Aktorė J. Jankelaitytė: „Leiskime savo vidiniam vaikui kartais išeiti pasivaikščioti“

Aktorė Jovita Jankelaitytė – Doroti. Spektaklis „Geltonų plytų kelias“ (rež. Aidas Giniotis). Asmeninio archyvo nuotrauka

Keistuolių teatro įkūrėjo ir meno vadovo režisieriaus Aido Giniočio vienam pirmųjų, neblėstančio populiarumo spektakliui „Geltonų plytų kelias“ – 30! Spektaklis gyvuoja vis naujai atgydamas su naujų aktorių kartomis.

A. Giniotis drauge su kompozitoriumi Andriumi Kulikausku sukūrė „Geltonų plytų kelio“ pasaulį, kiekvieną jo veikėją įprasminančią muziką, kuri atpažįstama net ir tų, kurie gyvai nėra patyrę teatro meno kūrinio. Daugelis yra užaugę su televizijos filmu „Geltonų plytų kelias“, spektaklį adaptavus režisierei Astai Einikytei. Labai įdomu pažvelgti „Geltonų plytų kelio“ pasaulėlio vidun, įžengti ir pasivaikščioti tuo slaptinguoju „Geltonų plytų keliu“ su viena jo pagrindinių herojų – mergaite vardu Doroti, kurią nuo 2017-ųjų įkūnija aktorė JOVITA JANKELAITYTĖ.

Miela Jovita, prisimink, kada pirmą kartą ėjai tuo „Geltonų plytų keliu“ kaip žiūrovė ar klausytoja.

Tiesą pasakius, nežinau, neprisimenu! Yra du galimi atsakymo variantai: arba buvau dar visai mažulytis vaikas ir tos ankstyvosios vaikystės, kurioje skambėjo „Geltonų plytų kelio“ dainos, neprisimenu, arba pirmąkart jas išgirdau mokykloje, kai skaitėme Franko Limeno Baumo knygą „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Bet atmintyje tik pavieniai migloti vaizdiniai…

Prisimink patirtis, kai atėjai jau kaip aktorė, kai prasidėjo repeticijos, kai ėmei tapti mergaite vardu Doroti. Kaip jauteisi? Kas jaudino, kas žavėjo?

Pamenu, kad buvau visiškai apstulbusi, kai A. Giniotis pakvietė mane vaidinti spektaklyje. Tuo metu dar studijavau akademijoje, buvau ketvirtame kurse. Tai buvo didelių permainų etapas mano gyvenime, kai po ketverių intensyvių metų baigi studijas ir išeini į platų pasaulį vienas. Tavo profesija tampa tavo atsakomybe. Todėl buvo nuostabu, kad turėjau jau vieną naują vaidmenį ir spektaklį savo kišenėje.

Pamenu, kad gavau pjesę, iš naujo perskaičiau knygą, klausiausi dainų, peržiūrėjau filmą ir gavau spektaklio įrašą, kuriame Doroti personažą įkūnijo nuostabi aktorė Marija Korenkaitė. Jos Doroti buvo pirmasis impulsas manajai gimti. Ir tada, kai jaučiausi pasiruošusi žengti į sceną, susitikome su visa kūrybine komanda ir pradėjome repeticijas. Visi aktoriai neįtikėtinai šiltai mane priėmė. Tada pirmą kartą pajutau tą keistuolių šeimyniškumą: vienas už visus, visi už vieną.

Nuostabu buvo vaidinti kartu su savo dėstytojais: Aidu Giniočiu, Judita Urnikyte, Ieva Stundžyte. Jaučiau, kad šalia manęs yra žmonės, kurie pagaus mane, jei krisiu. Ir tada atsipalaidavau, išdrąsėjau ir pasinėriau į savosios Doroti paieškas. Repeticijos buvo intensyvios, per kelias valandas turėjau sugrūsti į galvą daug skirtingos informacijos, kokia čia mizanscena, kokia choreografija, kur koks tekstas, kaip dainuoti vieną dainą, kaip kitą, kaip dainuoti kartu su kitais. Bet buvo be galo įdomu. Nors ir buvo baisu, žinojau, kad viskas pavyks, jaučiau širdimi, kad toks procesas su tokiais žmonėmis atneš puikų rezultatą.

Jovita Jankelaitytė ir Bartoszas Frątczakas su augintine Luna. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jovita, papasakok apie savąją Doroti. Kokia ji Tau?

Šiame spektaklyje vaidinu jau šešerius metus ir kiekvienąkart susitikdama su „Geltonų plytų keliu“ žinau: patirsiu tikrą nuotykį. Doroti yra tikrų tikriausias mano vidinio vaiko atspindys: pasiutusi, užsispyrusi, jautri, drąsi, empatiška, stipri ir nieko nebijanti. Kartais pagalvoju, kad aš turiu dar daug ko pasimokyti iš savo personažų. Doroti mane nuolat moko eiti nežinomu keliu ir nebijoti, labiau norėti, nei bijoti, puoselėti draugystę ir vertinti artimą.

„Svarbiausia – įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose“ – ši frazė jau tapusi tikrų tikriausiu folkloru. Tie, kurie nepamena, iš kur ją sužinoję, kada ir kur išgirdę, vartoja kaip liaudies išmintį. Jovita, kas Tau yra tie mažieji stebuklai, tie paprasti dalykai, kurie būtį verčia stebukline?

Jovitos mažųjų stebuklų sąrašas: 1. Kai už lango siaučia pūga, viskas balta, iš dangaus krenta milžiniškos snaigės, o tu sėdi šiltuose namuose susisupęs į pleduką, žiūri pro langą ir geri karštą arbatą. 2. Kai sekmadienį eini pietų poguliuko, kad ir trumpo, nesvarbu. 3. Kai sekmadienį po to saldaus poguliuko pabundi pati pirma ir gali tyliai stebėti šalia miegančius Luną ir Barteką. 4. Kai po spektaklio „Geltonų plytų kelias“ gauni iš mažųjų žiūrovų autorinių piešinių. Jie labiausiai sušildo širdį. 5. Kai išvažiuojam į mišką ilgiems pasivaikščiojimams. 6. Kai nepamiršti paskambinti močiutei. 7. Kai draugių vaikams dainuoji „Geltonų plytų kelio“ repertuarą. 8. Šį sąrašą galėčiau pildyti iki begalybės, tad kviečiu prisijungti ir susikurti savąjį.

Visada sakiau, kad vaikai yra patys nuoširdžiausi žiūrovai pasaulyje. Jie niekada nemeluoja, reaguoja žaibiškai, seka kiekvieną mūsų žodį, judesį ir džiaugiasi kiekvienu mūsų mažu žingsneliu Smaragdo miesto link.

Kaip Tavoji Doroti regi kiekvieną „Geltonų plytų kelio“ veikėją?

Mūsų maža „Geltonų plytų kelio“ šeima išties ypatinga ir labai muzikali! Viso spektaklio metu skamba muzika, atliekama čia ir dabar.

Giedrius Kiela, įkūnijantis Pasakininką, viso spektaklio metu yra tarytum vedlys, kuris padeda ir mums, ir vaikams nepasiklysti keliaujant geltonų plytų keliu, jis puikiai prisimena save patį vaikystėje ir žino, kaip surasti bendrą kalbą su kiekvienu personažu.

Ieva Stundžytė, vaidinanti Fėją, sulaukia daugiausia jaunųjų žiūrovų aplodismentų, visi ploja kaskart jai pasirodžius, atsiradus lyg iš niekur nieko. Tikra magija! Ji visad pasirodo tą akimirką, kai Doroti atsiduria aklavietėje. Tėveliai ir vaikai lengviau atsikvepia, nes žino, kad Ievos Fėja greitai išspręs visas problemas.

Dano Kamarausko Kaliausė yra tikras spektaklio perliukas. Vaikai tiesiog eina iš proto dėl jo Kaliausės, juokiasi, klauso, reaguoja, komentuoja visus jo veiksmus. Man visada smagu keliauti su juo. Danas kiekvienąkart susigalvoja vis naujų pokštų, naujų nesąmonių, kurios labai pralinksmina.

