Akrobatas Dž. Kunsmanas – apie profesiją, kuri tik pradeda pirmuosius žingsnius

Rugsėjo 25 d. 18.30 val. pristatomos cirko programos suaugusiesiems, rugsėjo 26 d. 12 val. – cirko pamokos 5–18 m. jauniesiems cirko mylėtojams ar tiesiog norintiesiems jį atrasti.

Pokalbis su vienu iš „Cirko Sapiens“ mokytojų DŽIUGU KUNSMANU. Jis – šiuolaikinio cirko atstovas – akrobatikos meno kūrėjas, pirmasis ir vienintelis lietuvis, baigęs studijas FLIC cirko mokykloje. Ši profesionaliai šiuolaikinio cirko meno mokanti įstaiga yra pirmoji Italijoje, įkurta 2002-aisiais kaip Turino karališkosios gimnastikos bendruomenės, ilgiausiai veikiančios Italijos sporto asociacijos, projektas, kurį remia Turino savivalda, Italijos kultūros paveldo ir veiklų ministerijos plėtros centras.

FLIC cirko mokykla lavina studentų fizinį pasiruošimą, ugdo akrobatikos ir šokio meno įgūdžius kartu su artistiškumu. Siekiama užtikrinti kiekvieno individualią saviraišką, išnaudojant cirko reikmenis, pasitelkiant skirtingas cirko meno technikas, orientuojantis į naujos cirko kalbos kūrybą. Įgyta patirtis FLIC cirko mokykloje yra pagrindas, nuo kurio atsispyrus imama savimi pačiu kurti ir įprasminti šiuolaikinį cirką – akrobatikos meną, kuris Lietuvoje ima atrasti savąsias erdves.

Džiugai, esate šiuolaikinio cirko atstovas – akrobatikos meno kūrėjas, kas jums pačiam yra akrobatika?

Man akrobatika yra viena iš daugelio judėjimo sričių, kurioje ne tik mokomės tam tikros judesių sekos, bet ir bandome pažinti, kas esame ir kokie mes. Tai nuolat iššūkių keliantis menas, plečiantis kūno pažinimą, suvokimą, kad jo galimybės labai priklauso nuo mūsų vidaus, pasitikėjimo savimi ir kitais.

Vytauto Didžiojo universitete baigėte vaidybos studijas, kur ir atradote save kaip kūno meno, judesio kūrėją. Kokia studijų FLIC cirko mokykloje pradžia? Kaip vyko studijų procesas? Kaip visa tai atrodo, kaip vertinate šiandien? Kokia esminė FLIC cirko mokyklos patirtis?

Pradžia – netikėta. Baigiau vaidybos studijas ir maniau, kad vis dėlto cirkas liks tik kaip pomėgis. Tačiau man labai pasisekė ir esu dėkingas, kad gavau tokią galimybę. Sunkiausi buvo pirmi keturi–penki mėnesiai, kai dar visai negebėjau bendrauti kita kalba, žinoma, buvo padedančiųjų, bendravimas su kitų kultūrų žmonėmis, kitaip žvelgiančių ir matančių pasaulį, man yra vertingiausia dovana.

Tektų ilgai pasakoti, kaip iš tikrųjų atrodė studijų procesas. Kasdien apie šešias, o kartais ir dešimt valandų skirdavome didelio fizinio krūvio pratimams. Tai suformavo kūną, ir man pačiam parodė, kad galiu daug daugiau, nei maniau iki tol. Šiandien, žvelgdamas atgal, mąstydamas apie ateitį, galvoju, kad viskas tiesiog taip ir turėjo būti. Kiekvieną dieną džiaugiuosi sunkaus darbo rezultatais, o mokymasis, net ir baigus mokyklą, nesustoja, dar daug prieš akis.

Akrobatika susijusi – labai tiesiogine prasme – su rizika, einant ten, kur paties ar apskritai dar niekieno neita, darant tai, kas nepatirta savo kūnu, drįstant būti individualiam – unikaliam – gal ir pirmajam. Ar iš tiesų akrobatika reikalauja drąsos, pasitikėjimo, nematuojamo beatodairiškumo? O kiek tai yra išmanymas pačios technikos, jos įvaldymas, savo kūno pažinimas?

Tai daug drąsos ir darbo reikalaujanti sritis, labiausiai rizikuojama mokymosi procese. Turėjau aukšto lygio profesionalius mokytojus, tačiau teko matyti ir girdėti apie sunkias traumas ar nelaimingus įvykius. Man nieko rimto nenutiko, manau, buvau gerai pasiruošęs, sugebėjau įvertinti, kur vis dar galiu rizikuoti savimi ar kitais ir kur ne.

Teko ir peržengti ribas, daryti tai, ko, atrodė, niekada nesugebėčiau, pavyzdžiui, visada maniau, kad esu nedidelis ir smulkus, todėl svorių kilnojimas manęs niekada netraukė, tačiau teko ir ant savo pečių laikyti dar kelis kolegas vadinamajame trijų žmonių aukštyje, tuo metu išlaikiau beveik dvigubą savo svorį. Aišku, tam turėjau daug laiko ruoštis, bet supratau, kad nežinau, kiek gali mano kūnas, kad tai – nuostabus mechanizmas, galintis priimti didelius iššūkius, jei juo gerai rūpinamasi.

Ko akrobatika reikalauja, kur ji veda, pirmiausia atskleisdama žmogui jį patį, o kartu ir kitus, aplinką?

Tokia sritis reikalauja daug kantrybės, jautrumo ir supratimo, kad tai, ką tu darai dabar, tai, kam tu ruošiesi ar mokaisi, dažnai būna skirta ne šiandienai, kad rezultatai ateis po kelių mėnesių ar metų, tačiau svarbi kiekviena minutė, kurią investuoji į save ir kitus.

Užsiminiau apie akrobatiką kaip kito pažinimą, neatsitiktinai Jūsų viena praktikų – akropartnerystė. Papasakokite apie ją plačiau.

Dirbant su partneriu man visada svarbiau žinoti partnerio būdo bruožus, suprasti, kaip bendraujama įtemptose situacijose, tik po to atsižvelgiama į techninę patirtį. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad cirkas nėra sportas, nors ir turi bendro, tačiau tai – meno sritis, kurioje reikia dalintis idėjomis, požiūriu į pasaulį, o treniruojantis labai svarbus emocinis ryšys. Jei renkiesi dirbti kartu su kitu akrobatu, tikriausiai tai bus žmogus, su kuriuo praleisi didžiąją dalį laiko.

Gyvenu iš profesijos, kuri tik pradeda pirmuosius žingsnius. Akrobatika – tik viena nedidelė dalis to, ką darau šiuolaikiniame cirke, tenka mokytis organizavimo, lavinti dėstymo įgūdžius. Stengiuosi viską atlikti kuo geriau ir išlikti ramus, net jei kartais ir suklystu. Noriu sukurti gerą šios profesijos įvaizdį.

Akrobatika asocijuojasi su nesvarumu. Kiek tai kūryba ant tvirto pagrindo, jaučiant žemę, atramas, kiek – sklandymo potyris būnant ore?

Sunku apibūdinti. Kartais pagalvoju, kad iš tikrųjų man labai pasisekė pajusti tą dalį sekundės, kai esu ore, ar jausti aukštį būnant žemyn galva, kai tave kitas laiko rankomis. Tačiau iš tiesų daug svarbiau žinoti, kaip nusileisi.

Kuo daugiau mokausi naujų šuolių, tuo lengviau ir minkščiau išmokstu kristi. Taip dingsta baimė, galiu daugiau rizikuoti.

Džiugai, kiek akrobatikoje galima improvizacija, kiek privalu laikytis to, kas numatyta?

Improvizacijai reikalinga didelė patirtis. Iš pradžių reikia gerai išmanyti pagrindus, tada gali juos keisti, perdaryti ar sugalvoti savų elementų. Viskas galima, tačiau turi suprasti, kada gali klysti ir kada tai per daug pavojinga.

Papasakokite, kaip vyksta repeticijos, treniruotės.

Labai priklauso nuo to, ką darai ir kam ruošiesi. Manau, kad cirko menas, ypač akrobatika, išsiskiria iš kitų meno formų tuo, kad ateini jau turėdamas bagažą, kurį galima įvilkti į skirtingas koncepcijas ar kokybes, tai tam tikras žodynas ar kalba, kuriai pakeisti reikia daug laiko. Toks darbas daug priklauso nuo vietos, kolegų ar daiktų, kuriais tenka manipuliuoti.

Geriausiai tai apibūdinčiau pavyzdžiu: akrobatas turi dirbti su kėde, todėl kas dieną skiria tam laiko, ieško, kokius jau žinomus triukus gali atlikti naudodamas kėdę, gal jis gali nušokti nuo jos, gal ji gali jam padėti persiversti? Tada ieškoma objekto galimybių, pavyzdžiui: ar įmanoma balansuoti kėde taip, kad ji stovėtų ant briaunos? Po visų techninių ieškojimų režisierius ar pats menininkas turi kelti klausimą, kodėl jis dirba su kėde, kodėl viena, o ne šimtu kėdžių, ir kodėl ar iš kur kyla noras daryti triukus su kėde 2020 metais.

Kas Jums yra pasirodymas – parodyti kitiems ar įrodyti sau pačiam?

Man visada kūrybinis procesas yra dalis, kai turiu daug ko išmokti, daug ką įrodyti pats sau; visada tenka pereiti daug iššūkių, niekada nežinau, su kokiomis bėdomis susidursiu. Stengiuosi, kad pasirodymas žiūrovams būtų patirtis, ne tik gražus reginys.

Kadangi studijavote ir dirbote Italijoje, papasakokite esmines šiuolaikinio cirko atstovo – akrobato būtent toje šalyje, patirtis.

Niekada prieš studijuodamas nebuvau girdėjęs, kokia šios srities situacija Italijoje. Ten klesti gatvės menas, daug smulkių kūrėjų, uždarbiaujančių gatvių perėjose ar aikštėse. Mane nustebino tai, kad didelės įmonės dažnai užsisako cirko artistus į rengiamas šventes, teko ir pačiam dirbti pilyse ar didelio masto renginiuose, kuriuose lankosi politikai ar futbolo žvaigždės. Tačiau profesionaliajam menui dėl to tenka daug kovoti ir įrodyti, kad cirkas nėra tik pramoginis pasirodymas, kad tai – meno sritis.

Akrobatas gali išgyventi ir gyventi Italijoje atlikdamas savo meno praktikas?

Italijoje cirkas nepripažintas kaip atskira profesionaliojo meno rūšis, todėl valstybės paramą gauti labai sudėtinga; pagalbos gali tikėtis tik iš šiuolaikinio cirko mokyklos ar didelės jau dešimtmetį kuriančios kompanijos. Tačiau italai labai susidomėję cirku, jis nuolat matomas gatvėse, kai kuriose mokyklose veikia žongliravimo būreliai, atsidaro vis daugiau cirko mokyklų vaikams. Dauguma Italijoje dirbančių cirko atlikėjų taip pat kuria Prancūzijoje ir Ispanijoje.

Kokią matote Lietuvos šiuolaikinio cirko, akrobatikos areną? Ar ji jau sukurta, užimta, ar vis dar ieškoma, kam ir kaip pristatyti, atskleisti šį meną?

Tai dar tik pradedanti meno sritis Lietuvoje, čia kol kas nėra susiformavusios sampratos, kas yra šiuolaikinis cirkas, kaip jis turi atrodyti. Tačiau po truputį auga profesionalių atlikėjų gretos, planuojama greitai atidaryti šiuolaikinio cirko mokyklą, o tokia įstaiga gali labai daug. Matau ir savo darbų rezultatus, ką jie duoda – kartais tenka dėstyti, ir atsiranda vis daugiau susidomėjimo. Bet tai sudėtingas procesas, kuriam reikia daug laiko, sunku pasakyti, kas bus po penkerių ar dešimties metų. Esu tikras, kad turėsime bent dvigubai daugiau Lietuvos šiuolaikinio cirko atlikėjų.

Kalbamės „Cirko Sapiens“ veiklos pradžios akivaizdoje. Kokia šio šiuolaikinio cirko centro vizija?

Tokia vieta jau kurį laiką buvo reikalinga ne tik Kaunui, bet ir šalia esančioms šalims, tai leis skatinti bendradarbiavimą su kitais atlikėjais. Vietiniai šiuolaikinio cirko artistai turės vietą, kur treniruosis naudodami tam reikalingą įrangą, bus sukurtos galimybės labiau plėtoti šią meno sritį. „Cirko Sapiens“ kuriame ne tik sau, pagrindinis tikslas – supažindinti žmones su šiuolaikiniu cirku, leisti tai patirti, o norinčiuosius užsiimti tuo profesionaliai, skatinti ir suteikti galimybių.

Akrobato gyvenimas – koks jis šiandien? Kokio jo norėtumėte žvelgdamas ateitin?

Gyvenu iš profesijos, kuri tik pradeda pirmuosius žingsnius. Akrobatika – tik viena nedidelė dalis to, ką darau šiuolaikiniame cirke, tenka mokytis organizavimo, lavinti dėstymo įgūdžius. Stengiuosi viską atlikti kuo geriau ir išlikti ramus, net jei kartais ir suklystu. Noriu sukurti gerą šios profesijos įvaizdį, suprantu, kad esu pavyzdys kitiems. Norisi neprarasti tikėjimo, kad pastangos ir sunkus darbas, ir paprastas nuoširdumas visada atsiperka.

Kokia beribė akrobato Džiugo Kunsmano svajonė?

Jau gyvenu tuo, apie ką anksčiau tik svajodavau. Norėčiau ir tikiuosi, kad bus vis didesnė bendruomenė, daugiau bendraminčių ir dar daugiau galimybių bendradarbiauti su kolegomis ne tik iš Lietuvos.

Akrobatas turi ypač būti atviras ir jautrus, pagaulus aplinkai. Pasidalinkite savo pajautomis.

Stengiuosi būti jautrus ir gerai suprasti, kas mane supa, kartais sustoju, stebiu, ar mano kvėpavimas prasideda pilvo apačioje, ar krūtinėje, ar šiandien vėjas šaltas ar stiprus, kaip mane šildo saulė.

Šiandien menų sintezė yra kūrybinė tikrovė, tad papasakokite apie Jums reikšmingas patirtis kitų menų, kaip naujo, atradimus, įkvepiančius išgyvenimus.

Kūrybinį kelią pradėjau dar vaikystėje, daug laiko praleisdavau žaisdamas plastilinu ar moliu; vėliau mokiausi groti akordeonu bei pianinu muzikos mokykloje; tada studijavau teatrą, šokį ir tik po to cirką. Ir manau, kad supratau tik koks aš galiu būti dailėje, muzikoje, teatre ar cirke, bet nežinočiau ką atsakyti, jei manęs paklaustų, kas yra teatras, muzika ar cirkas.

Jūsų linkėjimas šiuolaikiniam cirkui, akrobatikai.

Nereikia niekur skubėti, viskam reikia laiko.