Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 18

Kun. Julius Sasnauskas OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Akmuo ir širdis iš Gargždelės kaimo

Vilius Orvidas – brolis Gabrielius savo sodyboje 1989 m. Bernardo Aleknavičiaus fotografija iš knygos „Vilius Orvidas“ (sudarytojas ir teksto autorius – Vaidotas Žukas, „Baltos lankos“, 1999 m.)

Ir viena, ir kita Viliaus Orvido sukaktis rugpjūčio mėnesį, taip jau jam buvo skirta po vasaros dangumi. Ir vis ten pat, Gargždelės kaime netoli Salantų. Tada, prieš trisdešimt metų, Kretingos pranciškonai pasakojo, kad brolis Gabrielius mirė keldamas milžinišką akmenį. Širdis jo pasirodė per silpna, neatlaikė.

„Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums kūninę širdį“, – girdime per Prisikėlimo pamaldas. Viliui taip ir įvyko. O ko daugiau laukti iš kūninės širdies? Kad vieną dieną pavargusi perplyštų. Akmuo būtų tik akmuo. Akmenų dar daug liko ir Orvidų sodyboje. Jų kalba – akmeninė, kad ir kiek ten įdėta meno. Visi tai žino. 

Pranciškus Asyžietis po mirties savo ištikimiausių mokinių pavadintas antruoju Kristumi. Alter Christus. Anksčiau turbūt nebuvo kilę minties, kad Viešpats turėtų dvynį. Ir kodėl – tik Pranciškus? Tobulai atspindėtas Kristaus sekimas? Didi jo mokinių meilė, religinis patosas? Ar tai, kad visi kiti vardai ir apibūdinimai būtų nepilni, neteisingi? Paskui vyskupams ir kunigams irgi patiko šitaip tituluotis, bet nieko neišėjo. Juo toliau, juo labiau. Kai svarstai dabar, kas buvo Vilius Orvidas ir jo sodyba, tas dingęs vardas lyg ir vėl atsiranda, ima galioti. 

Kitą rudenį po Viliaus mirties atgimusią Lietuvą aplankė popiežius Jonas Paulius II. Per susitikimą su jaunimu Kauno stadione buvo matyti toks plakatas: „Kretinga + Jėzus = Dievo karalystė“. Pats Vilius, tapęs vienuoliu, broliu Gabrieliumi, vengė Kretingos vienuolyno, nesidavė uždaromas į celę, bet Kretinga su visais jau prakutusiais pranciškonais ir jaunimo sielovada šniūrais traukdavo link Salantų. Žemaitiška Dievo karalystė išėjo panaši į Orvidų sodybą. Jaunikaičiai, anuomet būriais stoję į vienuolyną, troško gyventi molinėse trobelėse ir būti kaip brolis Gabrielius. Beveik visi jie neatlaikė vienuolyno pamaldų ir regulų, bet ir po daug metų šen ar ten galėjai sutikti Orvido mokinių, kuriuos išduodavo koks nors šleivas kryželis ant kaklo, basos kojos, akmenukai kišenėse, specifinis žodynas. Ir vis tranzuodavo jie į Gargždelės kaimą, pas Vilių, nors Vilius jau seniai buvo po žeme.

Tą pačią 1992-ųjų vasarą Kretingos bažnyčioje daviau amžinuosius vienuolio įžadus. Brolis Benediktas per pamokslą kalbėjo apie dialoginę kunigystę. Vargonininkė Angelė giedojo anų laikų Kretingos himną: „Būk ramus, žinok – aš tavo Dievas, manyje atsigaivink.“ Po apeigų, jau nakčia, kilo mintis aplankyti Orvidų sodybą. Vilius priėmė, nenustebinome jo. Niekas jo nestebindavo. Pasiūlė mums leistis į kažkokį tamsų urvą. Pats nesileido. Ten jau buvo svečių. Dvokė samagonu. Vienas pasigyrė ką tik išėjęs iš zonos (t. y. iš laisvės atėmimo vietų). Dar keli sakė tame urve gyvenantys. Kitas, rodos, buvo pasilikęs po sodyboje vykusio ekstrasensų suvažiavimo. Daugiau nelabai prisimenu. Turbūt kažkiek meldėmės. Buvo ir baugu, ir smalsu. Galvojau, ką gali reikšti amžinųjų įžadų dieną tokia ekskursija. Gal kad lemta amžinai būti prie vargdienių, mažutėlių? Ar dialoginės kunigystės pamoka? Ano „Būk ramus“ tęsinys, tik jau be žvakių ir gitarų? Kažin koks ženklas, matyt, buvo, bet tada nesupratau. 

Legendų legendos sukurtos, kaip Orvidų sodyboje visi būdavo priimami, palaikomi, gaudavo pastogę ir maisto. Šiandien brolis Gabrielius ir jo istorija gražiai sugultų į popiežiaus Pranciškaus „Fratelli tutti“ programą arba sinodinį Bažnyčios kelią. Tik, deja, nei programų, nei projektų tas brolis nemėgo ir nesilaikė. Tai tebūnie jis ir toliau laisvas nuo mūsų akmeninių plokščių. Net nuo pelnyto alter Christus titulo, su kuriuo jis iš tiesų nežinotų, kaip elgtis. 

Esu jau pasakojęs, kaip tą rugpjūtį Vilniaus geležinkelio stotyje, už trijų šimtų kilometrų nuo Gargždelės kaimo, Viliaus Orvido gedėjo nepažįstama moteris, viena iš stoties valkatų, renkančių tuščius butelius. Plevėsuoja jos vyriško švarko skvernai, o ji iškėlusi rankas eina ir rėkia: „Viliukas mirė, Viliukas mirė!“ Kažin ar kada bus dar tarp mūsų kitas žmogus, net pats žymiausias ir švenčiausias, kurį apraudotų stoties bomžai.

Taigi ir Dievo karalystės mums tenka melsti ir ieškoti iš naujo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.