2020 07 24

Emilija Karoblytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Aktorė A. Vilutytė ir muzikantas A. Zalieska-Zala sutaria: „Eilėraštį reikia atrakinti“

Portretas.
Aktorė Aldona Vilutytė ir grupės „Arbata“ atlikėjas Andrius Zalieska-Zala. N. Sakalausko nuotrauka

Ar vyras ir moteris gali susikalbėti? Iš vienos jie planetos atėję, ar iš dviejų? Supranta vienas kitą, o gal bando primesti savųjų žaidimų taisykles? Tokios temos skamba aktorės ALDONOS VILUTYTĖS ir grupės „Arbata“ atlikėjo ANDRIAUS ZALIESKOS-ZALOS muzikos ir poezijos programoje „Pasinesusikalbėjimai“.

Kuo skiriasi subtilus moteriškumas ir gaivališkas vyriškumas, šiandien juodu ir svarsto.

Kai priešybės randa bendrą kalbą

Geriausios idėjos randasi gurkšnojant vyną, kalbant apie meną ir gyvenimo prasmę“, – pradeda grupės „Arbata“ lyderis A. Zalieska, draugų vadinamas tiesiog Zala. Jis nė neslepia, kad „Pasinesusikalbėjimai“ buvo jo bičiulės, aktorės A. Vilutytės mintis.

„Diskutavome apie tai, kad mes, vyrai ir moterys, tarsi kalbame ta pačia kalba, o vis tiek nesusišnekame. Esame tokie skirtingi, skirtingai žvelgiame į daugybę dalykų ir dar skirtingiau juos matome. Pagalvojome: o jei pamėgintume kalbėtis eilėmis ir muzika?“ – viename pokalbyje gimusią idėją prisimena Andrius.

Viskas įvyko tarsi savaime, – tęsia pasakojimą Aldona. – Esame bičiuliai, abu gavome kvietimą į geros muzikos ekspertų „Bardai LT“ gimtadienį. Kilo idėja pasirodyti kartu. Po pasirodymo iš kolegų ir žiūrovų sulaukėme daug gražių žodžių, o koncerto organizatoriai iškart paprašė, kad parengtume visą programą. Tada mums ir tapo aišku, kad tai – tik pradžia. Dabar su šia programa gastroliuojame po Lietuvą, esame pakviesti koncertuoti Islandijoje.“

Andrius savo scenos kolegei negaili pagyrų ir nepaprastai džiaugiasi tuo, kas vyksta: „Jei kurdamas atrandi ryšį su partneriu, iškart gali nuspėti, kad pavyks. Aldona – profesionali aktorė, ji puikiai valdo kalbą, sugeba raiškiai skaityti. Aš priešingai – savo mintis dėlioju muzikoje. Tikriausiai taip atsiranda dermė, atsvara vienas kitam. Aldona – moteriška, kokybiška, lyg geras vynas, ir aš – toks trijų dienų sidriukas (juokiasi), bet irgi neprastas. Vienas kitą papildome.“

Rugpjūčio pabaigoje Aldona ir Andrius pasirodys kultūros festivalyje „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose. „Prieš auditoriją poeziją skaityti pradėjau labai nedrąsiai ir pamažu. Viskas pasikeitė, kai tapau vaidybos ir scenos kalbos dėstytoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Supratau, kad negaliu dėstyti to, ko pati nesu bandžiusi. Galima sakyti, kad studentai mane paskatino nerti į viešus poezijos skaitymus. O paskui jau negalėjau sustoti – mane jie suviliojo ir užbūrė. Nebenoriu be to gyventi.“

Portretas.
Aktorė Aldona Vilutytė ir grupės „Arbata“ atlikėjas Andrius Zalieska-Zala. N. Sakalausko nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Meno mūzos lydėjo nuo vaikystės

Kultūros ir meno mūzos abiejų kūrėjų gyvenimus globojo nuo mažų dienų. Menininkų šeimoje augusi Aldona Vilutytė ryškiai atmena pirmuosius kultūros patyrimus, padėjusius tvirtą pamatą jos tolesniam gyvenimui: „Visų pirma – mano tėvai ir jų pasaulis. Taip pat – jų draugai menininkai, kurie dažnai būdavo pas mus, jų pokalbiai, kurių buvo įdomu klausytis ir jų mokėjimas džiaugtis bei kurti kitokią kasdienybę. Užaugau sovietiniais laikais, už namų durų buvo visai kitoks pasaulis, pilnas griežtų ir bauginačių taisyklių. O mūsų namuose vykdavo įdomus gyvenimas: nuo triukšmingų šventimų, šokių, džiazo iki paryčių, dalinimosi uždraustomis knygomis bei aistringų diskusijų iki intensyvaus kūrybinio proceso, kai kiekvienas užsidarydavo savo erdvėje, kurioje gimdavo gražūs kūriniai. Dar knygų pasaulis, į kurį buvau visiškai panirusi. Aktorystė mano gyvenime buvo itin valingas sprendimas rinktis profesiją, kuri priverstų mane būti tarp žmonių. Mane gąsdino poreikis ir potraukis per daug užsidaryti savo susikurtame pasaulyje.“

Šeimos įtaką pasirinkimams pripažįsta ir Andrius: „Mano muzikalumas greičiausiai atėjęs iš mamos, kuri dainavo ne viename chore. Dainuodavo ir man gamindama valgį – kartais dainuodavome kartu. Arba drauge šokdavome pagal prancūziškos plokštelės melodijas. Tėtis nebuvo itin patenkintas, kad linkstu prie muzikos, bet būtent jis man padovanojo pirmąją gyvenimo gitarą.“

Andrius sako, kad jam gyvenime pasisekė atrasti nuostabius draugus. Buvo vos šešiolika, kai su jais išvažiavo groti į Palangą. Draugai grojo, o jis rinko pinigus.

„Užtat gerai supratau, kad groti noriu ir aš, – pasakoja. – Grįžęs į Vilnių pasiskolinau gitarą ir pradėjau. Išmokęs keturis akordus pamaniau, kad jau laikas sukurti dainą. Per pirmą dieną parašiau tris ar keturis tekstus. Draugai lyg ir gyrė, lyg ir siūlė dar padirbėti. Vėliau, augdamas ir pats supratau, kas yra gerai, o kas – nelabai.“ Didžiausiu lūžiu, padėjusiu permąstyti savo tekstus, jis vadina atsitiktinę pažintį su grupės „Akvarium“ kūryba.

„Kartą svečiuose įjungiau šios grupės kasetę „Akustika“, atsisėdau ir užsikabinau – nieko geresnio gyvenime nebuvau girdėjęs. Šis albumas paveikė mano mąstymą. Žaviuosi Boriso Grebenščikovo tekstų magija“, – sako ir priduria, kad pradedančiam muzikantui yra labai svarbu atsiriboti žmogaus, kuriuo jis žavisi. – Viskas juk jau sugrota, viskas parašyta. Didžiausias stebuklas yra tai, kaip sugebi viską perleisti per save ir savo klausytojams parodyti kitą kampą.“

Eilėraščius galima kolekcionuoti, bet būtina išjausti ir atrakinti

Ir Aldona, ir Andrius tiki eiliuoto žodžio galia – ji neišmatuojama, įtraukianti, užburianti. „Turiu nemažai mylimų poetų, konkrečių eilėraščių. Sunku būtų visus išvardinti. Mane galima būtų vadinti eilėraščių kolekcioniere: skaitau, randu, kas įstringa, kraunu kompiuteryje į aplankus. Kai atrandi, kas patinka, ateina natūralus poreikis dalintis. Šiandien jau galėčiau surengti kelių parų trukmės poezijos skaitymą“, – šypsosi Aldona, prisiminusi, kad ir pati yra parašiusi keletą eilėraščių bei dainų tekstų spektakliams.

„Visada norėjau, kad poezijos mano gyvenime būtų daugiau. Mėgstu procesą, kai renkuosi eilėraščius, juos tyrinėju, skaitau namie ar savo studijoje. Poezijos skaitymas reikalauja didžiulės koncentracijos, jautrumo, atvirumo. Bet kartu tai ir vilioja“, – pripažįsta.

Andriaus kūryboje svetimų tekstų nerasi, jo eilės autentiškos, išgyventos. „Kad kažką darytum iš širdies ir gerai, turi tuo tikėti ir tuo gyventi. Viena yra poeziją skaityti, o kita – išjausti, perteikti. Todėl dabar kartais tik gero bičiulio poeto Vytauto Stankaus tekstais sukuriu kokią dainą“, – taip savo santykį su poezija apibrėžia muzikantas.

