Akmeizmo rytas

N. Gumiliovo ir S. Gorodeckio manifestai 1913 m. sausį pasirodė akmeizmo idėjas skleidusiame periodiniame leidinyje „Apolonas“ (Аполлон). 1912 m. parašytą O. Mandelštamo manifestą bendražygiai atmetė, todėl šis publikuotas tik 1919 m. leidinyje „Sirena“ (Сирена).

Siūlome susipažinti su vėliau sovietinio režimo represijų aukomis tapusių O. Mandelštamo ir N. Gumiliovo tekstais.

Šiemet minimos O. Mandelštamo 125-osios gimimo, N. Gumiliovo – 100-osios mirties metinės. 

Laikraščiui „Šiaurės Atėnai“ tekstą vertė Andrius Patiomkinas.

Osipas Mandelštamas

I

Nepaisant stipraus emocinio jaudulio, susijusio su meno kūriniais, pageidautina, kad pokalbiai apie meną pasižymėtų kuo didžiausiu santūrumu. Didžiajai daugumai meno kūrinys patrauklus tik tuo, kiek jame ryški menininko pasaulėjauta. O pasaulėjauta menininkui – įrankis ir priemonė, kaip kūjelis akmenkalio rankose, o vienintelis realus dalykas – tai pats kūrinys.

Gyvuoti – didžiausia menininko ambicija. Jis nenori kitokio rojaus negu būtis, ir kai jam kalba apie tikrovę, jis tik karčiai šypsosi, nes pažįsta daugeriopai įtikinamesnę meno tikrovę. Matematiko, be dvejonių keliančio kokį dešimtženklį skaičių kvadratu, vaizduotė pripildo mus tam tikros nuostabos. Bet pernelyg dažnai išleidžiame iš akių tai, kad poetas į dešimtženklį lygmenį iškelia reiškinį, ir kukli meno kūrinio išorė neretai mus apgauna, turint omenyje jame esančią siaubingai suglaudintą tikrovę.

Ši tikrovė poezijoje – žodis kaip toks. Dabar, pavyzdžiui, dėstydamas savo mintį kuo tikslesne, bet anaiptol ne poetine forma, iš esmės kalbu ženklais, o ne žodžiais. Kurčnebyliai puikiai supranta viens kitą, o geležinkelio semaforai ir be žodžių atlieka itin sudėtingą paskirtį. Vadinasi, jeigu prasmę laikysime turiniu, visa kita, kas esti žodyje, tenka laikyti paprasčiausiu mechaniniu priedu, kuris tik apsunkina spartų minties perdavimą. Pamažu vyko „žodžio kaip tokio“ gimimas. Palaipsniui, vienas po kito, visi žodžio elementai buvo įtraukiami į formos sąvoką, tik sąmoningoji prasmė – Logas – ligi šiol klaidingai ir savavališkai iškeliamas kaip turinys. Dėl šio nereikalingo išaukštinimo Logas tik pralaimi. Logui reikia tik lygybės su kitais žodžio elementais. Futuristas, nesusidorojęs su sąmoningąja prasme kaip kūrybos medžiaga, lengvabūdiškai išmetė ją už borto ir iš esmės pakartojo šiurkščią savo pirmtakų klaidą. 

Akmeistams sąmoningoji žodžio prasmė – Logas – yra tokia pat nuostabi forma, kaip muzika simbolistams.

Ir kai futuristų žodis kaip toks vis dar šliaužioja keturiomis, akmeizme jis pirmąkart įgyja oresnę vertikalią padėtį ir žengia į savo gyvavimo akmens amžių.

II

Akmeizmo smaigalys – ne stiletas ir ne dekadanso geluonis. Akmeizmas – tiems, kurie, pagauti statybos dvasios, neatsisako silpnabūdiškai savo sunkenybės, o džiaugsmingai ją priima, idant pažadintų ir panaudotų joje snaudžiančias architektūrines galias. Statytojas sako: statau – vadinasi, esu teisus. Savojo teisumo suvokimas poezijoje mums užvis brangiausias, tad paniekinamai atstūmę kaladėles futuristų, kuriems nėra didesnio malonumo, kaip nėrimo virbalu užkabinti sunkų žodį, mes žodžių santykius pripildome gotikos, panašiai kaip muzikoje ją įtvirtino Johannas Sebastianas Bachas.

Koks beprotis sutiktų statyti, jei netikėtų medžiagos, kurios pasipriešinimą turi įveikti, tikrumu? Akmuo statytojo rankose virsta substancija, ir tasai negimęs statyboms, kam kalto, skeliančio akmenį, garsas nėra metafizikos įrodymas. Vladimiras Solovjovas pilkšvų suomiškų riedulių akivaizdoje patirdavo ypatingą pranašišką siaubą¹. Nebyli granito luito iškalba jaudino jį it nelabi kerai. Užtat Tiutčevo akmuo, kuris, „nuo kalno nuriedėjęs, atgulė slėny, pats nubildėjęs ar rankos mąstančios nudardintas“², – yra žodis. Materijos balsas šitam netikėtam kritime skamba kaip artikuliuota kalba. Į tokį iššūkį galima atsakyti tiktai architektūra. Akmeistai pagarbiai pakelia slėpiningą Tiutčevo akmenį ir deda jį į savo statinio pamatą.

Akmuo tarytumei įsigeidė kitokios būties. Jis pats atrado jame slypinčią potencialios dinamikos galią – tarsi pasiprašė į „kryžminį skliautą“ – dalyvauti džiaugsmingoje į save panašių sąveikoje.

III

Simbolistai buvo blogi namisėdos, jie mėgo keliones, bet jautėsi blogai, nepatogiai savo organizmo narve ir tam pasaulio narve, kurį savo kategorijomis surentė Kantas. Norint sėkmingai statyti, pirma sąlyga – nuoširdi ir didžiulė pagarba trims erdvės matmenims – į juos reikia žiūrėti ne kaip į naštą ir nelaimingą atsitiktinumą, o kaip į Dievo duotus rūmus. Iš tiesų: ką pasakytumėte apie nedėkingą svečią, kuris gyvena šeimininko sąskaita, naudojasi jo svetingumu, tačiau širdyje jį niekina ir tik galvoja, kaip čia pergudravus? Galima statyti tik „trijų matmenų“ labui, nes jie – bet kokios statybos sąlyga. Štai kodėl architektas turi būti geras namisėda, o simbolistai buvo blogi statytojai. Statyti – tai kovoti su tuštuma, hipnotizuoti erdvę. Gera gotikinės varpinės strėlė – pikta, nes vienintelis jos tikslas – smigti į dangų, priekaištauti už tai, kad jis tuščias.

IV

Žmogaus savitumas, tai, kas jį daro asmeniu, mūsų numanoma ir įeina į daug reikšmingesnę organizmo sampratą. Meile organizmui ir organizacijai akmeistai artimi fiziologiškai genialiems viduramžiams. Vaikydamasis rafinuotumo XIX amžius nustojo tikrojo sudėtingumo paslapties. Tai, kas XIII amžiuje atrodė logiška organizmo sampratos raida – gotikinė katedra – nūdien estetinėje plotmėje virtę kažin kuo pabaisiška: Notre-Dame yra fiziologijos šventė, dionisiškasis jos šėlsmas. 

Mes nepageidaujame vaikštinėti po „simbolių mišką“, nes turime nekaltesnį, tankesnį mišką – dieviškąją fiziologiją, begalinį mūsų tamsaus organizmo sudėtingumą.

Viduramžiai, savaip nustatinėdami lyginamąjį žmogaus svorį, jautė ir pripažino jį kiekvienam, visiškai nepriklausomai nuo nuopelnų. Metro titulas buvo prisiimamas noriai ir be dvejonių. Kukliausią amatininką, paskutinįjį iš tarnautojų gaubė svarios svarbos, dievobaimingumo orumo, taip būdingo šiai epochai, paslaptis. Taip, Europa perėjo ažūriškai subtilios kultūros labirintą, kai abstrakti būtis, nė kiek nepagražintas asmeninis buvimas vertintas kaip žygdarbis. Iš čia visus žmones siejantis aristokratiškas intymumas, toks svetimas Didžiosios revoliucijos „lygybės ir brolybės“ dvasiai. Nėra lygybės, nėra varžytuvių, tik būvančiųjų bendrininkavimas sąmoksle prieš tuštumą ir nebūtį.

Mylėkite daikto buvimą labiau už patį daiktą, o savo būtį labiau už save pačius – tai aukščiausias akmeizmo įsakymas.

