2021 02 21

Česlovas Skaržinskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Akmenėlių mozaika 

Česlovo Skaržinsko nuotrauka

Manding, ne vienam kūrėjui likimas – paikas išdaigininkas arba gyvenimo loterija. Kultūros erdvėje, kaip ir kitur gyvenime, vyksta arši kova dėl vietos po saule.

Atrodo, dangaus kūnas teikiasi priglobti visus, neatstumti. Keisčiausia, kad vietą po saule reguliuoja to paties likimo broliai ir sesės. Dažnai – panašių gebėjimų, talento. Tačiau tą erdvę užgrobia vienas ar keli kūrėjai, labai išreklamuoti, tikriausiai turintys daug užtarėjų, būrėjų… Sakyčiau, kultūros erdvėje vyksta nuožmiausia kova (kad konkurencija – negalėčiau pavadinti). Vyksta kova žodžiais – kone baisiausiu ginklu. Ypač šis ginklas grėsmingas, kai šaudoma iš valstybės šefuojamų, finansuojamų placdarmų. Atsišaudysi – gero nelauk… 

Kaip surasti sau vietą po saule? Kūrėjas nežino, bet braunasi per kitus, net per galvą kitiems savo likimo broliams ir sesėms. Nesibrausi – nustums, sumindžios, išjuoks. Keisčiausia, kad šiose brautynėse nėra vietos nuoširdumui, padorumui. O štai žiū – viename kūrinyje visų dešimt Dievo įsakymų kaip gražiai laikomasi…

***

Knygų Lietuvoje išleidžiama – daug ir įvairių. Tiesiog vagonai literatūros. Net akys raibsta įėjus į didelį knygyną. Susidaro įspūdis, kad kiekvienas Lietuvoje rašo knygas. Netyčia prisiminiau mėgstamo islandų rašytojo, Nobelio premijos laureato Halldóro Laxnesso romano „Pasaulio šviesa“ herojus skaldus. Jie – poetai. Romane kone kiekvienas šalies gyventojas rašo, garsiai skaito eiles…

Ar tinka toks sugretinimas Lietuvoje? Bet gal kažkas panašaus yra? Faktas – daug rašančių lietuvių. Knygų lentynose priguldyta, sustatyta daug mūsų tautiečių, užsienio modernistų, postmodernistų romanų, poezijos kūrinių. Daug ir ankstesnių epochų knygų. Įvairių ideologijų propaguojamų. Na, žinoma, ir šūsnys – meilės romanų. Kaip be jų… 

Daug šviesos knygyne ir kartu – ne mažiau šešėlių. Kažkada labai norėjosi viską savyje sutalpinti. Bet laikas priverčia visada mokytis, abejoti, kas parašyta. Laikas daugiau ar mažiau išmoko atsirinkti. Bet atsitinka, kai nesirenki, o impulsyviai imi į rankas ir skaitai visuomenės perkamiausią knygą. Andai nustvėriau net tris storiausius Juozo Baltušio tomus „Vietoj dienoraščio“. Keistai nuteikė skaitant. Įvairiausios mintys lindo į galvą. Šitoks Lietuvoje buvo mylimas rašytojas, tikriausiai ir dabar labai mylimas, jeigu masiškai skaito jo dienoraščius? O kai kurie paberti žodžiai žodelyčiai… Atsiprašau, necituosiu… Šiuose dienoraščiuose kliūva kone visam literatūros, Sąjūdžio elitui, žydų ir kitų tautybių žmonėms. Mūsų tautos didvyriui Adolfui Ramanauskui-Vanagui net bandito etiketė klijuojama. Dienoraštyje J. Baltušis teigia, kad vienas Lietuvos partizaninio judėjimo vadų neva išžudęs 500 žmonių, o jo suorganizuoti būriai – 8000, tarp jų – daug vaikų, moterų, senelių. Skaičiau rašytojo disidento Tomo Venclovos pamąstymus žurnale „Naujasis židinys–Aidai“ (2020 m. Nr. 6.): Juozo Baltušio dienoraštis bet kurioje civilizuotoje visuomenėje būtų laikomas gėdinga knyga.“ 

Kaip jaustis Lietuvoje žinomoms, gyvoms poetėms, kitiems rašytojams, kurie neįprastai charakterizuojami sovietmečio liaudies rašytojo dienoraščiuose? Žinoma, dabar demokratija, laisvas žodis…

***

2021-ųjų pradžioje perskaičiau naują Aloyzo Tendzegolskio aforizmų knygą „Aforistika iš dangaus“. Giliai įkrito į atmintį A. Tendzegolskio sparnuotoji frazė: „Aforizmas turi ateitį, nes turi praeitį.“ Galvoju, ne tik aforizmas. Ir geras eilėraštis, romanas, novelė bei kiti įvairių žanrų kūriniai. Praėjo šimtmečiai, o senovės graikų ir romėnų literatūrai – kone du tūkstančiai metų sukako. Tačiau iki šiol žavūs antikos kūriniai. Jų nenuplukdė laiko tėkmė, nes turi tvirtą pagrindą – praeitį. Žodžiu, ir ateitį. Tokių pavyzdžių daug lietuvių literatūroje. Jų – ne vienas, o gal ir nemažas kraitis ateities kartoms paliktas.

Atrodo, sukurta ir pasaulinio masto literatūros. Tačiau kol kas nėra Nobelio literatūrinės premijos laureato, bet, viliuosi, gal turėsime, nors antai vienas mūsų garsus vertėjas iš kelių užsienio kalbų teigia, kad lietuvių atstovui gauti prestižinę literatūros premiją – be šansų. Įvairių nuomonių, balsų yra. Bet štai, atrodo, poetas Sigitas Geda buvo pristatytas Nobelio literatūros premijai gauti. Gal dar anksčiau kažkas iš mūsų literatūros atstovų? Kiek kasmet rašytojų kūrinių iš viso pasaulio Nobelio premijai gauti pristatoma, kokiais kriterijais vadovaujamasi, atsirenkami pretendentai – neaišku. Paslaptis – kaip ir renkant popiežių…

Nedidelė mūsų valstybė. Sunku mūsų atstovui prasimušti, tačiau nesvarbu, kad mūsų nedaug. Antai Islandija, kurioje nėra ir milijono gyventojų, turi Halldórą Laxnessą. Jo romanai į lietuvių kalbą išversti. Pagaliau ne ką gyventojų skaičiumi už mus didesnė Suomija – Baltijos valstybė irgi turi savo Nobelio premijos laureatą Fransą Eemilį Sillanpää’ę. Jo kūrinių taip pat išversta į lietuvių kalbą. Šie rašytojai savo kūryboje atspindėjo savo epochos, kuri glaudžiai susieta su praeitimi, dvasią. Tik koks nevykęs, net save vadinantis modernistu ar postmodernistu rašantysis gali neigti praeitį. Tarsi jis būtų iš kosmoso nuleistas… Bet kosmose – dar senesnė praeitis nei žemėje. Toks rašantysis, pridėjęs į savo rašymą daug tarptautinių žodžių, būna įsitikinęs, kad jau – modernistas… Skaitai, galvoji, kas tame rašyme yra? A. Tendzegolskio aforizmą „Aforizmas turi ateitį, nes turi praeitį“ cituoju atsitiktinai. Patiko įterpti į tekstą. Parašyti, kas mums yra praeitis. Žinoma, neduok Dieve, tik praeitimi gyventi. Na, tiesiog ji negali būti pamiršta, ignoruojama… 

***

Dažnai sostinėje užsuku į priešais Halės turgavietę esantį didelį senų knygų knygyną. Jame galima rasti daug geros literatūros. Net tarpukario Lietuvos leidinių. Anądien labai apsidžiaugiau šioje knygų šventovėje netyčia aptikęs Sigito Gedos knygą „Ežys ir Grigo ratai“, 8 tūkst. egz. tiražu išleistą „Vagos“ leidyklos 1989 m. Kodėl netyčia? S. Gedos, kaip ir kitų gerų poetų, knygų Vilniaus senų knygų supirktuvėse ir su žiburiu, ir be jo sunku aptikti. Dešimčių kitų poetų – prašau, nors vežimu vežk…

