2020 06 26

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Advokatas A. Šindeikis: nesvarbu, kas nutinka pasauliui, laisvė, lygybė ir žmogaus teisės negali būti paneigtos

Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka

„Tikros demokratijos požymis – kad politikai, net ir vykstant nuožmiai politinei kovai, sugeba atsispirti arba yra atgrasomi nuo noro išnaudoti konstitucines valstybės institucijas ne visuomenės, o savo asmeniniais tikslais ar siekdami susidoroti su oponentais“, – įsitikinęs advokatas Algimantas Šindeikis.

Pasak jo, apie tai susimąstyti privertė ne tik dabartinės pasaulio aktualijos, bet ir į rankas pakliuvusi Harvardo universiteto profesorių Steveno Levitsky’io ir Danielio Ziblatto knyga Kaip miršta demokratijos. Istorijos pamokos ateičiai (iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė, leidykla „Baltos lankos“).

Jūsų dėmesiui – pokalbis apie tai, kaip suprasti ir vertinti demokratiniame pasaulyje vykstančius procesus, kas yra institucinis santūrumas ir kodėl demokratijai tokia svarbi žiniasklaida bei ko galime tikėtis iš rudenį Lietuvoje vyksiančių rinkimų.

**

Mąstyti apie demokratijos prigimtį, jos veikimo principus ir niuansus be galo svarbu, tačiau vargu ar daug žmonių galėtų sakyti tuo nuosekliai užsiimantys. Tačiau kartais, regis, reikia tik nedidelio įkvėpimo – ir klausimai vėl aktualizuojasi.

Minėjote, kad jums tokiu pretekstu tapo knyga Kaip miršta demokratijos. Istorijos pamokos ateičiai. Kas joje buvo tokio aktualaus ir kokie įspūdžiai perskaičius knygą? Kas labiausiai patraukė dėmesį, įstrigo?

Ant stalo atsiduriančias knygas dažniausiai skirstau į man įdomias ir svarbias. Įdomios tos, kurios leidžia patirti tas žavingas skaitymo akimirkas, kai nuo knygos apgirsti tarsi nuo gero vyno, – ta būsena mėgaujuosi. Geros literatūros niekas pakeisti negali. Tik joje randu tų gyvenimo spalvų, kurių kasdienybėje pritrūksta. Arba tų, apie kurių egzistavimą net neįtariau. Svarbios knygos – tai profesinė literatūra ar tai, kas padeda susivokti šiuolaikinio pasaulio politikos, ekonomikos, mokslo ir kitokiose džiunglėse. 

Advokatas Algimantas Šindeikis. Leidyklos „Baltos lankos“ nuotrauka

Knyga Kaip miršta demokratijos. Istorijos pamokos ateičiai ir įdomi, ir svarbi. Harvardo profesoriai Stevenas Levitsky’is ir Danielis Ziblattas padėjo atsakyti į klausimus, kurie man dažnai neduoda ramybės. Kokia yra dabartinė pasaulio tvarka, kokia yra Lietuvos tvarka? Ar tai demokratija? Ar tik jos siekiamybė? Ir kokia turi būti pasaulio tvarka, kurioje kiekvienas galėtumėme rasti sau vietą, ją suprasti, susirasti ir jaustis oriai? Esu demokratas. Laisvė ir lygybė man – tos vertybės, kuriomis beveik viską matuoju. Autoriai, remdamiesi ilga analizuojama JAV ir kito pasaulio demokratijos istorija ir su ja susijusiais faktais, leido dar kartą suvokti, kad, be demokratijos, nėra nei laisvės, nei lygybės. O kova už laisvę ir lygybę niekada nepasibaigia. Ir ne visada nugali demokratija – net ir demokratiškais laikomuose Vakaruose. Tai liudija ir dabartinis JAV demokratijos laikotarpis su prezidentu Donaldu Trumpu. 

