbo diena – dvylika valandų, nuo 6 ryto iki 6 valandos vakaro. Po dešimties mėnesių juos perkelia į belgų ir olandų lagerį. Bando pabėgti į Daniją. Nesėkmingai. Porą mėnesių dirba pas vokietį ūkininką. Baigiantis karui, nusipirkę du aplamdytus dviračius, pasikabinę ant rankenų lagaminus, broliai stumiasi tolyn. 

Apsistoja Vysbadeno karo pabėgėlių stovykloje. Čia jau gyvena apie porą tūkstančių lietuvių. Surengiamas pirmas muzikos ir literatūros vakaras. Jame kartu su poetu Leonardu Žitkevičiumi, J. Meku, kitais rašytojais ir poetais savo kūrybą skaito ir Adolfas. Kartu su broliu pradeda studijas Mainzo universitete. Studijuoja literatūrą, teatro meną, filosofiją. Laisvalaikis skiriamas knygoms, filmams ir, žinoma, kūrybai. Spausdina apsakymus ir romano ištrauką brolio Jono leidžiamame neperiodiniame leidinyje „Žvilgsniai“.

1946 metais žurnalas „Aidai“ paskelbia novelės konkursą. Antrą premiją už novelę „Vienas iš daugelio“ laimi A. Mekas. (Pirmoji premija niekam nebuvo paskirta.) Knygoje „Žvilgsniai“ išspausdinamos trys Adolfo novelės („Žemė“, „Duona“, „Ugnis“), dvelkiančios kaimo vaiko ilgesiu ir meile sunkiam ir mielam žemdirbio, esančio taip arti, tiesiog organiškai suaugusio su Lietuvos gamta, triūsui. Kartu su broliu rašo pasakas (knygos „Trys karaliai“, „Iš pasakų krašto“, „Knyga apie karalių ir žmones“), kuriose netrūksta lyrinių spalvų, filosofinės minties, kartais padvelkia literatūriniu puošnumu, ekspresionizmu, net jaunatvišku sentimentalumu. Tai suprantama, nes autorius perkopęs vos dvidešimtuosius, karo negandų nublokštas į tolimą dar jo kaimietiškai prigimčiai svetimą kraštą, o literatūrinius ieškojimus skatina ir tiesiog ryte ryjamos Vakarų Europos rašytojų knygos.

1949 m. Adolfas su Jonu laivu „General Howze“ atplaukia į JAV. Apsigyvena Niujorke, kuris jiems – tarsi pažadėtoji žemė, stulbinanti atsiveriančiomis galimybėmis. Per pirmąsias dienas spėja pamatyti du filmus, o vėliau į kiną vaikščios beveik kasdien. Ką tik atvykę į Ameriką broliai sunkiai kalba angliškai. (Išmokę apie 200 žodžių, broliai nutars tarpusavyje kalbėtis tik angliškai, ir šio pažado laikysis 60 metų – aut. past.)

Adolfas, turėjęs nemažos patirties teatre kaip aktorius ir režisierius, supranta, kad tuometiniame jo gyvenime nelieka vietos teatrui ir literatūrai. Yra tik kinas, kaip visai nereikalaujantis iš jo kūrėjų gerai kalbėti angliškai. 1951 m. Adolfą pašauks į kariuomenę. Tarnaus Europoje. Jau gerokai vėliau, tapęs vienu žymiausių avangardinio kino pradininkų, A. Mekas sakys, kad Amerikoje savo karjerą „pradėjęs nuo nieko“.

Pasiskolinę pinigų iš buvusio Biržų burmistro Povilo Klybo šeimos, broliai nusiperka pirmąją nuosavą „Bolex“ 16 mm filmavimo kamerą. Pamatę, kad Amerikoje nėra kinui skirto žurnalo, 1955 m. pradeda leisti žurnalą „Film Culture“.