Kažkurią dieną mano mėgstamas poetas Valdas Daškevičius feisbuke rašė: „Žinau, kad daugelis nemyli Gedos, bet man jis – poezijos dievas…“ Myli! Ir net labai. Neturiu keleto S. Gedos poezijos knygų. Štai paprašiau minėto knygyno pardavėjos, jeigu kas atneš poeto knygų, palikti man. Laukiu. Neatneša…

Gavęs seną S. Gedos knygą „Ežys ir Grigo ratai“ labai apsidžiaugiau, nors tai ir ne poezijos knyga – mintys apie kitus poetus, prozininkus. Aišku, poetas šioje knygoje labiausiai stengėsi atskleisti poezijos paslaptis. Man, ketureilio simpatikui, labai įsiminė S. Gedos mintys apie poeto Jono Strielkūno kūrybą: „Stebina jo (J. Strielkūno – Č. S.) ketureilių imlumas. Juose junti gyvenimą (…). Kažkas yra sakęs, kad tikri rašytojai nieko naujo nesukuria. Jie tik vos vos patobulina, kas prieš juos padaryta, t. y. savo dvasia keičia šimtmečiais besiklostančią tautos meninę savimonę, pasaulėvaizdį. Ir vis dėlto kokių jėgų reikalauja tas „vos vos“!

Taigi…

***

Vienoks rytas būna mieste ir visiškai kitoks kaime, tačiau jis – prasmingiausias ir gražiausias laikas, kad ir kur būčiau. Pribundu naktį prižadintas minčių. Neužrašysi – jos ir pasimirš, tyliai numirs. Ypač eilėraštis. Daug jų per daugelį metų neužrašytų nesurado namų… Nugrimzdo tyloje. Nesigailiu. Gal taip ir turėjo nutikti. Tuomet užgožė proziškesni reikalai, nors eilėraštis visada ir gyveno viduje. Anksti eilėraščio posmai išsiveržė iš kuklios būties, kad juos ir publikavo laikraščiai ir žurnalai, tačiau visu gyvenimu ar buvo tapę? Nežinau. Per tuos metus daug kas pakito, skaudžios ir džiaugsmingos Sąjūdžio epochos patirtys, kur kas platesnė erdvė vieną rytą kažkaip netikėtai sugrąžino ten, iš kur ateinama. 

Padėjo naujai išgirsta paukščio giesmė, sodresni saulėtekiai ir saulėlydžiai. Bet jau kaime, kur šaknys sename ąžuolyne, miškų apsuptame vienkiemyje. Kad ir seniai to kaimo nėra (jį sunaikino melioracija), kažkaip iki šiol iš jo neišėjęs… Kad ir daugiau laiko praleidžiu sostinėje – kaimas gyvena kompiuteryje, žodžiuose, akyse. O pastarąjį metą – ir feisbuke. Visiškai neseniai į jį atėjau. Irgi vieną rytą. Iš pradžių skeptiškai nusiteikęs. Tačiau kiekvieną tolesnį rytą feisbukas vis labiau patiko. Įsitikinau didele jo galia, magija. Skersvėjais ir šešėliais… 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

Baltija. Daug jūros, smėlio ir akmenėlių. Ryte mažai žmonių, netrikdo. Mintys ateina lengvos – lyg šiltas, silpnas nuo jūros vėjelis. Per naktį Baltijos jūra išmetė į krantą daug akmenėlių. Nugludintų, spalvotų, įvairių atspalvių, dydžio. Renkuosi nedidelius. Dėlioju mozaiką. Kartais išeina lyg gyvūnų, augalų, įvairūs gamtos atvaizdai. Dėlioju valandą, dvi ir ilgiau, kol dar jūra rami, mažai pakrante vaikšto žmonių. Tie jūros akmenėliai – tarytum praeities, aisčių gilios senovės simboliai ir ženklai. Viename ar kitame akmenėlyje skaitau raštą – gal žodžius, iš toli atėjusius…