Knyga rašyta ir išleista, regis, tikrai atliepiant aktualijas – tarkime, Trumpo išrinkimą JAV prezidentu. Tačiau ar nėra taip, kad pasaulis keičiasi taip greitai, kad naujos aktualijos (pavyzdžiui, pandemija, protestai JAV bei visame pasaulyje) klausimą apie demokratijų mirtį – o gal prisikėlimą? – verčia persvarstyti iš naujo? O gal priešingai: yra tam tikri esminiai ir, galima sakyti, amžini klausimai, į kuriuos, kalbant apie demokratiją, ieškome atsakymų – tik susiduriame su vis kitomis tų klausimų formuluotėmis ir išraiškomis?

Nesvarbu, kas nutinka pasauliui, – laisvė ir lygybė, žmogaus teisės negali būti paneigtos. Nuolat atsiranda autokratų ar „gelbėtojų“, kurie siekia sutvarkyti mūsų gyvenimą, kaip, jie mano, būtų geriausia. Tai nepriklauso nuo konkrečios krizės pobūdžio, jos turinio. Politikams tai visada galimybė sustiprinti galias. Peržengti Konstitucijoje nustatytas ribas, pažeisti stabdžių ir atsvarų principą. Ar net pasinaudoti mums gerai žinoma liberum veto teise ir žlugdyti sprendimų priėmimo procedūras. Žinoma, tai susiję su mūsų teisių ribojimais. Kaip vėliau paaiškėja, jų nustatyta tvarka būna geriausia tik jiems patiems arba jų statytiniams ar rėmėjams, kurie į visas negandas, iššūkius žiūri per asmeninio turto, įtakos ir naudos didinimo prizmę. Todėl demokratijos vertybės neturi būti persvarstomos iškilus eilinei krizei. Jomis reikia remtis net ir sunkiais momentais ir ieškoti išeičių, kurias mokame rasti. Knygoje atskleista ir man nauja demokratijos sąvoka – institucinis santūrumas. 

Knygoje pateikiama puikių pavyzdžių, kaip prezidentas D. Trumpas kėsinosi ir toliau kėsinasi į JAV demokratiją, bet konstitucinė stabdžių ir atsvarų sistema jam dažnai kerta per rankas, teismai jo dekretus padaro niekinius.

Nepamirškime, kad dabartinis demokratinių valstybių konstitucinis demokratinis modelis yra nubraižytas JAV kūrėjų. Jų įžvalgos apie stabdžių ir atsvarų konstitucinį principą, teismų nepriklausomumą, institucinį savarankiškumą nulėmė ir tai, kaip šiandien gyvena Europos demokratijos.

Knygoje pateikiama ir istorinė perspektyva, analizuojamos prielaidos ir istoriniai pavyzdžiai apie tai, kaip atliekant „neutralius“ veiksmus, nuosekliai auginant institucinę galią, o ne perversmais ar ginklais demokratijų veidas tampa neatpažįstamas. Kurios istorinės paralelės pasirodė įdomiausios ar galbūt mažiausiai žinomos?

Knygoje pateikiamos istorinės paralelės pakankamai gerai žinomos, jei skaitai Vakarų spaudą ir seki įvykius. Todėl didelių naujienų neradau. Bet Harvardo profesorių įžvalgos vertinant demokratijos ramsčių ir paramsčių – demokratijos konstitucinių institucijų (teismų, žiniasklaidos priemonių, rinkimų sistemų ir jų administravimo sistemos) – reikšmę pačiai demokratijai ir įvedant man nežinomą sąvoką „institucinis santūrumas“ padėjo aiškiau suvokti net tik JAV, bet ir mūsų demokratijos problemas.

Politikai autoritarai nuolat atakuoja demokratijos konstitucines institucijas, siekdami jas pajungti savo asmeniniams ar grupiniams interesams ir jų padedami susidoroti su politikos oponentais. Todėl institucinis santūrumas būtinas siekiant neįvelti jų į demokratijai priešišką darbą. Tikros demokratijos požymis – kad politikai, net ir vykstant nuožmiai politinei kovai, sugeba atsispirti arba yra atgrasomi nuo noro išnaudoti institucijas ne visuomenės, o savo asmeniniais tikslais ar siekdami susidoroti su oponentais. Pajungus demokratijos institucijas asmeniniams tikslams arba jas priverčiant susidoroti su politiniais oponentais, tai jau nebe demokratijos institucijos, o viso labo prieš visuomenės interesus veikiančios antidemokratinės sistemos. Taip atsitinka, kai į teismų sistemą ar rinkimų komisijas paskiriami asmenys, siekiantys ne tarnauti visos visuomenės demokratiniams interesams, o autoritaro tikslų.

Jei jūsų paklaustų, kaip (ar?) demokratija miršta ir kaip mes galime ją išsaugoti, ką galime padaryti, – koks būtų jūsų atsakymas? Ypač turint omenyje, kad Lietuvos jau šį rudenį laukia išbandymas naujais rinkimais.

Knyga duoda viltį, kad demokratiją išsaugoti galima. Nors nėra garantijų, kad ji visais atvejais bus išsaugota ar tam tikru metu jos institucijos neveiks autoritarų, o ne visuomenės interesais.

Pirmiausia tam būtina išsaugoti ir palaikyti nepriklausomą žiniasklaidą. Ji neturi gyventi pusbadžiu ar būti nuolat ištiesusi ranką į valstybės biudžetą. Tik nepriklausoma žiniasklaida gali 24 valandas per parą stebėti politinius, ekonominius ir visuomeninius procesus ir signalizuoti apie demokratijos institucijų neveikimą visuomenės interesais. Stebėti ir pranešti apie politikų veikimą savo ar savo grupių interesais, o ne tarnavimu visuomenei. Jei nėra nepriklausomos žiniasklaidos, šie procesai neįmanomi. Matome, kaip JAV veikia D. Trumpas, bet to matymo perspektyvą mums suteikia JAV veikiančios profesionalios ir ekonomiškai pajėgios žiniasklaidos priemonės. Lietuvoje politikai – tiek kairieji, tiek dešinieji – nuolat siekia sumenkinti žiniasklaidą, keisdami žiniasklaidos reguliavimą įvairiais būdais priversti žurnalistus atsisakyti ketinimų stebėti politikus ar korumpuotus verslininkus. Lietuvoje politikai beveik solidariai pasirinko žurnalistų ekonominio nuskurdinimo taktiką. Ir tai davė galimybę priversti žiniasklaidą „maitintis“ iš politikų rankų – įvairiais viešaisiais pirkimais perkant teigiamą informaciją apie politikus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Antra, tiek rinkėjai, tiek patys politikai turi užkirsti kelią į politiką asmenims, kurie politiką mato tik kaip savo asmeninę galią, o ne visos valstybės progresą. Tie asmenys pavojingi tuo, kad, atsidūrę politikoje – pavyzdžiui, kaip D. Trumpas, – siekia sugriauti sistemą, nusistovėjusią ir veikiančią tvarką ir pajungti ją savo asmeniniams interesams, siekiui išsilaikyti valdžioje, o ne valstybės ir piliečių progresui.

Kita vertus, remiantis knygoje padarytomis išvadomis apie institucijų veikimą demokratijoje, Lietuvoje taip pat yra daug procesų, kuriuos priskirčiau prie demokratijos stiprėjimo. Drąsūs pastarųjų metų teisėsaugos sistemos reidai, nutaikyti į politikų, verslo, teisėjų ir prokurorų užkulisinę, galimai korupucinę veiklą, mano vertinimu, parodė, kad Lietuvos demokratija stiprėja. Net ir tuo atveju, jei teisme nepavyks įrodyti, kad nusikaltimai padaryti, – tai bus šaltas dušas ilgai neliečiamai aukščiausiojo lygio korupcinei sistemai.

Rinkimai – tas metas, kai piliečiai turi galimybę pakoreguoti demokratijos sistemą, jos vystymąsi. Jei matomi politikų autoritariniai polinkiai, jie rinkimuose turi ir gali būti šalinami iš politikos. Knygoje šalies rinkimų sistema, rinkiminių apygardų sudarymo principas, asmenys, kurie prižiūri šią sistemą, įvardijami esminiais demokratijos garantais. Todėl bet kokius rinkimų tvarkos pokyčius prieš rinkimus reikia vertinti itin kritiškai. Bandyti suprasti, kieno interesais jie yra keičiami. Ar visuomenės, ar juos keičiančių politikų. 

Todėl reikia džiaugtis, kad turime laisvus rinkimus ir galime koreguoti demokratijos procesą.