2021 12 24

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Aktorė E. Gabrėnaitė: „Per Kūčias būnu tas vaikas su skarute, kurį močiutė guldydavo į gurgždančią patalynę“

Aktorė Eglė Gabrėnaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Man dabar jau tiek metų, kad drąsiai galiu sakyti: laimingesnio žmogaus už mane nėra! Aš turėjau tokią vaikystę! Aš turėjau tokius senelius! Aš turėjau tokį stebuklą gyvenime! Ateidama į šį pasaulį gavau tai, ką įsivaizduoju esant laimę, ką įsivaizduoju esant gyvenimą, ką įsivaizduoju esant tikėjimą.

Nepamenu, kas, bet man yra pasakęs: Eglute, tie žmonės tave pagalvėmis apkaišė. Genialiai pasakyta. Ir tą apkamšymą aš nenustoju jausti. Kas rytą atsibudusi, matydama nuotraukose senelius, tėvelius, save, prisimenu ir galvoju: Dieve, kokia aš laiminga. Kokia aš laiminga, kad turiu tokį tikėjimą“, – užsukusi į svečius į Bernardinų vienuolyną, kur vyko režisieriaus Manto Jančiausko spektaklio „Portalas“ repeticijos, kuriame vaidina, kalbėjo aktorė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė EGLĖ GABRĖNAITĖ.

Šviesūs prisiminimai apie vaikystę, prabėgusią Tytuvėnuose šalia bažnyčios su mylimais seneliais, yra tai, kas aktorei visam gyvenimui tapo neišsemiamas energijos šaltinis, ta graži nesibaigianti pasaka, kuri jai padovanojo švarą aktorystės kelyje ir tikėjimą – žinojimą, kad akimis nematomi ir fiziškai neužčiuopiami dalykai yra neabejotina tiesa.

Šventas Kūčių dienos aktas

„Tytuvėnuose mes gyvenome prie bažnyčios, galima sakyti, beveik pačiame jos kieme. Senelis ir močiutė buvo labai tikintys žmonės. Nieko iš Tytuvėnų taip aiškiai neprisimenu kaip ežerą ir bažnyčią. Ir man, vaikui, tada jie atrodė tokie dideli: bažnyčia kaip kosmosas, aplink kurią eidavom su vėliavomis per procesijas, gėlytes barstydavom, vienuolynas toks didelis didelis, bažnyčios kiemas su akmeniniu grindiniu toks begalinis. Esu išūžusi galvą visiems savo studentams sakydama: koks tai buvo stebuklas.

Koks stebuklas buvo tos Kūčios vaikystėje su seneliais. Taigi buvo pats vajus, baisus gūdmetis, kokie 1959-ieji–1960-ieji. Vis prisimenu kuždant: š… š… š… Prisimenu tą visą Kūčių dieną atliekamą šventą aktą: kaip mudu su broliuku maudydavo vonioje. Močiutė sakydavo: reikia nusiprausti. O išmaudžiusi užrišdavo skarutes. Matyt, kad neprapūstų ausų. Tada paguldydavo į gurgždančią patalynę, iškrakmolytą ir kvepiančią muilu. Mano močiutė buvo tikra pedantė. O prieš dvyliktą mus pakeldavo ir sušukuodavo. Sėdėdavome prie stalo, traukdavome šiaudus, ragaudavome močiutės patiekalų. Ir įspūdis apie visa tai man liko kaip pasaka.

Todėl ir mano tikėjimas susijęs su šia pasaka. Ir kuo tolyn, tuo šias dovanas vis labiau vertinu“, – prisiminimais dalijosi E. Gabrėnaitė.

Vėliau, pasakojo aktorė, pasakiškam laikui buvo lemta sustoti. Jai būnant aštuonerių–devynerių močiutė susilaužė koją, teko palikti Tytuvėnus, persikraustyti į Kauną, o ten močiutė gyvendama iškeliavo į amžinybę. Vaikui tai buvo didelė neteisybė.

„Atsimenu, tada nubėgau į Soborą ir pasakiau: aš nebetikiu. Kaip tu galėjai iš manęs atimti patį brangiausią žmogų? Kaip tu taip galėjai? Klaikiai tuomet jaučiausi. Močiutė, galima sakyti, buvo mano antroji mama, su seneliu mane augino, kol tėvai mokėsi“, – pasakojo aktorė.

Praėjo daug laiko, kol sutikti šviesūs žmonės jai vėl po truputį grąžino šilumą ir kelią į bažnyčią.

Man teatras yra švara. Man teatras yra tikėjimas. Man teatras yra idėja.

Sugrįžti į Tytuvėnus, į vaikystės stebuklą

„Esame kartu daug gastroliavę su aktoriumi Laimonu Noreika. Jis važinėdavo po vienuolynus ir skaitydavo poeziją. Kad ir kur su juo atvažiuodavom, pirmiausia eidavom į kapines, o tada į bažnyčią. Daug su juo šiomis temomis kalbėdavome. Po savo tėvo mirties jį laikiau kaip tėčiu, jie buvo iš vieno kurso, kartu mokėsi Maskvoje.

Ir kartą jis man pasakė: Eglute, einam. Aš tave noriu supažindinti su monsinjoru. O aš tiek buvau girdėjusi apie Vasiliauską. Kaip, sakau, Laimonai, dabar? Einam, sako, nebijok. Mano baimė kur ten – didelė. Atsimenu, įeiname į Katedrą, ir – man taip juokinga apie tai dabar kalbėti – atsiridena toks šviesus šviesus monsinjoras. Taip gražiai man grybšt už ausies. Sako, sėsk, lialia. Laimonai, kokią čia gražią mergaitę man atvedei? Ko tavo akytės tokios liūdnos? Ir aš pasijutau kaip danguj. Dar nubėgo man atnešti maldaknygės dovanų. 

Dar porą kartų su Laimonu lankėmės pas monsinjorą Vasiliauską. Ir prieš lapkričio pirmąją visada stengiuosi žvakutę padėti pirmiausia jam“, – prisiminimais dalijosi aktorė E. Gabrėnaitė.

Lygiai taip pat šviesiai ji prisimena ir susitikimus su tėvu Stanislovu, labai mėgdavusiu aktorius, mielu noru su jais bendraudavusiu. Taip po truputį, pasak aktorės, kai pradėjo bendrauti su dar pora kunigų Kaune, ji vėl pasijuto sušilusi. Atšilo jos vaikystėje patirtas neteisybės jausmas.

„Dabar, kai pagalvoju, matyt, tą akimirką šalia nebuvo žmogaus, kuris galėtų vaikui viską paaiškinti. Nors senelis buvo labai tikintis, matyt, nežinojo, kaip su manimi elgtis, kaip ir ką tomis akimirkomis reikėtų sakyti“, – svarstė E. Gabrėnaitė. 

Sugrįžti į Tytuvėnus, į savo vaikystės stebuklą, aktorė ilgai nesiryžo – bijojo. Vis su Romualdu Granausku pasišnekėdavusi telefonu, prisipažinusi jam, kad bijo ten važiuoti, nors labai trokštanti. Teisingai, kalbėjo jis, bijai – ir nevažiuok, palik tai ateičiai, dar ne taip Tytuvėnus pamatysi.

„Savo pasakų šalies aš kategoriškai vengdavau. Jei išpuldavo gastrolės – kad tik Tytuvėnus aplenkt, – tęsė pasakojimą E. Gabrėnaitė. – O tada vieną dieną iš Maskvos atvažiavo vienas mano studentų Mindaugas Karbauskis. Po šiai dienai su juo bendraujame. Atvažiavo ryte ir sako: Egle, renkitės, važiuojam. Sakau, kur? Sako, bus jums siurprizas. Mes važiuojam į Tytuvėnus. Sakau, ne ne, nenoriu, man Romas Granauskas neleido. Tačiau jis mane įkalbėjo. Ir kai atvažiavom, kai sustojom prie bažnyčios ir aš išlipusi iš automobilio atsimerkiau, kai vėl tą vaizdą pamačiau, atrodo, gyvenime niekada tiek nebuvau verkusi. Iš gražumo. Iš stebuklo. Tik tiek, kad ta bažnyčia dabar man atrodė maža. Vienuolynas mažas. O kur, klausiu, miškas? Iškirto? Nebuvo jokio miško… Bet man, vaikui, atrodė, kad tos kelios pušys buvo giria.“

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. Eriko Ovčarenko / „BNS Foto“ nuotrauka

Teatras – švara

Kai galvoja, kas yra teatras, ką reiškia tikroji aktorystė, E. Gabrėnaitė mano, kad tai neatsiejama nuo tikėjimo, vaikystėje jai per šventą aktą perduoto senelių. Tai jos kaip aktorės stiprybė, kurią neabejotinai pajaučia ir žiūrovai. Šventas aktas persiduoda ir jiems, svarstė aktorė – kaip Henrikas Kurauskas sakydavęs, nuskrendi į kosmosą pats ir tikėjimu, kad ten esi, užkreti žiūrovus.

„Man teatras yra švara. Man teatras yra tikėjimas. Man teatras yra idėja. Kai studentai klausdavo: dėstytoja, o ko jūs į tą „Vyšnių sodą“ einate likus trims valandoms iki spektaklio, aš atsakydavau: nesu tokia gabi, man reikia prieiti iki spektaklio, pavaikščioti, pasižiūrėti, ar visi daiktai vietoje, pačiupinėti. Aš negaliu iškart – iš troleibuso ir ant scenos Hamletą vaidinti, kaip dabar jaunimas moka. Aš nesmerkiu jo jokiu būdu už tai. Dabar kiti laikai, – svarstė E. Gabrėnaitė. – Bet aš taip negaliu. Aš turiu įsigyventi į idėją, į švarą, į tikėjimą.