V

A = A: kokia nuostabi poetinė tema. Simbolizmas kamavosi, ilgėjosi tapatybės dėsnio, akmeizmas iškelia jį savo lozungu ir siūlo vietoj abejotino a realibus ad realiora³. Gebėjimas stebėtis – pagrindinė poeto dorybė. Bet kaipgi nesistebėti vaisingiausiu iš visų – tapatybės – dėsniu? Kas persmelktas pagarbios nuostabos šio dėsnio atžvilgiu – tas neabejotinai poetas. Taigi, pripažinusi tapatybės dėsnio suverenitetą, poezija iki gyvos galvos paveldi visa, kas esti, be sąlygų ir apribojimų. Logika – netikėtumo karalystė. Mąstyti logiškai – tai be perstojo stebėtis. Mes pamilom įrodymo muziką. Loginis ryšys mums – ne dainelė apie alksninuką, o simfonija su vargonais ir giesmėmis, tokia sunki ir įkvepianti, kad dirigentui reikia įtempti visas jėgas, norint išlaikyti atlikėjus klusnius.

Kokia įtikinama Bacho muzika! Kokia įrodymų galia! Įrodinėti ir įrodinėti iki galo: mene kliautis tikėjimu menininkui nedera, lengva ir nuobodu…

Mes neskraidome, mes kopiame tik į tuos bokštus, kuriuos patys gebame pastatyti.

VI

Viduramžiai mums brangūs tuo, kad pasižymėjo ypatingu ribų ir pertvarų pojūčiu. Jie niekada nemaišė skirtingų planų ir į anapusybę žvelgė itin santūriai. Taurus racionalumo ir mistikos mišinys bei pasaulio, kaip gyvos pusiausvyros, pojūtis daro mus giminingus su šita epocha ir skatina semtis jėgų iš kūrinių, iškilusių romanų žemėje apie 1200 metus⁴. Įrodinėsime savo tiesą taip, kad atsakydama mums suvirpėtų visa priežasčių ir pasekmių grandinė nuo alfos iki omegos, išmoksime nešioti „lengviau ir laisviau kilnojamuosius pančius būties“⁵.

¹ Turimi omeny tam tikri šio filosofo, teologo, poeto eilėraščiai. (Išnašos parengtos pagal rusų istoriko, filologo Pavelo Nerlerio komentarus.)
² Cituojamas pirmos redakcijos Fiodoro Tiutčevo eilėraštis Problème (1833), su kuriuo susijęs pirmojo Osipo Mandelštamo eilių rinkinio „Akmuo“ (1913) pavadinimas.
³ „Nuo tikroviško prie tikroviškiausio“ – [rašytojo simbolisto] Viačeslavo Ivanovo lozungas, iškeltas jo knygoje „Pagal žvaigždes. Filosofinės, estetinės ir kritinės patirtys“ (1909).
⁴ Turimi omeny prancūzų truvero Chrétieno de Troyes, viduramžių riterių romanų klestėjimo, laikai.
⁵ Ne visai tiksliai cituojamas Gorodeckio eilėraštis.

Nikolajus Gumiliovas

Simbolizmo palikimas ir akmeizmas

Dėmesingam skaitytojui akivaizdu, kad simbolizmas baigė savo vystymosi ciklą ir dabar slūgsta. Ir tai, kad simbolistinių kūrinių jau beveik nebepasirodo, o jei ir pasirodo, tai itin silpnų, net žvelgiant iš simbolizmo požiūrio taško, ir tai, kad vis dažniau ir dažniau pasigirsta balsų, pasisakančių už persvarstymą dar taip neseniai neginčijamomis laikytų vertybių ir reputacijų, ir tai, kad atsirado futuristų, egofuturistų ir kitokių hienų, visada sekančių liūtus*.

Simbolizmą keičia nauja kryptis, kad ir kaip ji vadintųsi – ar akmeizmu (nuo žodžio άχμη – aukščiausia ko nors pakopa, žydėjimas, žydėjimo laikas), ar adamizmu (vyriškai tvirtas ir aiškus požiūris į gyvenimą), – bet kuriuo atveju reikalaujanti didesnės jėgų pusiausvyros ir tikslesnio subjekto ir objekto santykio išmanymo nei simbolizme. Vis dėlto, kad šis judėjimas visapusiškai įsitvirtintų ir pasirodytų besąs tinkamas pirmtako įpėdinis, būtina, kad jis perimtų pirmojo palikimą ir atsakytų į visus jam iškeltus klausimus. Protėvių šlovė įpareigoja, o simbolizmas buvo garbingas tėvas.

Prancūzų simbolizmas, viso simbolizmo kaip mokyklos protėvis, į pirmą planą iškėlė grynai literatūrines užduotis, laisvąsias eiles, savitesnį ir paslankesnį stilių, užvis labiau išaukštintą metaforą ir liūdnai pagarsėjusią „atitikmenų teoriją“. Pastaroji akivaizdžiai išduoda jo ne romanišką, taigi ne nacionalinę, svetimą dirvą. Romaninė dvasia pernelyg mėgsta šviesos stichiją, atidalijančią daiktus, brėžiančią ryškią liniją; o šitas simbolistinis visų pavidalų ir daiktų susiliejimas, jų išvaizdos kintamumas galėjo gimti tik rūškanoje vokiškų girių migloje. Mistikas pasakytų, kad prancūziškasis simbolizmas buvo tiesioginė Sedano [mūšio] pasekmė. Tačiau drauge prancūzų literatūroje jis atskleidė aristokratišką potroškį to, kas reta ir sunkiai pasiekiama, šitaip išgelbėdamas ją nuo grėsusio vulgaraus natūralizmo.

Mes, rusai, negalime nesiskaityti su prancūziškuoju simbolizmu jau vien todėl, kad naujoji srovė, apie kurią kalbėjau anksčiau, neabejotiną pirmenybę teikia romaninei, o ne germaniškajai dvasiai. Panašiai kaip prancūzai, ieškoję naujo, laisvesnio eiliavimo, akmeistai metro pančius stengiasi sutraukyti skiemenų praleidimu ir – labiau nei bet kada – laisvu kirčių kaitaliojimu, ir jau esama eilėraščių, parašytų naujai sukurta silabine eilėdaros sistema.

Simbolistinių metaforų svaigulys pripratino juos prie drąsių minties posūkių; įsiklausytas žodžių paslankumas paakino gyvojoje liaudies šnekoje ieškoti naujų – pastovesnio turinio – žodžių; o švelni ironija, nepakertanti mūsų tikėjimo šaknų, – ironija, negalėjusi bent retkarčiais nepasireikšti romanų rašytojų kūryboje, – dabar užėmė vietą to beviltiško vokiško rimtumo, kurį taip išpuoselėjo mūsų simbolistai. Galiausiai, aukštai vertindami simbolistus už tai, kad parodė mums simbolio reikšmę mene, nesutinkame jam aukoti kitų poetinio poveikio būdų ir ieškome visiškos jų sandermės. Tuo atsakome į klausimą apie lyginamąjį dviejų srovių „gražų sunkumą“: akmeistu būti sunkiau nei simbolistu, kaip sunkiau pastatyti katedrą nei bokštą. Ir vienas iš naujosios krypties principų – visada eiti kuo sunkesniu keliu.

Germaniškasis simbolizmas, atstovaujamas pirmtakų Nietzschės ir Ibseno, kėlė žmogaus vaidmens visatoje, individo vaidmens visuomenėje klausimą ir sprendė jį, atrasdamas kokį nors objektyvų tikslą ar dogmą, kuriems turėjo tarnauti. Tai bylojo, kad germaniškasis simbolizmas nejaučia kiekvieno reiškinio, kuriam nereikia jokio išorinio pagrindimo, vertingumo. Mums hierarchija reiškinių pasaulyje – tik savitas kiekvieno iš jų svoris, ir net pačių menkiausiųjų svoris vis tiek nepalyginamai didesnis už svorio nebuvimą, nebūtį, todėl nebūties akivaizdoje – visų reiškinių brolystė.

Mes nebūtume drįsę versti atomą nusilenkti Dievui, jei tai nebūta jam prigimta. Tačiau, jausdamiesi reiškiniais tarp reiškinių, mes tampame pasaulinio ritmo dalyviais, nesipriešiname mums daromam poveikiui ir savo ruožtu darome poveikį patys. Mūsų pareiga, mūsų valia, mūsų laimė ir mūsų tragedija – kas valandą spėlioti, ką kita valanda atneš mums, mūsų reikalui, visam pasauliui, ir spartinti jos atėjimą. Ir kaip didžiausias atlygis, nė akimirkos neišleidžiamas iš domės, vaidenasi mums reginys paskutinės valandos, kuri niekados neišmuš.