O jau kai Vytautas Stankus skaito savo eiles, šiurpas eina per kūną – nežinau, ar koks aktorius perteiktų geriau? – Andriaus mintį tęsia Aldona. – Vieniems nepatinka, kai skaito aktoriai, kiti negali klausyti, kai poetai skaito savo eiles. Aš taip neskirstyčiau, viskas priklauso nuo žmogaus – turime stipriai savo poeziją skaitančių poetų. Taip pat yra puikiai poeziją jaučiančių aktorių, kurie sujungia ritmą, rimą ir mintį. Aktoriai dažnai daro esminę klaidą, pridėdami į eilėraštį daug savęs ir vaidybos. Eilėraštį reikia atrakinti. Poezijos skaitymuose eilėraštis arba suskamba ir tampa gyvu, arba lieka tik žodžių ir ženklų kratinys. Turiu atrasti jų skambėjimą, turiu suprasti, pajausti, kuo dalinuosi. Tame daug intuicijos, nuojautos.“

Portretas.
Aktorė Aldona Vilutytė ir grupės „Arbata“ atlikėjas Andrius Zalieska-Zala. N. Sakalausko nuotrauka

Apie tai, kas skirta ne visiems

Tiek Andrius, tiek Aldona žino: jų propaguojamas poezijos ir muzikos menas minių nepritrauks. „Daug mąsčiau apie tai, – samprotauja A. Zalieska, – kol supratau, kad žmogus yra tinginys iš prigimties. Jei tik yra galimybė nejudėti, tai jis ir nejudės. Kas reikalauja pažinimo pastangų, tas tampa alternatyva, skirta ne plačiajai visuomenei. Bet kad žmogus vystytųsi, pastangų įdėti reikia. Todėl mano muzika ir tekstai patinka žmonėms, kurie yra smalsūs, jiems įdomu pažinti, jie skaito knygas, jiems rūpi tai, kas nėra banalu ir paprastai išsakyta. Žmonės man kartais sako: tavo muzikoje per sudėtingi žodžiai. Taip, galbūt joje daug interpretacijų, daug užkoduotų žinučių, bet čia ir yra malonumas – jas iškoduoti!“

Aldona antrina scenos partneriui: „Ir poezijai suprasti reikia laiko. Kartais galvoju, kad ji yra skirta ne visiems. Ir tai gerai. Man labai patinka kameriniai poezijos skaitymai, kai susirenka nedaug žmonių, bet tu jauti, kaip jie girdi, kaip jie pajaučia, bet kvėpuoja kartu su tavimi. Tie vakarai būna tikrai ypatingi, juose susikuria stipri atmosfera.“

Muzika pagardintos eilės

Tokią atmosferą Aldona ir Andrius norėtų sukurti Anykščiuose, tradiciniuose „Purpurinio vakaro“ vidurnakčio skaitymuose. A. Vilutytės lūpose skambės poetės Daivos Čepauskaitės eilės, o Andrius Zalieska-Zala jas apipins savo muzikiniais kūriniais.

„Kai kurie Daivos eilėraščiai atrodo lyg mano pačios parašyti, ji kalba apie tai, ką aš norėjau pasakyti tik neradau tinkamų žodžių. Kartais net viena eilutė man primena vaikystę, mano meilę ar skyrybas, mano netektis, liūdesį, nerimą. Per Daivos eilėraščius galiu daug papasakoti apie save. Mane traukia jos švelni ironija, kuri susijungia su jautrumu, intelektualumu ir jausmingumu“, – savo pasirinkimą aiškina aktorė.

Aš į perskaitytą eilėraštį atsakau daina, daug improvizuoju, stengiuosi nesikartoti. Pradžioje toji improvizacija Aldoną išmušdavo iš vėžių, bet ji juk profesionalė, priprato. Tikiuosi, „Purpuriniame vakare“ bus nuostabu: naktis, Anykščiai, vynas, romantika… Nežinau, kuo tai gali baigtis“, – intriguoja Zala.

Dviejų bičiulių, dviejų kūrėjų – Aldonos Vilutytės ir Andriaus Zalieskos-Zalos – poezijos skaitymai vyks rugpjūčio 22-osios naktį Anykščių kultūros centre. Jie taps kultūros festivalio „Purpurinis vakaras“ programos dalimi.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.