2022 03 22

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Akademikas A. Asmolovas: „Per pastaruosius dvidešimt metų mes sukūrėme galingą ir efektyvią ideologiją, kurią aš vadinu „teleneapykanta“

Žmonės slepiasi nuo Rusijos Federacijos aviacijos smūgių Irpino mieste prie Kijevo. Ukrainos vidaus reikalų m-jos nuotrauka

„Man skambina dvidešimtmetė giminaitė iš Ukrainos: „Mus žudo! Ką jūs darote?!“ Aš jai atsakau: „Aš tave myliu...“ O ji į tai: „Mums labai svarbu, kad jūs suprastumėte ir jaustumėte, kaip mums blogai. Suprastumėte mus, nors ir nieko negalite padaryti...“ Kalbantis su ja man tekėjo ašaros... Net nežinau, ar lengviau tam, kuris kenčia nuo depresijos, ar tam, kuris gieda drąsius pergalės himnus, savyje užmušęs bet kokį žmogiškumą...“

Taip sako garsus Rusijos psichologas, akademikas ALEKSANDRAS ASMOLOVAS žurnalistei Katerinai Gordejevai, garsėjančiai savo vaizdo pasakojimų ciklu „Pasakyk Gordejevai“. Savo laidose ji kalbina garsias asmenybes apie tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje. Siūlome tekstą, parengtą pagal K. Gordejevos su A. Asmolovu. Šis interviu įvyko Rusijos psichologų sąjungos pašalinimo iš Europos psichologų asociacijų federacijos išvakarėse.

Apie Rusijos elitą

Rusijos elitą sudaro intelektualai ir valdininkai. Pastarieji suinteresuoti savo status quo bei nuolatiniu atsinaujinimu. Šių dviejų elito rūšių psichologinis portretas ir vidinė motyvacija labai skirtingi, tačiau tiek vieni, tiek kiti balansuoja tarp kompetencijos ir lojalumo valdžiai. Pasak garsiųjų brolių Strugackių apysakos herojaus, „protingi mums nereikalingi, reikalingi ištikimi“. Vadovaudamasis tokia doktrina, elitas galiausiai lieka be protingųjų. Krizinėse situacijose sutrinka ir ištikimieji: juos ištinka šokas, po kurio seka pralaimėjimas.

Psichologas A. Asmolovas. Žurnalistės K. Gordejevos laidos „Jei priešas neegzistuoja, jį reikia sukurti” stop kadras.

„Todėl, kalbant apie elito atstovus, reikia atsižvelgti į jų motyvacinius profilius. To nepadarę – pralaimime. Šalia lyderio visuomet stovi ideologas. L. Brežnevo laikais toks buvo M. Suslovas, o per M. Gorbačiovo perestrojką vienas šalia kito egzistavo du visiškai priešingi poliai: J. Ligačiovas ir A. Jakovlevas. Prie B. Jelcino stovėjo A. Koržakovas ir J. Gaidaras, B. Nemcovas, G. Burbulis. Visi šie politinio elito atstovai vadovavosi vertybine ideologija.

Tačiau, kalbant apie dabartinį elitą, matome labai įdomią situaciją. Pagrindinio elito sluoksnio atstovai nesivadovauja viena ar kita ideologija, kurią jiems bandoma priskirti – na, kad ir ideologija, kuomet kritikuojame dabartinę situaciją ar nacionalpatriotinę ideologiją. Čia vyrauja saugumo dėl saugumo ideologija. Psichologiniu požiūriu, tai „caro-kalno“ ideologija. Vyraujant ramybei, tokia ideologija dūsta, todėl jai reikalingos nuolatinės krizės. Visą tą mūsų gyvenimą nuolat krėtė krizės paieškos. Nėra kitos tokios šalies, kuri taip būtų įsimylėjusi krizes kaip mes. Pasak poeto, „nuo valstybės pulto sklinda kulto virusas… Matyt, kažkas negerai su konstrukcija…“

Atgyja visos mūsų Golemo ir Frankenšteino baimės, mus pradeda valdyti sunki mūsų kuriama realybė. Ši ideologija vadovaujasi baimės mechanizmais. O vadinamasis „caras-kalnas“ yra pagrindinis baimės skleidėjas, šalia kurio susikuria ratas žmonių su savomis baimėmis. Galiu patvirtinti, kad elitą – taip pat ir regioninį – veikia baimės mechanizmas.

„Jei priešo nėra, jį reikia sukurti…“

Diktatūra išsilaiko tik tuomet, kai egzistuoja priešas, konfliktai. „Stalino laikais buvo sakoma: jei priešas nepasiduoda, jį sunaikiname. Dabartiniais socialinių tinklų laikais sakoma: jei priešo nėra, reikia jį sukurti. Siekiant užtikrinti sosto saugumą, pradžioje sukuriama konstrukcija, viena ar kita sąmokslo ideologija: ten ir ten sąmokslai, užsienio agentai, liaudies priešai, nacijos išdavikai. Sukūrus tokią konstrukciją lengviau žaisti saugumu. Pradedame tikėti tokia konstrukcija, o ji atgyja ir užvaldo mus. Atgyja visos mūsų Golemo ir Frankenšteino baimės, mus pradeda valdyti sunki mūsų kuriama realybė.

Ši ideologija vadovaujasi baimės mechanizmais. O vadinamasis „caras-kalnas“ yra pagrindinis baimės skleidėjas, šalia kurio susikuria ratas žmonių su savomis baimėmis. Galiu patvirtinti, kad elitą – taip pat ir regioninį – veikia baimės mechanizmas. Pandemijos metu gubernatoriai įsigudrino teikti feikines ataskaitas: „Mes įveikėme koronavirusą, įvykdėme vakcinaciją.“ Visomis išgalėmis stengiamasi patenkinti pirmojo valstybės asmens lūkesčius.“

„Priterpelost“ – naujas reiškinys Rusijoje

Visuomenės kultūroje vyrauja dvi sistemos: anoniminė ir personalizuotoji. „Rusijoje jau daugelį metų vyrauja anoniminė sistema, kuomet žmogaus naudingumas vertinamas pragmatiniu požiūriu – žmogaus asmenybės unikalumas niekam neįdomus. Anoniminė sistema vadovaujasi principu: „Nepakeičiamų nėra.“ Mūsų elitui mes visi esame visiškai vienodi. Čia panašu į „įteisintus vagis“, nepamenančius jiems nesvarbių žmonių vardų.“

Ir tuomet Rusijoje atsiranda toks reiškinys kaip „priterpelost“. „Tai ne kantrybė ar tolerancija, bet prisitaikymas prie labai nepalankių gyvenimo sąlygų. Kiekvienas išstojimas prieš diktatūrinę ar anoniminę sistemą laikomas grėsme įprastai tvarkai. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos mokyklose – nuo Sachalino iki Kaliningrado – egzistavo viena programa, viena forma, vienas vadovėlis. Aišku, talentingi mokytojai sugebėdavo apeiti tą nustatytą modelį, tačiau tokia unifikacija nepraeina be pasekmių. Pasaulyje tokia sistema jau nueina į praeitį, nemažai pasaulio šalių yra išgyvenę savo renesansą, įveikę tą nužmoginimo ribą.“

Absoliutus blogis egzistuoja, kai nebelieka jokių alternatyvų

„Pažiūrėkime, kas dabar vyksta Rusijoje. Kai kas sako, jog labai maža protestuojančiųjų, o aš sakau – kiek jų daug! Pažiūrėkite įvairiausių struktūrų – mokytojų, akademikų, aktorių, profesionalių organizacijų – protesto pareiškimus. Areštuojami aktyvūs žmonės – ne miegantys, o veikiantys. Toks pilietinis heroizmas, kai vienas eina prieš visus, pranoksta heroizmą karo metu. Todėl manau, kad labai pavojinga ir netgi absurdiška būtų save nuteisti. Prisimenu A. Voznesenskio, kuris lankydavosi mūsų šeimoje, nuostabius žodžius apie R. Roždestvenskį, J. Jevtušenką, B. Achmaduliną: „Mūsų daug, mūsų gali būti keturi…“ Kokia galinga energetika! Netgi Stalino laikais buvo unikalių, pasaulį keičiančių žmonių. Buvo Vavilovai, Pasternakai; visada atsirasdavo tokių, kurie sukildavo ir keisdavo kultūros vystymosi trajektoriją.“