Maištauti dėl kitokių būties sąlygų čia, kur esti mirtis, taip pat keista, kaip kaliniui griauti sieną, kai priešais – atviros durys. Čia etika tampa estetika, besiplėsdama į pastarosios sritį. Čia didžiausios įtampos individualizmas kuria visuomeniškumą. Čia Dievas tampa Gyvuoju Dievu, nes žmogus pasijuto vertas tokio Dievo. Čia mirtis – uždanga, skirianti mus, aktorius, nuo žiūrovų, ir vaidinimo įkarštyje mes niekiname bailų žvilgčiojimą – kas gi toliau? Kaip adamistai, mes šiek tiek miško žvėrys ir bet kokiu atveju neatsisakysime to, kas mumyse yra žvėriška, mainais į neurasteniją. Tačiau atėjo laikas pasisakyti rusiškajam simbolizmui.

Rusiškasis simbolizmas pagrindines jėgas nukreipė į nežinomybės sritį. Pakaitomis jis broliavosi tai su mistika, tai su teosofija, tai su okultizmu. Kai kurie jo ieškojimai šia kryptimi beveik priartėjo prie mito sukūrimo. Ir jis turi teisę jo vietą užimančios srovės paklausti, ar ši gali pasigirti vien žvėriškomis dorybėmis ir koks jos santykis su tuo, kas nepažinu. Pirma, ką akmeizmas gali atsakyti į tokį kamantinėjimą, tai nurodyti, kad to, kas nepažinu, jau pagal pačią žodžio reikšmę negalima pažinti.

Antra, visi tokios krypties bandymai – netyri. Visas grožis, visa šventa žvaigždžių prasmė ta, kad jos be galo toli nuo žemės ir jokie aviacijos laimėjimai jų nepriartins. Vaizduotės skurdumą parodys tas, kas asmenybės raidą vaizduosis visada laiko ir erdvės sąlygomis. Kaip galime prisiminti ankstesnius savo gyvenimus (jei tai ne grynai literatūrinė priemonė), kai buvome bedugnėje, kur miriadai kitokių būties galimybių, apie kurias nieko nežinome, išskyrus tai, kad jos egzistuoja? Juk kiekviena iš jų paneigiama mūsų būties ir savo ruožtu neigia ją. Vaikiškai išmintingas, skausmingai saldus mūsų pačių nežinojimo jausmas – štai ką mums suteikia nežinomybė. François Villonas, paklausęs, kur dabar gražiausios senovės ponios, pats sau atsako apgailestaujančiu šūksniu:

Mais où sont les neiges d’antan! [Kurgi vakarykštis sniegas!]

Ir tai leidžia mums stipriau pajusti tai, kas ne šio pasaulio (нездешнее), nei ištisi tomai samprotavimų, kurioje mėnulio pusėje laikosi išėjusiųjų sielos… Visuomet atminti tai, kas nepažinu, bet nežeisti savo minties daugiau ar mažiau įtikimais spėliojimais – štai akmeizmo principas. Tai nereiškia, kad jis atsisako teisės vaizduoti sielą tomis akimirkomis, kai ji dreba, artindamasi prie kitokumo; bet tuomet jai dera tik šiurpti. Žinoma, Dievo pažinimas, gražioji ponia Teologija, liks savo soste, bet nei nužeminti jos iki literatūros lygmens, nei pakelti literatūrą į deimantinę jos šaltybę akmeistai nenori. O dėl angelų, demonų, gaivalų ir kitokių dvasių, tai jie sudaro menininko medžiagą ir daugiau nebeturėtų savo žemiškuoju svoriu nusverti kitų prisiimtų pavidalų.

Kiekviena kryptis yra įsimylėjusi vienus ar kitus kūrėjus ir epochas. Brangūs kapai žmones sujungia labiau už viską. Akmeizmui artimuose sluoksniuose dažniausiai minimi Shakespeare’o, Rabelais, Villono ir Théophile’io Gautier vardai. Šių vardų pasirinkimas ne savavališkas. Kiekvienas iš jų – kertinis akmeizmo statinio akmuo, aukštoji vienos ar kitos jo stichijos įtampa. Shakespeare’as parodė mums vidinį žmogaus pasaulį; Rabelais – kūną ir jo džiaugsmą, išmintingą fiziologiškumą; Villonas papasakojo apie gyvenimą, nė kiek neabejojantį savimi, nors pažįstantį viską – ir Dievą, ir ydą, ir mirtį, ir nemirtingumą; Théophile’is Gautier šiam gyvenimui atrado tinkamus nepriekaištingų formų meninius apdarus. Sujungti šiuos keturis momentus – štai svajonė, kuri dabar vienija žmones, taip drąsiai pasivadinusius akmeistais.

Vertė Andrius Patiomkinas.