Geležinio medkirčio vaidmenį spektaklyje dalinasi du aktoriai: Jurgis Marčėnas ir Eimantas Bareikis. Jų kuriami medkirčiai labai skirtingi, bet juos sieja jautrumas artimajam ir supančiam pasauliui. Jų dėka Doroti jaučiasi saugi keliaudama Smaragdo miesto link, o saugus gali jaustis tik su tais, kuriais pasitiki.

Baisusis liūtas – Justas Tertelis. Tas, kuris perneša Doroti per upę! Justo kuriamas liūtas labai juokingas, labai nuoširdus, juo neįmanoma netikėti ir neįmanoma nesišypsoti, kai jis vaidina.

Raganos vaidmuo teko Juditai Urnikytei, nuostabiai menininkei, kurią myliu ir kaip draugę, ir kaip žmogų, ir kaip aktorę. Juditos Ragana – neprasta, ji tobulai valdo būgnus, moka įvairiausių burtažodžių ir eksperimentuoja su naujais burtais.

Jonas Šarkus spektaklyje vaidina Smaragdo miesto burtininką. Šmaikštus, iškalbingas (nors ir truputį švepluoja), kartais pamirštantis Doroti vardą. Juokaaaaauju. Šiame spektaklyje turim tokį pokštą, kad Jonas kiekvieną kartą vadina mane skirtingais vardais, pavyzdžiui, pastarąjį kartą, kai vaidinome šį spektaklį, jis vadino mane Ingrida. Tikras pokštininkas, kaip ir jo burtininkas.

Sargas – Aidas Giniotis. Kas kartą žengiantis į sceną su naujomis idėjomis ir improvizacijomis. Neįtikėtina, bet, matydama Sargą scenoje, visada pamirštu, kad tai Aidas, nes matau raktų pasaulyje, budrumo būsenos ir nesibaigiančiu laukimu gyvenantį personažą.

Per šiuos šešerius metus pamilau kiekvieną iš jų, jie tapo šeima, mano namais.

Edita Mildažytė — Aktorė Jovita Jankelaitytė – Doroti. Spektaklis „Geltonų plytų kelias“ (rež. Aidas Giniotis). Asmeninio archyvo nuotrauka

Geltonų plytų kelias, — Mažųjų žiūrovų dovana. Spektaklis „Geltonų plytų kelias“ (rež. Aidas Giniotis). Jovitos Jankelaitytės asmeninio archyvo nuotrauka

Jau šiek tiek užsiminei apie „Geltonų plytų kelio“ žiūrovus, tačiau pasidalink plačiau, kokie šių laikų Smaragdo miesto link drauge keliaujantys spektaklio patyrėjai.

Visada sakiau, kad vaikai yra patys nuoširdžiausi žiūrovai pasaulyje. Jie niekada nemeluoja, reaguoja žaibiškai, seka kiekvieną mūsų žodį, judesį ir džiaugiasi kiekvienu mūsų mažu žingsneliu Smaragdo miesto link. Nuostabu ir tai, kad pradedu atpažinti juos, jų mamytes ir tėvelius, kurie ateina į spektaklį jau ne pirmą ir ne antrą kartą.

„Geltonų plytų keliui“ – 30. Jovita, kokie būtų Tavo palinkėjimai spektakliui?

Linkiu kiekvienam iš mūsų visada išlaikyti savo vidinį vaiką, nepalikti jo, Doroti man tai kaskart primena. Juk taip nuostabu juoktis pilnais plaučiais, čiuožti nuo kalniuko, valgyt uogienę ir išsiterlioti, dainuoti taip, kad išgirstų kaimynai, nuo pyrago nurankioti visas uogas ir suvalgyti. Mes suaugam ir pasidarom pernelyg rimti. Bet juk kiekvienas iš mūsų kadaise buvo vaikas, kiekvienas turi vaikystės prisiminimų, branginkime ir saugokime juos! Leiskime savo vidiniam vaikui kartais išeiti pasivaikščioti. Kas žino, gal jam pavyks surasti Smaragdo miestą?

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums - didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!