Advento pokalbiai. Apie pranašus Biblijoje ir šiandien

Visą pokalbį galite peržiūrėti čia.

Graikijoje ir Romoje pranašystė buvo ne tik dieviškas įkvėpimas, bet ir tam tikras menas, amatas skaityti dievų siunčiamus ženklus, panašiai kaip žemdirbys iš gamtos ženklų žino, kada sėti ir kada pjauti. Kaip žydai suprato pranašystes? Kuo panaši ir kuo išsiskiria žydų pranašų tradicija, palyginti su kitomis kultūromis?

Pradėsiu šiek tiek nuo toliau. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į pranašų svarbą biblinėje tradicijoje. Tai ypač aiškiai matyti Senajame Testamente, bet taip pat ir Naujajame – Apreiškimą Jonui galime priskirti prie pranašysčių.

Pereinant prie Jūsų klausimo, reikia paminėti studijas, kuriose surinkti Išrinktosios tautos kaimynų pranašysčių tekstai – ne tik graikų, bet ir Artimųjų Rytų tautų. Archeologijos dėka mums prieinami tekstai, kuriuos galime lyginti su žydų tradicija ir matyti, kad profetizmas nebuvo Išrinktosios tautos išskirtinumas. Profetizmas buvo žinomas kitose tautose daug seniau, nei prasidėjo istoriniai Senojo Testamento įvykiai. Šios studijos mums leidžia pastebėti tiek panašumus, tiek skirtumus.

Šiek tiek nukrypsiu. 1872 m. George‘as Smithas paskelbė atradęs nebiblinį tekstą apie tvaną. Taip prasidėjo diskusija apie Biblijos originalumą. Žmonės buvo šokiruoti, kad apie tvaną, apie Nojų žinome ne tik iš Biblijos, bet ir iš kitų šaltinių, t. y. teksto, kurį mes šiandien vadiname Gilgamešo epu. Pirminė reakcija buvo, kad Biblija yra plagiatas.

Panašią reakciją gali sukelti teiginys, kad profetizmas buvo žinomas ir kitose tautose. Gali kilti skeptiškas požiūris – negi Biblija nėra Dievo žodis? Negi bibliniai pranašai niekuo neišsiskiria? Tačiau atidus nagrinėjimas padeda pastebėti skirtumus. Geriausiai Išrinktosios ir kitų tautų profetizmo skirtumus bei panašumus parodo vadinamieji Mario tekstai. Maris buvo miestas-valstybė dabartinėje Sirijoje, klestėjęs II tūkst. pr. Kr. pirmoje pusėje. Šiuose tekstuose pranašai yra dviejų tipų – ekstatiniai, t. y. tie, kurie patiria išskirtinių išgyvenimų, ir tie, kurie tiesiog atsako į besikreipiančių žmonių klausimus, panašiai kaip orakulas Delfuose.

Mario pranašus ir biblinius pranašus vienija tai, kad jie visi kalbėjo Dievo vardu. Tačiau Mario tekstuose matyti, kad pranašai, nors ir kalba dievybės vardu, įvardydavo savo autorystę: „Taip skelbia toks ir toks pranašas.“ Bibliniai pranašai yra kitokie, nes jie prieš sakydami ištarmę pabrėžia, kad tai yra Dievo žodis. Taip pat Mario pranašai dievišką įkvėpimą dažniausiai gauna per sapną, per viziją. Kai ką panašaus galime aptikti ir Biblijoje, tačiau bibliniuose tekstuose dominuoja formuluotė, jog „Dievo žodis pasiekė tokį ir tokį pranašą“. Netikslinama, kaip tai įvyko, o pabrėžiama, kad Dievas prakalbino pranašą savo žodžiu. Svarbiausia, jog tai yra Dievo žodis.

Dar vienas skirtumas yra tai, kad, priešingai nei dažniausiai matome Biblijoje, Mario pranašai yra glaudžiai susieti su šventykla. Šventraščio pranašą Dievas pagauna ten, kur nori, Dievo Dvasia nėra apribota vietos. Taip pat matome ir politinį skirtumą tarp Biblijos ir Mario miesto pranašų. Pastarieji yra palaikantys karalių, remia esamą politinę valdžią. Biblijoje, priešingai, pranašai labai dažnai esant reikalui išdrįsta peikti karaliaus veiksmus. Biblijos pranašų drąsa reiškiasi ir religinėje srityje – matydami, kad religinis kultas šventykloje nėra tinkamas, jie drąsiai kritikuoja vykdomą kultą.

Toliau lygindami Mario ir Biblijos pranašus matome, kad Mario pranašystės buvo sakomos ir iškart užrašomos. O biblinės pranašystės pirmiausia buvo žodinės tradicijos dalis. Jos buvo užrašytos tik tuomet, kai pranašystėmis buvo suabejota. Tad pranašystes reikėjo užrašyti tam, kad po to būtų galima patvirtinti pranašo teisumą.

Jūs paminėjote, kad Biblijoje pranašai neturi tokio glaudaus ryšio su institucija, t. y. šventykla, ir kad pranašystė žydų tradicijoje pirmiausia yra žodinė. Iš kur tuomet kyla pranašo autoritetas? Graikai keliaudami į Delfus su rūpimu klausimu jau žinojo, kad atsakymas, kurį jie gaus, bus Apolono orakulo žodžiai, o kaip žydų atveju? Dar būtų galima pridurti ir tai, kad Biblijoje, kaip Elijo atveju, pranašai dažnai atsiranda tarsi iš niekur, taigi neturi išankstinio autoriteto tautos akyse.

Vis dėlto reikia pasakyti, kad Izraelyje egzistavo pranašų institucija. Buvo tam tikros pranašų mokyklos. Todėl Biblijoje aptinkame, kad buvo tam tikros pranašų grupės, aplink vieną pranašą susibūrę mokiniai ir pranašų sūnūs.

Tačiau pamažu ta institucija nunyksta ir atsiranda pranašų individualistų. Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako, kad Dievo Dvasia yra kaip vėjas – pučia, kur nori, jos ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina (Jn 3, 8). Jėzus pasinaudoja šia metafora tam, kad parodytų, jog Dievas yra laisvas. Kalbant apie pranašus, Dievo pasirinkimas tikrai buvo laisvas. Paties pranašo charizma nulemdavo, ar jis įgis autoritetą, ar ne. Kitaip tariant, pranašas turėjo pradėti pranašauti ir jo žodžiai turėjo pasitvirtinti.

Tačiau čia iškyla netikrų pranašų problema. Kaip atskirti, kuriuo pranašu tikėti, kai skirtingi pranašai sako du priešingus dalykus? Jei lauksi, kurio žodžiai išsipildys, jau bus per vėlu. Pakartoto Įstatymo knygoje kaip vienas iš pranašystės dieviškumo kriterijų įvardijama tai, kad pranašystė turi priartinti prie Dievo. Net jei pranašo žodžiai išsipildys, bet po to pranašas pradės kviesti garbinti kitus dievus, bus aišku, kad tai netikras pranašas.

Taigi pranašystė nėra tik ateities numatymas. Vėlgi, lyginant su tais pačiais graikais ar romėnais, matome, kad ten pranašystė įgaudavo bene mokslinę formą (net jei tas „mokslas“ šiandien mums kelia šypseną). Buvo siekiama susieti tam tikrą ženklą su ateities įvykiais. Izraelitams buvo svarbu ne tik sužinoti, kad įvyks, bet per pranašystę artėti prie Dievo.

Šventraštyje turime dvi pagrindines sąvokas, nusakančias pranašo asmenį ir funkcijas. Hebrajiškai pranašas įvardijamas žodžiu nabi (נָבִיא), t. y. „skelbiantis“, bet, jei imsime neveikiamąją rūšį – „pašauktas“. Taigi pati sąvoka nurodo, viena vertus, kad pranašui mandatą suteikia tas, kas jį pašaukė, antra vertus, pranašas pašaukiamas tam, kad perduotų gautą informaciją kitiems.

Graikiškas žodis prophētēs (προφήτης) kyla iš veiksmažodžio profēmi (πρόφημι) ir gali reikšti tris dalykus: 1) kalbėti kažkieno vardu; 2) kalbėti priešais tam tikrą auditoriją; 3) kalbėti prieš tai, kai kas nors įvyksta. Trečioji prasmė mūsų kultūroje dominuoja, todėl pranašas suprantamas kaip tas, kuris pasako, ko dabar nėra, bet kas turėtų įvykti. Kitos prasmės tarsi lieka šešėlyje.

Tačiau labai svarbus yra dabarties aspektas. Pranašai kalbėdavo konkretiems žmonėms, konkrečiose situacijose ir kviesdavo padaryti konkrečius apsisprendimus čia ir dabar. Čia tinka pranašo Jonos pavyzdys. Ninevės gyventojai reaguoja iškart, nes štai dar 40 dienų ir Ninevė bus sugriauta. Jie puikiai suprato, kad 40 reiškia ne konkretų dienų ar metų skaičių, o tiek, kiek Dievo numatyta. Todėl jie pakeičia savo gyvenimą iš karto – pasninkauja ne tik karalius ir žmonės, bet net ir gyvūnai.

Pranašo Jonos pavyzdys parodo ir tai, kad pranašas kalba ne iš savęs, tačiau lieka žmogumi. Dievo Dvasia jį veikia, tačiau yra švelni. Pranašai likdavo žmonėmis su visomis savo silpnybėmis. Jei nemokėdavo gerai rašyti, parašydavo su klaidomis, mes dabar taip ir skaitome. Arba turėdavo atlikti užduotį, kuri jam netinka pagal būdą. Pavyzdžiui, pranašui Jeremijui grasinti, skelbti, kad bus sugriauta šventykla, tiesiog netinka; jam tinka raminti ir guosti. Bet Dievas vis dėlto jam davė tokią užduotį. Ir atvirkščiai, pranašui Ezechieliui, kuris yra griežtas, rodos, pritiktų skelbti grasinančias ištarmes, tačiau jam skirta guosti.

Popiežius Pranciškus pabrėžia, kad pranašas nėra tas, kuris tik peikia ir prikiša tautos nuodėmes, bet tas, kuris ir rauda dėl savo tautos, ją guodžia. Kalbėdamas apie dabartinius pranašus teigia, kad tiesiog peikti dar nereiškia būti pranašu. Būti pranašu – tai įsiklausyti į Dievo žodį ir tuomet veikti.

Sakyčiau, vienas iš pagrindinių elementų yra pasakyti tiesą. Kokiu būdu tai padarysi, priklauso nuo tavo pedagoginio išsilavinimo, psichologinių žinių. Pranašas Natanas galėtų ateiti pas Dovydą ir tiesiai šviesiai pasakyti: „Ką čia padarei?“ Tačiau jis pirmiausia sukuria pasakojimą ir to pasakojimo dėka karalius pats supranta savo nuodėmę ir save pasmerkia. Kalbėdamas karaliui jis pasirenka tinkamą strategiją.

O kaip yra su pranašais šiandien? Štai skaitome Bibliją ir tai nesukelia didelių iššūkių, nes, išskyrus Jėzaus žodžius, tos pranašystės mūsų tiesiogiai neliečia. Tačiau kaip yra šiandien? Ar Dievas kalba per pranašus? Ir jei taip, kaip turėtume vertinti dabarties pranašus? Juk, kaip ir kalbėjome, pranašai visų pirma yra žmonės, veikiantys konkrečioje kultūroje, o kultūra kinta ir pačios pranašystės vertinamos kitaip.

Šiandien su pranašais yra taip, kaip ir turi būti pagal Dievo planą, nes Bažnyčia turi tas pačias funkcijas, kaip ir Jėzus, kuris karaliauja, moko ir pranašauja. Juk Pauliaus, kuris prieš atsiversdamas persekiojo Bažnyčią, Jėzus klausia: „Kodėl mane persekioji?“ Tai, kas tinka Jėzui, tinka ir Bažnyčiai. Tad pranašiškoji Bažnyčios funkcija yra ir kiekvieno krikščionio funkcija, kuri pasireiškia įvairiais būdais. Tačiau svarbu atskirti, kas išties yra pranašystė. Jei vaikas nesimoko ir jo tėvai pasako, kad dėl to jis turėsiąs problemų, tai čia ne pranašystė, o elementarus patyrimas, kad pjausi tą, ką sėsi. Tikroji pranašystė yra ta, kuri priartina žmogų prie Jėzaus. Krikščionys, kurie padeda žmonėms panašėti į Jėzų Kristų, atlieka pranašų funkciją – padėti pažinti tiesą ir joje gyventi.

Mes vis dar prilyginame pranašystę ateities nuspėjimui. Tačiau taip nėra. Štai pamenu pirmuosius savo vikaravimo metus. Keli abiturientai manęs paklausė, kokį klausimą gaus per egzaminą. Aš pasakiau ir taip buvo. Aš atspėjau. Bet tai nebuvo pranašystė bibline prasme, nes tai nepadėjo žmonėms prisiartinti prie Jėzaus.

Šiandien spėliojama, kas bus politikoje, ekonomikoje, leidžiama daug knygų apie įvairias krizes. Tačiau jas rašantys žmonės bibline prasme nėra pranašai, net jei jų spėjimai išsipildys, nes jų žodžiai neatlieka Dievo ir žmogaus kaip Dievo kūrinio pažinimo funkcijos.

Atrodo, kad šiandien iškyla ta pati problema, kuri iškildavo izraelitams. Girdime vienas kitam prieštaraujančius naratyvus, kurie abu neva yra iš Dievo. Šiandieniam žmogui tenka ta pati užduotis – atskirti, kiek žinia, kuri skelbiama Dievo vardu, išties yra iš Dievo. Ar galima sakyti, kad bandant nepasimesti svarbiausia ieškoti to balso, kuris kreipia į Jėzų ir kalba apie jį, o ne tiesiog Dievo vardu kalba apie ateitį?

Man labai patinka „Meistro ir Margaritos“ knygos epizodas, kur M. Bulgakovas interpretuoja pokalbį su Pilotu apie tai, kas yra tiesa. Bibliniame tekste nėra atsakymo į klausimą, kas yra tiesa. Tačiau tikintis žmogus žino, kad Jėzus yra tiesa. Pilotas to nemato. Romane Ješua atsako, kad tiesa yra tai, kad tau dabar skauda galvą. Žvelgiant paviršutiniškai, jis atliko pranašo funkciją. Tačiau tai yra klausimo subanalinimas paliekant jį pasaulietinio lygmens.

Tikras pranašas, kaip ir Biblijoje, jei ir kalba apie politiką, tai norėdamas pasakyti, jog visame kame veikia Dievas. Svarbu priminti, kad žmogus nėra vien tik biologinė tikrovė. Pranašo didžiausia funkcija yra kalbėti tiesą apie žmogų, o tiesa apie žmogų yra tai, kad žmogus yra ne tik gyvūnas, gebantis kalbėti ir mąstyti, bet ir teomorfinė, kristomorfinė būtybė.