„Žmonės stebėjosi: kaip jūs, nemokėdami nei rašyti, nei kalbėti angliškai, leidžiate žurnalą, – prisiminė tuos laikus 2007 metais viešėdamas Vilniuje A. Mekas. – Privalėjome – nebuvo kas tuo užsiima. Pirmam numeriui išleisti rinkome aukas iš pažįstamų avangardinio filmo kūrėjų. Surinkome 200 dolerių.“

Žurnalas buvo leidžiamas daugiau kaip 20 metų. A. Mekas yra sakęs, kad iš pradžių dėl pinigų tekę montuoti beveik pornografinius filmus. Tokiems tik dėl pinigų dirbamiems darbams turėjęs slapyvardį George‘as Binkey. Pirmieji A. Meko du trumpi autoriniai filmai buvo „Plati gatvė“ ir „Tyli popietė“. 1963 m. Adolfo sukurtas vaidybinis filmas „Aleliuja kalvoms“, kurio premjera įvyko Kanų festivalyje, buvo gerai įvertintas publikos ir kritikų, Lokarno tarptautiniame kino festivalyje apdovanotas prizu, pakviestas dalyvauti daugiau kaip dvidešimtyje kino festivalių.

„Tai buvo pirmasis JAV nepriklausomas filmas, – sakė A. Mekas, – kuris buvo nupirktas rodyti savo šalyje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitur.“

Apie šį filmą po premjeros Kanų festivalyje žurnalas „The Time“ rašė: „Aleliuja kalvoms“ yra keisčiausia, labiausiai apgirtusi, kuone kuoktelėjusi 1963 metų komedija. Tai ironiška poema, nuostabiai naujas eksperimentas ir patirtis absurdo filme.“ Pats A. Mekas savo filmą vertino kaip romantinę komediją, himną meilei, jaunystei ir draugystei. 

Šis filmas, kuriam nufilmuoti prireikė vos 65 000 dolerių, žavus savo neįprasta pasakojimo forma, siurrealistiniais vaizdais (medis, pilnas merginų, per sniegą bėgantis nuogas vyras, upėje plaukiantis gimtadienio tortas ir kt.), režisieriaus išmone ir humoru. Sunkiausia buvo nufilmuoti po sniegą lakstančius nuogus aktorius.

Biržų teatro artistai 1943 m. Trečioje eilėje šeštas iš kairės – Adolfas Mekas. Algirdo Butkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka
Adolfas Mekas – aktorius. Atlieka Marcelio Laurano vaidmenį (klūpo) dramoje „Žmogus, kurį užmušiai“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

„Vermonte, – prisimena A. Mekas, – kur buvo filmuojama, temperatūra nukrito 10 laipsnių žemiau nulio. Kai baigėme filmuoti, prodiuserio žmona nepagalvojusi pagrindinę aktorę pakišo po šiltu dušu. Ji klykė iš skausmo. Aikštelėje visą laiką aktorius lydėjo nelaimės. Vienas, krisdamas nuo stogo, į atsikišusią vinį persipjovė koją, kitas užlipo ant vinies miške. Filme matosi, kaip jis šlubuoja. (…) Ištraukėme pliauską su vinim iš pėdos – ir viskas, gali vaidinti toliau.“ 

1962 m. lapkričio 27 d. laiške mamai (ši ir kitos laiškų Elžbietai Mekienei ištraukos iš knygos „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai“ – aut. past.) apie šio filmo kūrimą Adolfas rašė: „Apie 25 žmonės dirba prie mano filmo ir mes labai gerai sugyvenam. Nuo pereitų Naujųjų Metų aš dirbau – rašiau savo filmo istoriją (scenarijų – aut. past.). Rašiau ir perrašiau ir pradėjau iš naujo daug kartų, iki buvau patenkintas. Angliškai vadinasi „Hallejujah the Hills“ („Aleliuja, Kalnai!“). Yra komedija. Veiksmas vyksta mažam amerikoniškam miestelyje – karvės, miškai, upės, kalvos. Šviežias pienas! Mano draugai man davė savo namus Vermonto valstybėje, kur mes visi gyvenam. Pasisamdėm šeimininkę ir ji mums gamina maistą. Ji yra tokia gera, kad mes pradedam nutukti. Jonas priaugo svorio. Aš tai negalėjau, kadangi aš perdaug lakstau ir kitokie klapatai ir vargai, ir problemos.“ 

Rūpėjo tais gyvenimo JAV metais Adolfui ne vien kinas. 1958 metų lapkričio 25 dieną brolis Jonas mamai į Semeniškius rašė, kad Adolfas gyvena aukštai kalnuose, Meksikoje. Angliškai rašo romaną. Kasdien po dešimt valandų. Adolfas jau moka daug kalbų: vokiškai, angliškai, prancūziškai, itališkai, rusiškai. Dabar šeimininkai meksikiečiai jį moko ispaniškai. Dar mokysis švediškai. 

Pats Adolfas po pusės metų (1959 m. liepos 1 d.) mamai rašys, kad jis vis dar rašo savo knygą, „kuri darosi didesnė ir didesnė. Negaliu užbaigti. Bus didelis romanas iš trijų dalių. Pirmą dalį jau užbaigiau. Daugelis žmonių ją skaitė ir visiems labai patiko. Vienas spaustuvininkas nori ją spausdinti, bet tai dar nebus taip greitai. Kai knyga bus išspausdinta, tada mudu su Jonu turėsime daugiau pinigų. Ir galvojame išsikelti iš Niujorko.“ 

Jaudinantys jautrumu ir meile šiame laiške mamai skirti žodžiai: „Ir Tau – aš visuomet pasiliksiu tas pats trumpom kelnėm, ganyklose, palaukėse su karvėm, vėlai naktimis gaudant vėžius, sėdintis prie lango laukiant mamos su tata grįžtant iš turgaus su kiškio pyragais. Aš visuomet liksiu Tavo jauniausias pagrandukas – ir Tavo vardas, Tavo rankos ir tavo meilė mums visiems yra man didžiausia paguoda ir stiprybė.“ 

Antrasis pilnametražis A. Meko filmas buvo „Karinis kalėjimas“. 1963 m. liepos 30 d. Adolfas mamai rašo baigęs rašyti kino scenarijų ir spalio viduryje pradės filmuoti: „Ši filma irgi bus komedija apie Amerikos gyvenimą. Taip atrodo, kad man geriausiai vyksta juokingi dalykai. Visas pasaulis per daug rimtas – reikia pasijuokti.“ Tačiau šis filmas buvo visiška poetiškos ir šmaikščios pirmosios komedijos „Aleliuja kalvoms“ priešingybė ir pasisiekimo nesulaukė. 

Pasakojama, kad Adolfui buvusi labai artima amerikiečių rašytojo Marko Twaino kūryba. Ji paskatino pagal M. Twaino apsakymų motyvus sukurti trečią pilno metražo filmą „Dvivamzdė detektyvinė istorija“. 

1964 m. liepos 26 d. rašytame laiške mamai Adolfas apie šį filmą pasakoja, kad kas savaitę skrendantis į Pensilvaniją pasižiūrėti, kaip statomas senoviškas amerikoniškas kaimas. Jame bus apie 15 namų.

„Filmo istorija, – rašo Adolfas, – yra labai amerikoniška, aš ją pats rašiau. Veiksmas vyksta 1870 metais, kada daug amerikiečių ėjo ieškoti aukso ir sidabro kalnuose. Filmos istorija yra apie aukso ir sidabro ieškotojų gyvenimą mažame kaimelyje. Pradžioje filmos vienas aktorius turės keliauti apie visą pasaulį. Jis pravažiuoja Australiją, Italiją, Afriką, Indiją ir kitas šalis. Tarp visų jo kelionių aš parodysiu vieną vaizdą iš Semeniškių ir ant ekrano bus parašyta: SEMENIŠKIAI.“ Adolfas rašo, kad filmui, kurį pradės filmuoti rugpjūčio pabaigoje, ieškantis 100 aktorių, arklių, dramblių, traukinių ir kitų keistų dalykų. 

Filmas buvo parodytas Venecijos festivalyje. Tačiau neišgarsėjo. Siunčiant dingo juosta. Buvo patirta nemažai nuostolių. Ši nesėkmė pakenkė Adolfo, kaip kino kūrėjo, reputacijai. Jis liovėsi kurti pilno meto filmus. Bet iš kino nepasitraukė. Ir toliau režisavo, rašė trumpus scenarijus, montavo dokumentinius filmus. 

Režisierius Adolfas Mekas. L. Sydo M. Johnsono / Wikipedia.org nuotrauka
Kino globėja Šv. Tula. Wikipedia.org nuotrauka

1965 m. spalio 9 d. vedė italę dainininkę Polą Chapelle. Pola, dar nepažinodama Adolfo, tris kartus žiūrėjo jo Amerikoje išgarsėjusią komediją „Aleliuja kalvoms“. Vėliau ir pati pradės kurti trumpus filmus apie kates. Adolfas apie savo vestuves mamai rašė, kad jos praėjusios labai gražiai. Buvo pakviesta apie 200 žmonių, bet atėjo 500: „Visi Niujorko laikraščiai aprašė mūsų vestuves, net ir Paryžiaus laikraščiuose.“ Po vestuvių mėnesį automobiliu važinėjo po Ameriką: „Didelis kraštas! Važiavom nuo Kanados iki Meksikos, nuo Atlanto vandenyno iki Pacifikos vandens. Per dykumas, per kalnus, per šiltą ir per šaltą klimatą. Per indėnų kraštą, kur jie ir šiandieną gyvena taip kaip prieš šimtus metų.“ 

Su Pola Adolfui bus lemta gyventi 46-erius metus. Iki pat savo mirties 2011 m. gegužės 31 d. Tai bus laimingi metai. Sūnus Seanas taps kraštovaizdžio kūrėju. Vienas jo sukurtų sodų priešais tėvų namą kitoje gatvės pusėje. 

Adolfo ir Polos namų šventoriuje keliasdešimt metų stovi šv. Tulos skulptūra. Tula vaizduojama kaip Švč. Mergelė Marija, tik jos aureolė primena 16 mm kino juostos ritę. Adolfas žurnalistams yra pasakojęs, kad žmonos giminaitis skulptorius buvo gavęs iš bažnyčios užsakymą padaryti Marijos skulptūrą: „Juokingiausia, kad būdamas katalikas jis sukūrė tokią aureolę. Bažnyčia skulptūrą, žinoma, atmetė.“ Taip ji atsirado Adolfo namuose.

Žmonės kino globėjos pažiūrėti plaukė iš viso pasaulio. Šį savo sukurtą mitą apie niekada neegzistavusią šventąją Adolfas dar labiau sustiprino išleisdamas nedidelę, kišenėje telpančią šv. Tulos maldaknygę, kurioje kino kūrėjas visada ras paguodą. Pavyzdžiui: „Šv. Tulai patinka tavo filmai, nors niekas jų ir nemėgsta.“ 

Išradingumas, originalumas, humoras bei saviironija lydėjo Adolfą ir kasdienybėje. (Tai matyti iš jo paties spausdintoje „trumpoje autobiografijoje“ surašytų apie šimtą įvairių amatų ir darbų, kuriuos jam teko per visą gyvenimą dirbti Lietuvoje ir emigracijoje – Vokietijoje ir JAV – aut. past.) Tai patvirtina ir 1973 m. rugsėjo 23 d J. Meko mamai rašytas laiškas: „Atsibosta miestas, tai į miškus išvažiuojam keturiese: Adolfas, Pola, aš pats ir Leopoldas. Leopoldas yra Adolfo automobilio vardas. Adolfas visados savo automobiliams žmonių vardus duoda – sako, tada geriau važiuoja, ir kai pabari – klauso.“

„Jis buvo šiltas, linksmas, mylintis. Didis žmogus. Jo mums trūks“, – po Adolfo mirties pasakys brolio Jono dukra Oona Mekas. 

