2021 03 31

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Akademinio jaunimo žvilgsnis į Respublikos perspektyvą: švietime laikas pamiršti miškelius ir artojėlius 

Irmanto Gelūno / „Fotobanko“ nuotrauka

Koks jaunimo santykis su Lietuvos Respublikos projektu? Ar mato prasmės veikti, dirbti Lietuvos Respublikai? Kokių svarbiausių permainų savo valstybėje ir visuomenėje siekia ar siektų? Atsakymus į šiuos klausimus akademinis jaunimas pristatė Seimo Ateities komitete, praėjusią savaitę įvykusiame „Lietuvos intelektualinio savarankiškumo“ seminarų ciklo susitikime.

Konferencijoje dalyvavo jaunieji humanitarai: dr. Vilius Bartninkas, dr. Simas Čelutka, dr. Gintas Karalius bei savo disertacijas dar rengiantys Laurynas Peluritis, Simona Merkinaitė ir Oksforde studijuojanti Gabrielė Makarevičiūtė. Diskusiją moderavo Ateities komiteto pirmininkas prof. Raimundas Lopata.

Nors konferencijoje buvo aptariamas ir dabartinio jaunimo santykis su Respublika, akademinės bendruomenės atitrūkimas nuo likusios visuomenės dalies, privačios ir viešosios erdvės susiliejimas, tačiau keli pranešimai aiškiai susitelkė į švietimo srityje bręstantį pokyčių poreikį. 

Lietuvoje regime trijų kartų konfliktą

Anot filosofo V. Bartninko, įprastai galvojama, kad Lietuvoje egzistuoja dvi kartos. Viena, kuri išgyveno sovietmetį, o kita – gimusi jau po Nepriklausomybės paskelbimo. Taip manyti būtų klaidinga. Filosofas teigia, kad prie šių dviejų kartų prisideda ir trečioji – augusi jau Lietuvai esant Europos Sąjungos nare. Būtent šią kartą ir galima būtų vadinti Lietuvos jaunimu. 

Konferencijos dalyvis pabrėžia, kad visos šios trys kartos skiriasi pamatinėmis vertybėmis, pasaulėžiūra. Pavyzdžiui, „Laisvės karta“, gimusi dabartinės Lietuvos aušroje, augo tokioje valstybėje, kurioje jau įprasta laisvai mąstyti ir pažinti. Nepriklausomybė jiems buvo duotybė. Sovietmetį išgyvenusi kartu, dėl patirto ekonominio nepritekliaus, labiau orientuota į materialias vertybes, finansinę gerovę. Jauniausiai kartai buvimas ES jau yra neginčytinas faktas, todėl daugelis jų mato Lietuvą kaip integralią Europos ir pasaulio dalį. Jiems iš tiesų labiau rūpi pasaulinės, o ne lokalios problemos. 

Vilius Bartninkas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Konfliktai tarp šių kartų vis toliau aštrės, todėl, anot V. Bartninko, reikia įsivaizduoti ateitį, kurioje tokio konflikto apskritai nebūtų įvykę. Vienintelis būdas tokią ateitį sukurti yra gręžtis švietimą, per jį ieškoti politinės vienybės. Tiesa, dabartinis mokyklinis švietimas filosofo netenkina: „Mes vis dar tikimės, kad lietuviška mokykla yra tas socializacijos instrumentas, kuris užtikrins bendrą tapatybę. Bet taip nebus. Mūsų mokykla yra bejėgė. […] Skaitoma literatūra moksleiviams yra neįdomi, įvyko smarkus susiaurėjimas ir užsidarymas tautinėje tapatybėje, o galiausiai viso to prasmė matoma instrumentiškai – moksleiviui rūpi Vincas Mykolaitis-Putinas tiek, kiek jis padės jam išlaikyti egzaminus“, – pabrėžia dr. V. Bartninkas. 

Filosofas siūlo kitokią prieigą prie mokyklinės literatūros ir švietimo apskritai: „Mokykla vis dar gyvena pagal gynybinį patriotizmą, kur idealai ir vertybės yra arba iš pasipriešinimo istorijos, arba iš žemdirbių kultūros. Pastaruoju metu šio to gavome iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimo. Visa tai gražu, bet tai nėra kuriantis patriotizmas. Kūryba nėra nuolatinis kalbėjimas apie tai, ką padarėme praeityje vertingo, kokie mes buvome svarbūs. Kūryba negali būti įkvėpta dalykų, kurie nekalba amžinybės ir visos žmonijos kalba. Kūryba prasideda tada, kai gali kalbėtis su tais, kas yra mūsų Vakarų civilizacijos šerdis, kai gali atsakyti į jų klausimus, kai gali pasakyti kažką naujo, susietą su jais. Taigi kūryba reiškia Vakarų kanono pažinimą ir reflektavimą, gebėjimą kalbėti aukštosios kultūros kalba“, – savo požiūrį išsakė dr. V. Bartninkas.

Patriotinis ugdymas neišspręs emigracijos, demografijos nei kitų valstybės ligų

Akis į akį susidurdami su politinės vienybės iššūkiu, atsigręžiame į Lietuvos švietimo sistemą, į kiekvieną mokyklą, kuri yra visa ko pradžia, lemianti kiekvieno žmogaus atitinkamą gyvenimo tarpsnį. Ar tikrai būtent mokykloje turi būti diegiamos vertybės? Ar pilietiškumo ir patriotizmo pamokas pirmiausia turime išmokti šeimose? Nors šiuolaikinėje mokykloje suteikiama žinių, mokoma socialinių įgūdžių ir principų, bet vis dar „nepabėgama“ nuo mokyklose egzistuojančios problematikos – perdėm ideologizuoto požiūrio į kai kurias temas, ypač humanitarikos srityje, taip pat pragmatikos trūkumo apskritai.

Šiuos dalykus akcentavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete disertaciją rengiantis Laurynas Peluritis: „Dažniausiai Lietuvoje ginčai dėl švietimo yra ne dėl esmės, o dėl ideologinių preferencijų. Patriotizmą galime pakeisti kosmopolitizmu ar multikultūralizmu ir mokykloje niekas nepasikeis. Maža to, su technologine pažanga naiviai siejami lūkesčiai, kad mokymosi panacėja gali tapti planšetės ir elektroninės lentos, nesuprantant, kad tai tėra įrankiai, neturintys naudos be juos lydinčių metodikų ir turinio. Be Vakarų kultūrinio kodo, mūsų santykio su juo, neegzistuoja nei Lietuva, nei jos kultūra ir tapatybė“, – kalbėjo konferencijos dalyvis. 

Laurynas Peluritis. Aistės Noreikaitės  nuotrauka

L. Peluritis teigia, kad šiuolaikinės visuomenės mokytojams keliami uždaviniai yra tiesiog nesusipratimas. Norint užbaigti ginčus dėl ideologinių švietimo paradigmų, laikas grįžti prie turiniu grįsto principo, prie mokytojo, kaip savo srities specialisto, o ne padėjėjo, globėjo ir rūpintojėlio: „S. Šalkauskis kadaise manė, kad daugelis problemų kyla dėl tinkamos ideologijos, idėjų neturėjimo. Dėl Lietuvos švietimo vizijų kyla kita problema – ideologijų daug, bet trūksta pragmatikos. Pirmasis mokyklos tikslas turi būti išmokyti skaičiuoti, skaityti ir suprasti tekstą bei valdyti tam tikras bazines žinias. Kelti kokių nors kitų tikslų mokymo sistemai, nei mokyti, yra nesusipratimas. Bet tam reikia švietimo ideologiją pakeisti pedagogikos tyrimais ir jais grįstomis mokymo metodikomis, kitaip geriausiu atveju liksime prie sistemos, kuri moko egzaminams, o ne žinojimui, o blogiausiu – mokyklas galutinai paversime dienos užimtumo ir socializacijos centrais.“ 

Anot jaunojo humanitaro, viena vertus, vyraujančioje švietimo ideologijoje siekiama atsisakyti mokytojo kaip autoriteto vaizdinio, nes tai laikoma atgyvenusiu ir šiuolaikiniai demokratiniai asmenybei netinkamu modeliu, siekiama jį ir pakeisti mokytojo-draugo, kuris „padeda“ mokiniams „mokytis patiems“ arba, kai kuriais kraštutiniais atvejais – mokytojo-paslaugų teikėjo bei auklės vaizdiniais. Kita vertus, politikai, švietimo ideologai ir ekspertai reikalauja, kad šiuolaikinė mokykla ir mokytojai ugdytų laisvas, demokratiškas, tolerantiškas, kritiškai mąstančias asmenybes, kurios, be to, dar mylėtų savo šalį, būtų pilietiškos, patriotiškos, ištikimos. O juk tai – visiškai nesuderinamos kryptys.

„Pilietiškumas ir įsipareigojimas valstybei, nors tam tikrose situacijose reikalauja iš mūsų didžiulio pasiaukojimo, negali būti socialinių, kultūrinių ar dar kokių problemų visrakčiu. Kitaip tariant, dabartinis dešinės įsivaizdavimas, kad galime emigracijos sukeltą demografinę duobę ar susipriešinimą politiniais, vertybiniais klausimais išspręsti per didesnę patriotinio ugdymo dozę mokyklose ir viešojoje erdvėje, visiškai nesupranta nei mokymo, nei patriotizmo, nei laisvos valstybės esmės ar to, kaip vyksta kultūrinis procesas. Laisva ir savo orumą suvokiantį asmenybė nesukuriama ministerijos koridoriuose“, – Seimo nariams savo požiūrį išdėstė L. Peluritis.

Istorikas taip pat siūlė prisiminti lietuvių filosofo Juozo Girniaus mintį, kad meno kūrinys turi būti suprantamas ir vertinamas dėl jo meninės vertės, o ne dėl tautiškumo. Paradoksalu, kad šią idėją išsakė žmogus, išeivijoje didelę dalį savo gyvenimo skyręs lietuviškai kultūrai puoselėti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kad universitetas nelopytų mokyklos paliktų „skylių“ 

Jaunieji mokslininkai forume pabrėžė politinę ir etinę universiteto reikšmę ir akcentavo, kad universitetas jokiu būdu nebegali būti suprantamas kaip mokyklos „skylių“ lopytojas. Būtent universitetuose yra ugdomas kritiškas požiūris, santykis ir supratimas.

„Daugeliui atrodo, kad universitetas yra vieta, kur įgyjama specialybė, gaunama specifinių žinių, kurios vėliau turėtų padėti studentui sklandžiai įsilieti į darbo rinką. Taip yra pamirštama kultūrinė, politinė ir etinė universiteto prasmė. Gebėjimą atsiriboti nuo visuomenėje priimtų normų, ekonominių interesų ir galios žaidimų, kurie uždaro mus vien dabarties horizonte. Būtent universitetas yra ta vieta, kurioje galime vien dėl paties pažinimo prisiliesti prie ištisų praeities epochų ir pamėginti perprasti kitokius mąstymo, veikimo ir įsivaizdavimo būdus, kurie mums šiandien yra visiškai svetimi. Šis sąlytis su svetimumu ir kitoniškumu leidžia išsivaduoti arba mažų mažiausiai už gryną pinigą nepriimti tų prietarų ir savaime suprantamybių, kurios dominuoja viešajame gyvenime. Universitetas primena, kad tai, kas atrodo svarbu dabar, šią minutę ar šią savaitę, jokiu būdu neišsemia to, kas žmogui yra iš tiesų, iš principo svarbu. Tai yra ne kas kita kaip laisvė – laisvė nuo dabarties tironijos, taip pat ir laisvė kam – visapusiškai augti asmenybei ir įsišaknyti civilizacijai“, – dėstė filosofas dr. S. Čelutka.

Simas Čelutka.
Dr. Simas Čelutka. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Anot jaunojo filosofo, tik universitetai turėdami savo autonomiją gali užtikrinti jaunimui galimybes atsiriboti nuo ekonominių normų, galios žaidimų, sudaryti sąlygas kantriai ir nuosekliai mokytis gyventi intelektualiai savarankiškai, nes vertingiausi dalykai yra tie, kurie negali įgyti skaitinės reikšmės.

„Nauda, efektyvumas ir našumas neturi tapti pagrindiniais universiteto idealais – antraip iškreipiama jo prasmė. Būtent universitetas mums primena, kad ne viskas gyvenime gali būti apskaičiuota ir nupirkta; tiesą sakant – vertingiausi dalykai gyvenime yra būtent tie, kurie negali įgyti skaitinės vertės – tai meilė, draugystė, bendruomeniškumas, patriotizmas. Ekonomiškai apibrėžti, pamatuoti ar suskaičiuoti šių dalykų neįmanoma, bet galima juos įprasminti žodžiais, pasakojimais, simboliais ir vaizdiniais, kuriuos kuria ir interpretuoja menai, humanitariniai ir jiems giminingi mokslai“, – teigė dr. S. Čelutka. 

Nepriklausomybės ir laisvės kartos jaunieji intelektualai iškelia Respublikos arba bendrąsias vertybes aukščiau savųjų – privačiųjų vertybių. Todėl jaunimą labiausiai demotyvuoja intelektualinis nuvertinimas. Lietuviai apskritai pasižymi nemeile abstrakcijoms, konceptualioms idėjoms. Nesugebėjimas apsibrėžti, kas yra Respublika, nėra vien terminijos problema. Tai santykio su valstybe problema. Šią santykinę problemą gali padėti išspręsti akademinio pasaulio atstovai, tačiau akademikų įtaka Lietuvoje, priešingai nei Vakarų valstybėse, nėra ryški, jie nėra laikomi autoritetais ir jų nuomonė yra kvestionuojama visuomenėje.

Visą Ateities komiteto diskusiją apie jaunimo santykį su Lietuvos Respublika galite žiūrėti čia

Parengta pagal LR Seimo Ateities komiteto informaciją