Advento valanda

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. gruodžio 3 d., Nr. 44)

Iš esmės tai – teisingumo ilgesys. Mes laukiame ne dovanų ir blizgučių, ne papildomų atostogų dienų, pramogų ir vaišių, nes visa tai praeina, pasimiršta, nuo viso to apsunksta siela ir protas. Vargu ar mums tokios svarbios yra pagyros – visa tai, ką vadina­me variu ir cimbolais – medaliai, apdovanojimai, pagyrimo raštai ir kitos panašios žmogiškosios tuštybės, paikinančios mūsų kvailutį „aš“. Vargu ar taip jau svarbu atrodyti gražiam ar protingam, nors, žinoma, tai malonu.

Mes trokštame ne to ir laukiame ne to. Mes laukiame teisingumo. Tyliai, kantriai, ištikimai, galbūt netgi pasišaipydami iš to. Bet ilgėdamiesi ir tikėdami, kad jis yra, nesileisdami suviliojami „daugybės tiesų“ iliuzijos.

Argi mes turėtume trokšti ir laukti ko nors kito, kai blogio ordos lygina su žeme Ukrainos miestus ir žudo jos vaikus, kai vagia viską, ką tik gali pavogti – net orą, net mintis, – o ko negali pavogti, tą apdergia ir apnuodija?.. Kai nuodėmė tapo vertybe, mirtis – reginiu, o melas – tiesa?..

Adventas gaubiasi baltu sniego skaistumu gilioje, kurčioje tamsoje. Adventas – sukruvintas nekaltojo drabužis, kurį Viešpats išplaus laikui atėjus. Tik niekas nežino nei dienos, nei valandos. Todėl šis laukimas ir ramus, ir neramus – mes laukiame, bet kartu ir bijome tos valandos, kurios didingumo nesugebės apsakyti jokie žodžiai.

Čia, advento prieangyje, net laikas išnyksta: praeities nebėra, ateitis sukasi į praeitį, o dabartis susilieja su jomis abiem. Viešpats palenkia dangaus skliautą, ir į žemę pribyra šalto žvaigždžių sniego.

Ir man baugiai graži ši advento valanda – pilna stingdančios, baltos ramybės ir joje tyliai gaudžiančio pažado, aštriomis netirpstančio šerkšno adatomis susiuvančio yrančio pasaulio rū­bą; kažkur begaliniame kosmoso tolyje spindi Viešpaties žvaigždė, nutolusi nuo mūsų neapsakomus šviesmečius, bet jos palaiminti spinduliai tebešvyti mūsų atmintyje.