1971 metų vasarą abu broliai ir Pola buvo pakviesti dalyvauti Maskvos kino festivalyje. Beveik po trijų dešimtmečių pavyksta aplankyti Semeniškius, susitikti su motina, broliais, seserimi. Tik tėvo jau nebėra… Mama pasakoja, kad po karo, brolių tėvų namuose neradę, ginkluoti sovietiniai aktyvistai iššaudė visus gyvulius. 

Nejučia pralekia trumpos mielos viešnagės dienos. Adolfas, kaip ir brolis Jonas bei Pola, nepaleidžia iš rankų vaizdo kameros. Filmuoja susitikimo su tėviške ir artimais žmonėmis akimirkas, manydamas, kad tai bus filmuota medžiaga tik asmeniniam naudojimui. Grįžęs iš Lietuvos ją peržiūrėjo ir padėjo į šalį. Vėliau jam paskambino iš Niujorko kino festivalio ir pasakė, kad peržiūrėję Jono filmą „Kelionės po Lietuvą reminiscencijos“ pasigedę Adolfo filmuotų įspūdžių iš tėviškės. Adolfas per porą mėnesių sumontavęs filmą „Keliaujant namo“, kuris vėliau sėkmingai keliavo po pasaulį.

1973 m. rugsėjo 2 d. Adolfas mamai rašė: „Mano filmas apie Lietuvos – Semeniškių kelionę yra rodomas Anglijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Švedijoje ir Australijoje. Visas pasaulis matys Tave, Tavo namuką ir mus visus ten šokant, geriant alų ir durnavojant.“ 

Filmas „Keliaujant namo“ buvo paskutinis savarankiškas A. Meko kūrinys. 

Siekdamas įrodyti, kad kinas yra menas, kurio dėstymą verta įtraukti į akademines programas, žinomas kino režisierius ir scenarijų autorius A. Mekas viename geriausių JAV Bardo menų koledže buvo įkūręs Kino fakultetą ir trisdešimt metų jam vadovavo, mokė būsimuosius kino kūrėjus pasaulio kino istorijos, supratimo, kad yra ne tik kaubojų kinas, o daugiausia – montažo, sugebėjimo iš tos pačios nufilmuotos medžiagos padaryti ką nori: tragediją, komediją, dramą.

Nuo 2004 metų jis koledže nebedėstė. Vasaras praleisdavo Italijoje (ten jo žmona dainininkė Pola, išleidusi šešias savo dainų plokšteles, vadovavo modernaus šokio mokyklai – aut. past.) ir Prancūzijoje. Namų ir juose prieglobstį radusių šešių kačių likdavo prižiūrėti sūnus Seanas. 

Paskutinį kartą lankydamasis Lietuvoje Adolfas sakė, kad ji tapusi europietiška, labai pasikeitusi. Kaip ir jo gimtieji Semeniškai, jautriai apdainuoti brolio Jono „Semeniškių idilėse“ (Adolfo išverstose į anglų kalbą – aut. past.), į kuriuos, buvusią tėvo Povilo Meko sodybą, aidinčią anapilin išėjusių artimų žmonių balsais, galima sugrįžti tik prisiminimais. Ir pasidžiaugti, kad tas ilgas Adolfo Meko ėjimas per gyvenimą pažėrė ne vien išbandymų, bet ir galimybių įprasminti savo buvimą kine, eilėraščiuose, knygose.

Adolfo Meko kapas Bardo koledžo kapinėse. Wikipedia.org nuotrauka