Sociologinės apklausos konstruoja žmonių motyvaciją, o ne realaus jų elgesio paveikslą

Pasaulis gyvena socialinių tinklų amžiuje. „Pasak nestabilumo filosofijos kūrėjo I. Prigožino, nestabilioje erdvėje netgi mažas signalas gali pakeisti sistemos judėjimo trajektoriją. Ir labai pavojinga šiais laikais vadovautis menama statistika: tiek ir tiek palaiko lyderį, o tiek ir tiek – prieš jį nusiteikę.“ Teigiama, kad 68 procentai apklaustųjų Rusijos piliečių palaiko vadinamąją spec. operaciją Ukrainoje, bet apklausų rezultatais kliautis nevertėtų, nes atsakymą nulemia užduoto klausimo konstrukcija.

„Visi gyvena naujakurių rūpesčiais, o kada gi pagaliau pradės gyventi iš tikrųjų?“

„Sociologinės apklausos, su visa pagarba joms, konstruoja žmonių motyvaciją, o ne realaus jų elgesio paveikslą. Psichologijoje yra žinomas garsusis R. LaPierre paradoksas, atskleidžiantis skirtumą tarp žmogaus elgesio ir požiūrio: elgiuosi kitaip, nei kalbu. Rusijos visuomenė išgyvena nuolatinę reitingo hipnozės būseną. Apklausų rengėjai jiems užduoda klausimus, nutaikytus į jų komforto – saugumo – zoną. Savo atsakymais žmonės saugo savo asmeninę erdvę. Jų atsakymai – tai atsakymai sargybai, siekiant neišsišokti. Ir tie atsakymai neatskleidžia, ką vėliau žmonės kalbės virtuvėje ar tarpusavyje. Tokį dešimtmečiais ar šimtmečiais puoselėtą konformizmą tiksliai diagnozavo L. Tolstojus: „Visi gyvena naujakurių rūpesčiais, o kada gi pagaliau pradės gyventi iš tikrųjų?“

„Jie tampa piliečiais, nepaisant pastangų paversti juos valdiniais…“

„Mane apstulbino dešimtos klasės moksleivės klausimas mamai: „Mes nekentėme prancūzų po 1812-ųjų karo, bet dabar gi mes su jais gerai sutariame? Buvo karas su vokiečiais, mes jų nekentėme, bet dabar ir su jais gerai sutariame? O kai visame pasaulyje pradeda nekęsti Rusijos ir žodis „rusas“ tampa nenormine leksika, gal dar man teks sulaukti laikų, kai mus pradės vėl mylėti, kaip kad mylime prancūzus ir vokiečius?“ Stebėdamas savo studentus matau nuostabias, ryškias, savarankiškai mąstančias asmenybes. Per pastaruosius dvidešimt trisdešimt metų stipriai išaugo jaunimo kritinis požiūris. Jie tampa piliečiais, nepaisant pastangų paversti juos valdiniais. Jų jau nebeveikia dirbtinės konstrukcijos, jie jau nebegyvena uždarame pasaulyje, už kinų ar Berlyno sienos.“

Kodėl šalis, labai bijojusi karo, užpuolė kitą šalį?

„Buvo Goethe‘ės ir Heine‘ės šalis. Joje po didžiulio pažeminimo ir depresijos atsirado ideologija „Vokietija virš visko!“ O mūsų šalyje tebeegzistuoja ta didžiavalstybinė ideologija. Per pastaruosius dvidešimt metų mes sukūrėme galingą ir efektyvią ideologiją, kurią aš vadinu „teleneapykanta“. Ją kuria ideologiniai šoumenai, manipuliacijos meistrai, labai talentingi žmonės, buvę liberalai, kuriuos pažinojau 1992–1994 metais. Jie sakydavo, kad svarbiausia yra laisva šalis. Jie kūrė puikias laidas, esu ne kartą davęs jiems interviu. Bet vėliau, bijodami pakliūti į situaciją „Akela nepataikė“, jie nuėjo superkonformizmo keliu ir tapo „teleneapykantos“ meistrais. Ir nors iš pradžių jiems atrodė, kad grįžę namo savo kaukes jie galės visada nusimesti, tačiau anksčiau ar vėliau tos kaukės galų gale priauga prie veido. Jie nuėjo savo asmenybių sunaikinimo keliu.“

Rusijoje auga nerimas, neurozė, depresija – tą iliustruoja didžiuliai psichotropinių vaistų pardavimai. Depresija signalizuoja apie protestą, apie realybės nepriėmimą. „Tačiau Rusijos nereikia nurašyti, ypač kai ji yra neapibrėžtumo situacijoje. Ekonominis išsekimas keis Rusijos visuomenės gyvenimo būdą, sukeldamas didžiulį šoką. Tylėjimui ateis galas. Šiuo metu Rusijoje vyksta mentalinis pilietinis karas tarp žmonių, pasirengusių pokyčiams, ir tarp tų, kurie jų bijo. Šis karas vyksta ir žiniasklaidoje, ir ant sofų. Jame dalyvauja žmonės, nepasižymintys fanatizmu, gebantys priimti savarankiškus sprendimus. Patirdami siaubą dėl to, kas vyksta, jie be galo stebisi, kodėl to nemato kiti.

Mūsų šalyje vyrauja mobilizacinis, o ne inovacinis režimas – kalbu ne apie ekonomiką, o apie psichologiją. Mes nuolat išgyvename streso būseną. Rusija – nuolatinių ypatingųjų situacijų šalis. Kai siaučia karas, o aplink priešai, tuomet pasaulis tampa paprastas, jame vyrauja tik balta ir juoda. Didelei Rusijos visuomenės daliai būdingas fanatizmas, ji nori gyventi pasaulyje, duodančiame atsakymus į visus klausimus: mums aišku – prieš mus priešai. Pirmyn, pasakė lyderis, ten pikta linkintys ukrainiečiai, norintys mus užpulti, sutrypti… Kas ne su mumis, tas prieš mus… Psichologiniu požiūriu vertinant, akivaizdu, kad už viso to glūdi galingi baimės pagimdyti psichologinės savigynos mechanizmai. Esu evoliucinis optimistas, nes dabartinė situacija atskleidė unikalų Ukrainos pilietinės visuomenės fenomeną. Karas vyksta ne su V. Zelenskiu, karas vyksta su sparčiai besiformuojančia pilietine visuomene. Kol kas tai dar nėra iki galo suvokta.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip gyventi su kaltės jausmu? Kaip būti šalies, užpuolusios kitą šalį, piliečiu?

„Kaltės jausmas, bejėgiškumas virsta depresija. Tu supranti, kad žūsta žmonės. Gyveni šalyje, kurią didžioji pasaulio dalis laiko agresore, tad kaltės jausmo nereikia slėpti, jis gali tapti tuo trigeriu, galėsiančiu pakeisti situaciją. Ta mano minėtoji dešimtokė tiki, kad kada nors, po daugelio metų, ukrainiečiai atleis rusams. Kaip psichoterapeutas patarčiau atpažinti tą kaltės jausmą savyje, atskleidžiantį, jog turite sąžinę, orumą, sakančiu, kad esate žmogus. Jūsų kaltės jausmas jums sako, jog užjaučiate kitus žmones, jūsų kaltės jausmas jums įrodo, kad žmogiškumas yra viena svarbiausių linijų jūsų gyvenime. Ir kartu jis rodo, kad jūs ne vergas, sraigtelis, o žmogus, gebantis priimti savo sprendimus. Tas kaltės jausmas, kurį dabar išgyvena daugybė žmonių, atskleidžia, kad žmonės nenuėjo tuo gundymo keliu, teigiančiu, jog laisvė ir nelaisvė yra vienas ir tas pat – psichologai tokią būseną vadina išmoktu bejėgiškumu. Kaltės ir gėdos jausmas yra rimtų socialinių pokyčių pranašas. Rusijoje daug žmonių, kurie pasirengę pokyčiams, tad tikiu, kad netrukus gyvensime kitokioje šalyje.“

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.