Pamenu, kai Avinjono festivalyje viešėjome su Krystiano Lupos „Didvyrių aikšte“, po spektaklio vyko vakarėlis, žiūriu – durys atsidaro, ir tiesiai prie manęs eina genialioji performerė Marina Abramovič. Prieina ir sako: kur mokeisi magijos? Sakau, nesąmonė, jokios aš magijos nesimokiau. Jau tik man neaiškink, sako. Po šio atsitikimo aš daug apie tai galvojau. Manau, čia vėl apie tai, ką man perdavė seneliai, tos jų pagalvėlės, kuriomis apkamšė – perduotas didžiulis tikėjimas švara, gėriu, meile. Man draugai dažnai sakydavo: Egle, na baik tu apie tą vaikystę ir tikėjimus kalbėti. Negalima gyventi vien praeitimi. Palauk, sakydavau, tai mano gyvenimo pagrindas. Ir čia, matyt, sutapo mano ir Lupos požiūriai. Daug su juo apie tai kalbėdavom. Galbūt čia ta magija mūsų profesijoje ir yra.

Avinjone spektaklį „Didvyrių aikštė“ Lupa sustabdė du kartus. Įsivaizduojat, pilna salė žiūrovų, kritikų, ir staiga po dešimt minučių girdžiu Lupos balsą: stop. Galvoju: na ką aš ne taip padariau? Rasa Samuolytė man: Egle, nesijaudinkit, nutrūko titrai. Man ašaros byra, sakau, nebesuvaidinsiu. Vėl Lupa: iš naujo. Pavaidiname dešimt minučių, ir vėl „stop“. Vėl titrai nutrūko. Kad kas iš žiūrovų salės būtų išėjęs – niekas! Trečią kartą išeiname vaidinti. Sakau, Rasele, gelbėk, nesuvaidinsiu. Išeinam į sceną, atsiremiu į tą prakeiktą skalbimo lentą ir prisimenu, kaip rėkdavau savo studentams ragindama juos dabar pat eiti vaidinti. Matyt, Dievulis man už tai atkeršijo. Tai eik dabar, galvoju, ir vaidink trečią kartą. Tokiomis akimirkomis padeda tik tikėjimas, kad gali – tas fanatiškas noras atnešti, atiduoti, begalinis noras daryti, kas nuo tavęs priklauso. Čia tas stebuklas. Nes kitaip tai ne profesija. Kitaip nesi tikras aktorius. Čia, kaip sakoma, arba Dievulis tau davė ir į pakaušį pabučiavo, arba ne. Mano manymu, profesijos neišmoksi. Man viskas išeidavo tik atiduodant.

Gyvenime tokio škvalo plojimų nesu girdėjusi. Ir patikėkit, tokių momentų būna labai nedaug. Bet dėl jų verta gyventi.“

Tai ar gali laimė būti didesnė? – papasakojusi atsitikimą Avinjone šypsojosi E. Gabrėnaitė. Kai vos atėjęs į šį pasaulį gauni didelį gabalą pyrago, jei ne visą tortą. Ir tada svarbiausia – ką už tai pats atiduosi.

Amžinas grįžimas namo

Grįžtant prie Kūčių, prie Kalėdų, aktorė prisipažino, kad Kūčios jai visų pirma yra grįžimas namo. Didžiausia metų šventė, kai dažniausiai būna su sūnumi, kai iš Maskvos būtinai paskambina anūkas. Jai visai nereikia dvylikos patiekalų ant stalo, ji gali sėdėti prie stalo su puodeliu arbatos ir jausti tą neišsemiamą energiją, plūstančią iš praeities. Ten visas gyvenimo turtas.

„Tai mano diena, aš leidžiuosi į ją, – sakė E. Gabrėnaitė. – Išeinu pasivaikščioti, kad ir tamsoj. Bežiūrinėdama nuotraukas galiu viską prisiminti. Gražiausia diena mano gyvenime. Drąsiai per Kūčias būnu tas vaikas su skarute, kurį močiutė guldydavo į gurgždančią patalynę.

Su Egle Švedkauskaite dabar repetuojame jos performansą. Ir staiga per vieną repeticiją, kai Elžbieta Latėnaitė manęs paklausė: o ko jūs norite gyvenime? – man taip netikėtai iššoko. Sakau – namo. Dabar tą patį drąsiai galiu pasakyti: aš noriu namo. Elžbieta man ištarė: tai einam. Ir padavė man ranką. Mes einam į žiūrovus ir kalbam. Sakau: Kaunas, Pergalės krantinė, trisdešimt vienas, stalinietiškas namas, butas penkiolika. Dabar lipam laiptais, antras aukštas, trečias, ketvirtas, penktas. Atidarau duris – holas. Atidarau kitas duris – kambarys. Prie radiatoriaus stovi ir šildosi senelis. Močiutė žaidžia su broliuku. Tėtis lygina baltinius, atneštus iš lauko. Jaučiasi šalčio kvapas. Mama sėdi prie stalo. Sninga. Greit Kūčios, Kalėdos. Girdėti, kaip kiemsargis gremžia sniegą. Aš atsigulu į lovą, ir kokia laimė – aš namuose. Tai yra mano laimė.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien