2020 11 12

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Aktorė A. Zabotkaitė ir Alisa, kurią ji turi savyje

Spektaklio scena.
Rež. Antano Obcarsko spektaklio „Alisa“ scena. Aktoriai Vytautas Anužis (Advokatas Frankas Bertonas) ir Aistė Zabotkaitė (Alisa). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Alisa“ – naujausia Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera (spalio 23 d. Menų spaustuvėje Vilniuje). Spektaklio režisierius – Antanas Obcarskas, dramos autorius – Laurynas Adomaitis, o pagrindinį Alisos vaidmenį kuria jaunosios kartos aktorė AISTĖ ZABOTKAITĖ.

Pokalbis su aktore apie jos Alisą – kas ir kokia ji? Kaip aktorė ir jos kuriamas personažas jaučiasi ir gyvena spektaklio realybėje?

Aiste, dramaturgas L. Adomaitis pasitelkė literatūros klasiką – Lewiso Carrollio kūrinį „Alisa Stebuklų šalyje“, jo pagrindinė veikėja – mergaitė vardu Alisa, atklysta į Stebuklų šalį, kurioje jaučiasi keistai, pati jaučiasi keista. Pirmiausia koks Jūsų santykis su L. Carrollio Alisa? Kaip ir kiek jis keitėsi ėmus kurti spektaklį, Jums pačiai tampant Alisa, ar, galima sakyti, atradote naujai šį kūrinį, o galbūt dėl spektaklio jį tiktai pažinote?

Mano Alisa yra ta pati L. Carrollio Alisa, kuri lankėsi Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje. Visą spektaklio repeticijų laiką kurdama personažą to siekiau ir aš, ir režisierius. Tik Alisa, matoma spektaklyje, yra jau suaugusi moteris, tęsianti asmeninio gyvenimo istoriją, įgijusi profesiją, nors jos vertybės, pasaulio suvokimas yra tokie pat kaip vaikystėje.

Prieš įkūnydama Alisą galvojau apie ją tikriausiai panašiai kaip visi, vaikystėje skaitę L. Carrollio knygą. Kurdama į ją žvelgiau iš arčiau, daug giliau ir pažinau visiškai kitokią. Net ir toje vaikams skirtoje knygelėje pamačiau ją visai kitą. Alisa yra ir bus mergina, nemokanti meluoti ir pasaulį aplink save matanti tikrai ir labai tiesiai. Spektaklyje Alisos keliami klausimai gali atrodyti labai paprasti, gal net vaikiški, bet vaikų klausimai, tokie tiesūs ir paprasti, yra esminiai – apie pasaulio tvarką.

Kaip sekėsi atrasti savyje ar į save įsileisti Alisą?

Alisa – pirmas mano didelis vaidmuo profesionalaus teatro scenoje. Už šią galimybę esu labai dėkinga susiklosčiusioms aplinkybėms ir režisieriui Antanui, patikėjusiam šį vaidmenį man. Kurdama Alisą ir gyvendama ja ir su ja du mėnesius, sapnuodama ją, panašėdama į ją, supratau, ką reiškia kurti didelį vaidmenį ir juo gyventi iš tikrųjų. Turėjau daug laiko ieškoti Alisai. Labai daug dirbome su režisieriumi vieni – pirmiausia kurdami Alisą, o tik paskui spektaklį. Ir ėmiau pastebėti, kokios mes panašios, vėliau pajutau, kad parsinešu ją namo ir Alisa iš tikrųjų tampa dalimi manęs. Dabar jau net nebegalvoju, kad turiu kažką suvaidinti scenoje, tiesiog žinau, kas yra Alisa, ir žinau, kad turiu ją savyje. Prasidėjus spektakliui tiesiog turiu ją parodyti visiems.

Portretas.
Aktorė Aistė Zabotkaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

L. Carrollio kūrinys yra įkvėpęs ne vieną menininką. Kas Jus, be pačios knygos, veikė, lietė, ką ir kodėl telkėtės, siekdama praplėsti Alisos suvokimo lauką, atrasti jos visas spalvas? Kurios jų svarbiausios Jums?

Be knygos, mane labiausiai domino ir svarbiausiu atspirties tašku tapo tikri įvykiai, apie kuriuos ir sukasi spektaklio veiksmas bei temos: 2015 m. lapkričio 13-osios teroristiniai išpuoliai Paryžiuje, Bataclano sušaudymas – žiūrėjau daugybę dokumentikos, skaičiau apie teroristus ir jų religinę filosofiją, domėjausi Prancūzijos revoliucija. Būtent šios temos sukasi Alisos galvoje, ji pati yra labai stipriai jų paveikta, susidurdama su jomis, ji klausia paprastų, tiesių klausimų, stengiasi į juos atsakyti. Susidurdama su žiauria dabartimi, Alisa tampa vis radikalesnė ir patiki jau nebe vaikiškais stebuklais.

Kaip minėta, Alisa jaučiasi keistai ir keista Stebuklų šalyje. Kaip Jūs, kaip aktorė, kaip žmogus gyvenimo tikrovėje, suprantate keistumą? Ką reiškia sąvoka „keistas“? Ar šiandienos pasaulyje tebėra dalykų, kurie įprasti, paprasti, savaime suprantami?

Manau, šiandienos pasaulyje kaip tik daugėja dalykų, kurie tampa įprasti, savaime suprantami, nes mūsų gyvenimo tempas kiekvieną dieną vis greitesnis; mes vis rečiau sustojame, kad suprastume ir suvoktume ką nors iki galo, dažniau tiesiog stabtelėjame ir viską pateisiname kaip savaime suprantama ir įprasta. Alisa mane kaip žmogų priverčia dažniau sustoti, skirti laiko suprasti dalykus, įvardinti juos, klausiant ir stengiantis pačiai sau atsakyti, kodėl viena ar kita atrodo keista.

Keista man – ko nepažįstu, negaliu suprasti, kaip veikia ir kam to reikia. Kiekvienam žmogui skirtingai. Kaip ir Alisai, šiandienos pasaulyje man tikrai labai daug kas dažnai pasirodo keista. Čia klausimas, manau, yra tik kiek mes kiekvienas leidžiame sau tai pripažinti ir ar ruošiamės dėl to ką nors daryti. Dažniausiai, jeigu nenorime pripažinti, kad kas nors tikrai yra keista ir nesuprantama, – prabėgame ir pateisiname kaip visiškai normalų dalyką. O teatras, kaip ir kiekvienas menas, mano manymu, visada kaip tik pabrėžia kokio nors dalyko keistumą – tai ir yra įdomu.

Išmokau klausti, niekada nebijoti klausti – primityvių, keistų, vaikiškų klausimų: kas? Kodėl? Kaip? Klausdama vis dažniau gaunu atsakymą ne iš išorės, bet iš vidaus, atrandu atsakymus savyje. Taip viskas darosi aiškiau. Man pačiai. Taip labai įdomu.

„Iš visko galima pasimokyti, jei tik moki suprasti“ – ištariama Alisai. Aiste, ko pasimokėte, ką esminio išmokote kurdama savąją Alisą?

Iš Alisos išmokau labai daug. Pirmiausia kaip moteris, aktorė Alisoje atradau ir stengiuosi įskiepyti sau didžiausią moterišką galią – meilę. Tai yra Alisos ir, dabar suprantu, visų moterų didžiausias ginklas. Niekas nemoka taip stipriai mylėti ir su meile padaryti tiek daug kaip moteris. Tai atsiliepia asmeniniame gyvenime, paprastame profesiniame pokalbyje ir t. t. Antra, išmokau labai svarbų dalyką – niekada niekam nieko neįrodinėti. Mano tiesa yra tiesa tik man. Aš galiu ją stengtis perteikti kitam, sakyti, ką manau, bet tai jokiu būdu nėra baigtina.

Ir trečia – išmokau klausti, niekada nebijoti klausti – primityvių, keistų, vaikiškų klausimų: kas? Kodėl? Kaip? Klausdama vis dažniau gaunu atsakymą ne iš išorės, bet iš vidaus, atrandu atsakymus savyje. Taip viskas darosi aiškiau. Man pačiai. Taip labai įdomu. Visi šie trys dalykai ir dar daug mažų, kurie pasiliko manyje susipažinus su Alisa, man yra svarbūs ir kaip žmogui, ir kaip aktorei, ir kaip moteriai.

Spektaklio scena.
Rež. Antano Obcarsko spektaklio „Alisa“ scena. Aktoriai Aistė Zabotkaitė (Alisa) ir Giedrius Savickas (Karolis). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklio scena.
Rež. Antano Obcarsko spektaklio „Alisa“ scena. Aktorės Aistė Zabotkaitė (Alisa) ir Elzė Gudavičiūtė (Delfin). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

L. Adomaitis dramoje sieja, sulieja L. Carrollio „Alisą Stebuklų šalyje“ ir teroro akto istoriją. Jūs kaip Alisa spektaklyje tampate advokato Franko Bertono (vaidina aktorius Vytautas Anužis) padėjėja, tačiau, žiūrint spektaklį, Jūsų pozicija daugiau ne gynėjos, o priešingai – kaltintojos. Galbūt Jūsų veikėja dar nori suvokti, kokia jos pozicija teisinėje sistemoje, apskritai visuomenėje, gyvenime, ji tarsi tikrina, kas ir koks yra tikrasis teisingumas. Aiste, nusakykite savo kaip Alisos ir savo kaip Aistės suvokimą, kas yra teisingumas. Kaip jis sukuriamas, įgyvendinamas tikrovėje? Ar vis dėlto tai idėja, siekiamybė, idealas, kurio, deja, pasiekti neįmanoma, nes tai už materialaus pasaulio ribų?

Dėl Alisos teisingumo suvokimo, manau, klausimų tikrai nekyla pažiūrėjus spektaklį. Teisingumas, kokį tikrai ne kartą įvardija Alisa, kurį diktuoja mūsų širdys – aišku, galimas tik sapne arba Stebuklų šalyje. Alisa geba Stebuklų šalį susikurti savo aplinkoje ir eiti siekdama savo norų, tačiau galiausiai pamatome, kur visa tai nuveda.

Kad ir kaip pasitikėčiau Alisa ir eičiau paskui ją užsimerkusi, kad ir kaip norėčiau iš tikrųjų būti ji ir sugebėti išlikti tokia tiesi sau ir pasauliui, norėti paaukoti save dėl kažko ir būti įsitikinusi, kad tai yra teisinga ir prasminga, – aš nesu Alisa. Kaip Aistė labiau pritariu F. Bertono teisingumo suvokimui. Vertinu sistemą, kurią sukūrė žmonija per daugelį metų, ir manau, kad jau nieko geriau sukurti negalima, todėl reikia pasitikėti įstatymais, nes griaudami tai, ką sukūrėme, eisime tik atgal.

Aišku, norėtųsi, kad prigimtinis žmogaus širdies teisingumas, kuriuo vadovaujasi Alisa ir kurį jaučiame giliai savyje mes kiekvienas, neprasilenktų su užrašytu įstatyminiu teisingumu. Bet visos sistemos turi spragų. Skirtingai nei Alisai, man atrodo, kad mes iš tikro ir nežinome, kaip turi būti. Dėl to negalime pagal save tvarkyti pasaulio. Mūsų tiesos galioja tik mums. Aš, deja, nepažįstu zuikio, kuris mane nusivestų į olą, ir pasaulis pasikreiptų taip, kaip jį matau ir noriu pakeisti aš. Todėl, deja, teisingumo, kurį aš norėčiau įgyvendinti, jūs niekada nepatirsite. Tikriausiai…

Kaip būdama jaunosios kartos aktorė jautėtės kūrybinėje partnerystėje su aktoriumi V. Anužiu?

Su Vytautu susitinku kartu vaidinti ne pirmame spektaklyje. Pirmasis darbas, kur galėjau susipažinti su juo – Gintaro Varno „Sombras“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Šiame spektaklyje pati vaidinau nedaug, užtat kiekvieną repeticiją galėjau stebėti Vytauto meistriškumą. Juo likau be galo sužavėta, labai jaudinausi pirmose repeticijose. Bet jau nuo pat pirmų dienų Vytautas buvo tiesiog nuostabus partneris, mokytojas, draugas. Visada jaučiau jo palaikymą, jaučiau, kad su manimi bendraujama kaip su lygiaverte partnere ir aktore, dėl to kūrybinis procesas tapo labai įdomus. Kartu diskutavome, kūrėme, ieškojome, ir esu jam labai dėkinga už šį gražų procesą ir draugystę.

Kaip ir minėjote, Alisa yra Jūsų pirmasis pagrindinis vaidmuo, dargi jis sukurtas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Ką Jums tai reiškia?

Ši galimybė man reiškia tiek daug. Per repeticijas tai daugiau reiškė atsakomybę, kad turiu padaryti, ko iš manęs tikimasi. Bet praėjus premjeroms, atgarsiams, kai jau viską padariau, ką galėjau, ir gavau šitiek daug atgal – supratau, kad tai, jog turėjau galimybę padaryti – suvaidinti ką nors tokio didelio, apie ką svajojau nuo pat stojimo į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, yra tokia didelė dovana man! Ypač pandemijos laikais, kai šitaip sunku visam menui gimti ir gyventi. Esu dėkinga ir po šio vaidmens supratau, kad tikrai bet kokia kaina noriu daryti tai, ką dabar darau – vaidinti.

2019 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigėte vaidybos studijas aktorių bakalaurų kurse, vadovautame Algirdo Latėno ir Vido Bareikio. Pasidalinkite studijų patirtimi, kaip mokomasi, kaip tampama aktoriumi.

Taip ir mokomasi, taip ir tampama aktoriumi – bandant simuliuoti tą patį, ką jau metus ir šį rudenį dariau iš tikro. Kurti charakterius, jais gyventi, stengtis juos priimti į save, pažinti juos ir atskirti – mokėti parodyti tai visiems. O labiausiai man tai buvo studijos apie save. Apie savęs pažinimą. Koks tu esi – o esi tu visiškai visoks! Visos spalvos, visi charakteriai, kuriuos kūrei ar kursi ateityje – visi jie jau yra tavyje. O kuo labiau save pažinsi ir save priimsi tokį, koks esi, tuo bus lengviau atskirti visas savo spalvas ir kiekvieną charakterį atrasti atskirai.

Norėčiau panaikinti senas, nusistovėjusias, išgalvotas keistos darbo etikos teatre ir ne tik taisykles. Mane jos pykdo ir žeidžia. Kažkokie status quo, kažkokios kastos ar nerašyti „įstatymai“, kurie oficialiai nieko nereiškia, tik labai dažnai trukdo asmeniškai man, kaip aktorei, dirbti savo mėgstamą darbą ir jame jaustis gerai, darančiai viską, ką galiu ir noriu.

Kiek Jums pačiai reikšminga, aktuali, savimi pačia išgyvenama laisvių ir teisių, vienokios ar kitokios diskriminacijos, lygybės patirtis, kaip priešprieša, prieštara, kaip diskusijų objektas, kaip klausimas, kuris tikrina visuomenės savivoką ir brandą, toleranciją, galią kito kitam, ambiciją įrodyti, kad galiu, nes to noriu, nes esu asmenybė?

Manau, geriausiai šios temos atsispindi Alisos scenose su Karoliu (aktorius Giedrius Savickas). Tiek ir galiu pasakyti – šiuo atveju visiškai taip pat kaip Alisa, kuri be jokio pykčio ar įsižeidimo atsakinėja Karoliui ir kartu – visuomenei, keliančiai moteriai kažkokių lūkesčių, primeta turimą puoselėti įvaizdį ir pan.

„Ar kas nors žino už mane geriau, kas yra teisinga?“ – taip atsako Alisa Karoliui, kuris jai stengiasi įrodyti jos pareigas. Aš galiu atsakyti visiškai taip pat. Ir tikrai ne dėl to, kad noriu įrodyti esanti asmenybė, galinti daryti ką nori. Nėra net jokio klausimo. Aš, kaip ir Alisa, visą gyvenimą žinau, kad esu asmenybė, galinti daryti tai, kas jai atrodo teisinga, – to niekada nesistengiau įrodinėti ir net neketinu. Aš žinau ir pati sau žinau geriausiai.

Todėl man moterų raiškos ir įsiprasminimo visuomenėje temos visada atrodė esančios nuo manęs gana toli. Man tokių klausimų nekyla, todėl net nėra prasmės ir poreikio įrodinėti. Man niekada nereikėjo jokio išorinio patvirtinimo, kad turiu teisę ką nors daryti. Bet suprantama, tai esu aš, kaip žmogus, kuris taip užaugo, ir už tai esu be galo dėkinga gyvenimo aplinkybėms. Bet suprantu, kodėl šie klausimai vis keliami ir kodėl moterų lygybės temos vis dar yra tokios opios ir garsios, ir man dėl to labai liūdna, nes išvis neturėtų kilti net diskusijų tokia tema. Bet sprendžiant iš šiandienės situacijos – diskusijų reikia ir labai. Vis dar reikia garsiai rėkti apie tai ir įrodinėti. Labai palaikau šias temas ir jų kėlimą tol, kol tai vis dar bus reikalinga.

Spektaklio scena.
Rež. Antano Obcarsko spektaklio „Alisa“ scena. Aktorė Aistė Zabotkaitė (Alisa). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Spektaklio pabaigoje Alisa tikrąja to žodžio prasme tampa nuoga prieš teisingumą, prieš idealus, kovoje už juos, kovoje su jais. Kaip Jūs – Alisa ir Aistė kartu – aiškintumėte šią sceną? Ką ji reiškia Jums pačiai? Kaip norėtumėte, kad žiūrovai matytų ir suvoktų nuogą Alisą?

Aš suprantu šią sceną taip: Alisa, eidama per Stebuklų šalį savo tikslo link, prieina parduotuvę, kur turi nusipirkti du kiaušinius ir juos iškart abu suvalgyti. Alisai, kurios tikslas yra teisingumas, tie du kiaušiniai reiškia veiksmą, galią įgyvendinti teisingumą, ir auką, o kartu – kainą to, apie ką Alisa svajoja. Šiuos du kiaušinius ji paslepia ten, kur apsauga negalės rasti. Jos, kaip Alisos, kuri sapnuoja ir tiki sapnu, planas yra toks – nunešti kiaušinius į Salaho Abdeslamo vienutę, jį nunuodyti – įvykdyti teisingumą ir, aišku, nusinuodyti pačiai – pasiaukoti. Toks yra Alisos teisingumas, gyvenantis jos prigimtyje ir svajonėse.

Ką ši scena reiškia žiūrint į ją iš šono ir ką galėtų, ne turėtų reikšti žiūrovams (geriausia, mano manymu, yra kiekvieno asmeninė interpretacija) – Alisa, kaip moteris, turi naujos gyvybės sukūrimo galią, stovėdama nuoga, ji – pati gimdama kaip Venera iš naujo ir dėdama į savo gimdą – du užnuodytus kiaušinius, ji tampa motina naujo pasaulio, naujo teisingumo, jos sukuriamo. Visa tai yra Alisa – visa tai yra jos galvoje. Žiūrovas turi galimybę suprasti, ką Alisos tikslas reiškė jai viso spektaklio metu. O finale Stebuklų šalies nebelieka – ji kaip vaizdinys lieka tik Alisos galvoje ir Baltojo riterio įvaizdyje. Ir žiūrovas mato Alisą tokią, kokia ji yra šiandien, bandydama pakeisti tai, ko pakeisti iš tikrųjų neįmanoma.

Jus kaip Aistę, aktorę kokia taisyklė teatro pasaulyje, taip pat ir gyvenimo tikrovėje labiausiai pykdo, kurią visada renkatės sulaužyti, nes tai sugalvota kitų, negalvojančių apie kitus?

Norėčiau panaikinti senas, nusistovėjusias, išgalvotas keistos darbo etikos teatre ir ne tik taisykles. Mane jos pykdo ir žeidžia. Kažkokie status quo, kažkokios kastos ar nerašyti „įstatymai“, kurie oficialiai nieko nereiškia, tik labai dažnai trukdo asmeniškai man, kaip aktorei, dirbti savo mėgstamą darbą ir jame jaustis gerai, darančiai viską, ką galiu ir noriu. O labiausiai tai trukdo kūrybai. Ir manau, kad tai trukdo ne tik man, o ir visai jaunai kartai.

Mes mokomi visai kitaip bendrauti; mokomi gerbti vienam kitą, dirbti lygiaverčiai. Deja, kol kas atėję į seniai gyvuojančią darbovietę negalime pritaikyti darbo etikos, pagal kurią mus moko dirbti. Turime taikytis prie senų, nusistovėjusių taisyklių, nes esame jaunesni, nieko nežinome ir turime daryti kaip liepta, ir nereikšti dėl to jokio nepasitenkinimo. Kalbu ne apie „Alisos“ kūrybos procesą – jame jaučiausi labai gerai.

„Visada kalbėk tiesą, prieš kalbėdama pagalvok, o paskui užsirašyk“ – taisyklė, kurią Alisa išgirsta Veidrodžio karalystėje. Aiste, ir kaip Alisa, ir kaip aktorė, ją įkūnijanti, kokią taisyklę kaip patarimą, kaip linkėjimą išsakytumėte sau pačiai, aktoriams, teatro kūrėjams ir patyrėjams, kad keistumas būtų savitumas?

Linkiu sau ir visiems pabandyti tai pritaikyti savo asmeniniuose, o labiausiai profesiniuose gyvenimuose – neteigti. Nieko neteigti ir nesistengti įrodinėti. Klausti, visada klausti. Būti naiviam vaikui kaip Alisa. Tik taip niekada neatsibosime sau ir vienas kitam, nes niekada nebūsime „tokie, ir taškas“. Ir dar linkiu paskaityti dar kartą „Alisą Stebuklų šalyje“ ir „Alisą Veidrodžio karalystėje“ – ten labai daug vertingų patarimų ir pastebėjimų, kurie galioja ir šiandien.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien