Aktorius M. Sigliukas: turiu būti savo personažo advokatas

Apie aktorystės kelią, darbą su režisieriumi Gintaru Varnu, Auksinio scenos kryžiaus nominaciją, artėjančią premjerą ir Lyro vaidmens kūrimą – pokalbyje su aktoriumi.

Kokie buvo tavo pirmieji žingsniai į aktorystę? Nuo ko viskas prasidėjo? Ar visada jautei trauką scenai ir tikslingai žinojai, kad sieksi LMTA aktorinio išsilavinimo?

Aš prieš pasirinkdamas aktorinį kelią ilgą laiką žaidžiau futbolą, bet buvau tinginys, neturėjau didelių ambicijų tapti sportininku. Komandoje taip pat irgi savotiškai leisdavau laiką. Man įdomiau būdavo rūbinėje ar tribūnose juokauti, kalbėtis su komandos draugais, o laikas per treniruotę būdavo jau kitas dalykas, mažiau keliantis norą ten būti, todėl futbolą mečiau.

11-oje klasėje pasirinkau teatrą, man visad sekdavosi kokį eilėraštį padeklamuoti, dėl to nebūdavo problemų, nes nuo pat pradinių klasių labai aktyviai dalyvaudavau skaitovų konkursuose. Pamenu, gal šeštoje klasėje atstovavau mokyklai, užlipau į sceną, ir – tuščia, pasakiau gal tik pirmą eilutę, toliau – baltas lapas. Kažkas ten užsispazmavo, buvo labai netikėta, save patį nustebinau ir pasakiau sau: „Daugiau niekada, kokia gėda… gal tu geriau eik spardyti kamuolį, o tai irgi ne per geriausiai sekėsi.“ Taip ir pasibaigė skaitovo karjera.

Aš visada mėgdavau pasimaivyti, man darydavo įspūdį Jimo Carrey, Robino Williamso filmai, žiūrėdavau ir galvodavau, kad ir aš taip galiu, kas čia sunkaus. Beieškodamas, kur išlieti savo energiją, nuėjau į teatro studiją „Elementorius“ (vadovas Gediminas Storpirštis), susiradau draugų, su jais iki šiol bendraujame ir palaikome gerus santykius. Ten nuėjęs pagalvojau, kad visgi pabandysiu stoti į vaidybą. Pamenu, mama dar sakė: „Vaikeli, iš ko tu duoną valgysi, gal reikia ką nors protingesnio…“, bet gerai sekėsi humanitariniai mokslai, todėl galvojau, jeigu nepavyks, eisiu į skandinavistiką, tai buvo mano atsarginis variantas.

Išlaikiau vaidybos stojamuosius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), tikrai buvo labai baisu. Tai iššūkį keliantys ir daug jaudulio kainavę stojamieji. Buvau prisiklausęs daug keistų istorijų, nuogirdų iš egzaminų, bet nieko panašaus nebuvo, viskas vyko labai adekvačiai.

Tavo kurso vadovai buvo aktoriai Nelė Savičenko ir Gytis Ivanauskas, vaidybos dėstytojai – Gintaras Varnas ir Viktorija Kuodytė. Kokias gautas pamokas iš studijų laikai vertingiausiomis?

Kai pirmame kurse reikėdavo eiti auditorijoje prieš dėstytojus vaidinti etiudą, kurį per naktį repetuodavau, man nebūdavo tai, kad kraujuočiau ar kad naktimis nemiegočiau. Nebuvo sunku sugalvoti etiudus ar jų siužetą, kaip suvaidinti. Bet kai eidavai ir nežinodavai sceninio taisyklių rinkinio, kaip reikia vaidinti, ką galima daryti, ko negalima, kas sceniška, kas ne, tada scenoje paleisdavai intuicijos, nuojautos vedamą gaivalą ir tiesiog vaidindavai, kol tavęs nesustabdydavo. Dėl to pirmame kurse būdavo labai įdomių etiudų. Net ir dabar prisimenu kai kurias pastabas. Kartą dėstytojai, žiūrėdami vieną etiudą, mano kursiokui pasakė, kad tai buvo psichodelinis etiudas, kai žiūri ir iki galo nesupranti, ką jis ten daro, bet kartu negali perjungti ir kito kanalo.

Tuomet nebūdavo to vidinio kritiko, todėl taip greitai nesusinaikindavai, o kai save kritikuoji, susinaikini, tada jau viskas. Šį dalyką išsinešiau, tiksliau tai, ką man davė akademija. Dabar kovoju su savikritika, ypač per repeticijas greitai susinaikinu, ir tai sunku įveikti. Man tai viena didžiausių apsunkinančių aplinkybių. Kritika, kurią bandau su šaknimis išrauti. Konkretus patarimas, padedantis savikritiką išgenėti, nuraminantis, buvo toks: „Tu dabar nori būti sportininkas, kuo greičiau padaryti, kuo toliau nubėgti, kuo aukščiau nušokti, bet mes nesame sportininkai, mes esame kūrėjai, o kūrybos procesas tam ir yra skirtas, kad ieškotum.“ Prie to pridėčiau, kad reikia nebijoti klysti. Nesusinaikinti, nekritikuoti savęs, būti ne sportininku, o kūrėju.

Režisieriaus Gintaro Varno spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“ (Jaunimo teatras) sukūrei spalvingą, stiprios išraiškos, trapiai jautrų pagrindinį Laukinio Džono paveikslą. Kaip sekėsi kurti tokio sudėtingumo ir mastelio vaidmenį, kas padėjo?

Kai gavau pasiūlymą, pirminė reakcija buvo džiaugsmas, bet po to iškart užgriuvo atsakomybė ir mintys – o velnias, čia bus kietas riešutėlis, ir baimė, kad tikrai su tuo nesusidorosiu. Prasidėjo repeticijos, ir tai buvo mano pirmoji didelė teatro patirtis. Man pasisekė, kad šalia visąlaik buvo režisierius, juo aš nė kiek neabejojau, visiškai pasitikėjau. Jis mums sakydavo: „Klauskit bet ko.“

Aš bijodavau, nes man atrodydavo, kad bus toks kvailas klausimas, jog tik spygtelsiu kaip viščiukas ir gėdos sau prisidarysiu. Iš pat pradžių nedrąsiai paklausdavau, taip užsimezgė santykis, grįstas pasitikėjimu ir šimtaprocentiniu tikėjimu. Tai labai padėjo kurti vaidmenį, nes tas darbas yra mano ir režisieriaus Gintaro Varno. Aš juo visąlaik galėdavau remtis, klausti, jis duodavo man suprantamą atsakymą, todėl kalbant apie Laukinio Džono vaidmenį Gintaro Varno indėlio yra labai daug. Kadangi jis buvo šalia, viskas ir vystėsi gan sklandžiai, nebuvo juodų etapų ar neperšokamo barjero.

Esu dėkingas režisieriui už tai, kad pasitikėjo ir pasirinko mane, kad tai tapo raktu į aktorinį, nes galiu dirbti pagal savo išsilavinimą Jaunimo teatre, o tai ne visiems, baigusiems LMTA, pasiseka – deja, bet tokia realybė. Ir, žinoma, čia yra ir sėkmės elementas.

Pamenu, kai atėjau repetuoti „Puikų naują pasaulį“, mane supo profesionalūs aktoriai, aš stengiausi būti kaip kempinė, būti imlus viskam, stebėti, mokytis. Būdavo, kad repetuoju su aktoriumi ir tiek užsifilmuoju, užsižiūriu į jį, kad praleidžiu savo tekstą, stebiu ir galvoju, kaip jam taip be pastangų pavyksta. Pavyzdžiui, kaip jis dirba savo kūno plastika, rankomis, nes yra toks momentas: kol dar kūnas nėra laisvas, tu nežinai, ką su tomis rankomis scenoje daryti. Dabar, jau pabaigęs akademiją, suprantu, kad nieko nemoku, gal taip su šia profesija bus visą gyvenimą, kad visąlaik mokysiesi. Nesu perskaitęs nė vienos aktoriaus sistemos metodologijos, bet dabar suprantu, kad jau laikas.

Kaip priėmei žinią, kai buvai nominuotas jaunojo menininko kategorijoje Auksiniam scenos kryžiui už Laukinio Džono vaidmenį, sukurtą spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“? Juk daugeliui tavo bendraamžių tokios sėkmės reikia laukti ne vienus metus.

Labai apsidžiaugiau. Savimeilę paglostė.

Artimesnė pažintis su Shakespeare’u spektaklyje „L. YRA S.“ tau jau ne pirma, prieš tai spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“ tau organiškai tiko ir laisvai liejosi jo citatos. Režisieriaus Gintaro Varno žodžiais: „Stebėtina, kaip Shakespeare’o tekstai jam taip natūraliai tampa gyvi ir skausmingi.“ Ar randi sau artimų minčių, įžvalgų Shakespeare’o kūryboje?

Aš labai norėčiau suvaidinti kurią nors Shakespeare’o pjesę. Man labai patinka klasika, ir šiais laikais šiek tiek apmaudu, kad jaunosios kartos režisieriai galbūt bijo klasikos (nežinau, kodėl), renkasi sumodernintas, adaptuotas versijas. Aišku, tai jų pasirinkimas, galbūt tai tik mano konservatyvus požiūris. Man norėtųsi prisiliesti prie tos nepaliestos klasikos ir ją suvaidinti. Skaitau tuos tekstus, jie yra nemirtingi, geniali ir jų kalba, jie užrašyti taip, kad padeda vaidinti, nes jie sparnuoti, einantys išvien su tavimi kaip aktoriumi, tu gali susijaudinti ar įsikrauti, nesvarbu, kokios tau emocijos reikia. Tas teksto didingumas yra labai geras tavo, kaip aktoriaus, draugas.

Kuo tau ypatinga, išskirtinė ši artėjanti premjera „L. YRA S.“? Kaip sekasi dirbti su režisiere Greta Štiormer ir spektaklio komanda?

Premjera ypatinga tuo, kad man tai naujas teatras, kuriame dar niekada neteko vaidinti. Bandau suprasti ir eiti išvien su režisierės vizija, rasti bendrą kalbą, suprasti, ko ji nori, kokia vaidybos estetika jai priimtina, ko ji ieško – atrasti Gretos formulę, visgi ji yra režisieriaus Eimunto Nekrošiaus mokinė. Spektaklį kuria labai puiki komanda. Kaip ir prieš tai minėjau, suprantu, kiek dar daug nemoku ir kiekvieną dieną kyla iššūkių. Labai geras mikroklimatas, jis be įtampos, todėl čia tokia saugi terpė kurti, ieškoti. Ir tai yra Gretos nuopelnas.

Su kokiais sunkumais ir malonumais susiduri repetuodamas šį spektaklį? Koks kūrybinis procesas vyrauja repeticijų salėje?

Malonioji repeticijų pusė – tai pažintys. Pavyzdžiui, vien spėti paskui aktorę Eglę Mikulionytę, kuri yra toks gaivalas… labai žavi, kaip ji dirba. Ir, žinoma, kad mane aktoriai sutiko labai teigiamai, pozityviai. O iš sunkumų – reikia atrasti vaidybos stiliaus formulę, kuri būtų pavaldi šiam žanrui, taip pat išlaikyti žanro ir vaidybos nuoseklumą, kas dar nėra iki galo išgryninta, todėl reikia daugiau namų darbų daryti prieš einant į repeticijas.

Kuo tau artimas Lyro vaidmuo? Ar randi savyje panašumo į jį, ar priešingai – nepanašumo?

Šiuo metu nesu dar gerai įsijautęs ir supratęs, už ką, kodėl kovoja Lyras. Jis labai greitai įsiaistrinantis, išgyvenantis pirmąsias paauglystės meiles. Atmetus faktą, kad jis yra karališko kraujo ir labai išlepęs, tėvų nuglostytas, jam pakanka tik spragtelėti pirštu, ir jis viską gauna, ką tik nori, tą pačią akimirką, tas man labai tolima…

Išlepinto žmogaus momentas yra labai svarbus. Atmetus tai, kad pjesėje kalbama apie monarchiją, apie pirmą įsiaistrinimą, kaip žmogus pameta galvą dėl ko nors kito, manau, kad kiekvienam suprantamas pirmosios meilės žavesys. Juk visi iki šiol nešiojasi prisiminimus tų dienų, tik aš gal ne taip egzaltuotai mylėjau, kaip Lyras myli. Ilgainiui Lyras tampa žudiku tiesiogine to žodžio prasme, to priežastingumas ir mechanizmas, kaip 18-metis jaunuolis tampa žudiku, man yra dar toli… Todėl savo personažą Lyrą reikia išteisinti. Visų pirma aš turiu jį pats mylėti ir pats jį mėgti, reikia rasti priežastį, kodėl jis toks: ar jis aplinkybių auka, ar visuomenė kalta, ar auklėjimas…Turiu būti savo personažo advokatas.

Kaip tau pavyksta surasti vaidmens šaknį / esmę / stuburą?

Aš visada bendradarbiauju su režisieriumi ir remiuosi į jį, mes stengiamės atrasti bendrą kalbą ir vienas kitą papildyti. Neturiu savo susikurtos sistemos, einu išvien su intuicija. Labai daug paimu iš partnerių, kolegų ir susilaukiu daugybės naudingų, vaisingų patarimų. Pats kūrybos procesas – per praktiką, eini ir darai, nes gali ilgai sėdėti prie teksto ir mąstyti, dėlioti, bet ne per ilgai, nes tai neatneša labai daug vaisių.

Jeigu širdimi nejauti vaidmens, tada intonacijomis darai radijo teatrą. Aišku, buvo ir yra tokių vaidmenų ar vietų spektakliuose, kur aš iki galo niekada taip ir neprisėdau prie jų, patingėjau. Kai buvo laikas – nepadariau, o dabar jau post factum. Kai nejauti vidinės tiesos ir pats savimi netiki, tada būna sunkiausia – vaidini pro sukąstus dantis. Mano siekis yra, kad tas kateteris prisijungtų, kad būtų galima širdį pajungti.

Kaip manai, kiek pats aktorius turi būti išsaugojęs savo vidinį vaiką, naivumą, žaismingumą?

Jaučiu, kad mano vidinis vaikas tikrai yra prigesęs ir reikia malkų įmesti. Nesileisti į cinizmą, nežiūrėti egoistiškai, neleisti jo užpulti garbėtroškai, nes tai yra peiliai. Būna retų akimirkų vaidinant, kai tau kažkas naujo gimsta ir kai scenoje tikrai kuri, jautiesi gerai ir visiškai pamiršti savo kūną, už tave kažkas viską daro ir eini paskui, o iš tavęs tiesiog viskas liejasi be pastangos, pagauna azartas, inercija… Ir tai yra reti akimirksniai, bet labai atlyginantys, dėl kurių ir supranti, kad nori daryti tai, ką darai. Po to vaikaisi panašias akimirkas, bet juk jų nesusikursi, nes jos arba ateina, arba ne, o tam jau yra kiti faktoriai: koncentracija, pasiruošimas, įsiklausymas.

Kas tave domina be teatro?

Mane labai domina žmonės, naujos pažintys, pokalbiai, dialogai su kitais žmonėmis. Patinka poezija. Pamenu, vienu tarpsniu buvau labai „pasinešęs ant poezijos“. Šiuo metu esu šiek tiek praradęs tą santykį, bet dabar kaip tik draugas gimtadienio proga padovanojo Gintaro Grajausko poezijos rinkinį. Tad reikia vėl kažkaip įpūsti tą ugnį, čia kaip ir su vidiniu vaiku – įmest malkelių reikia…

Man labai patinka senasis Vilnius, Vilniaus bohema… kaip tik visai neseniai perskaičiau Artūro Baryso-Baro, kuris sovietmečiu kurdavo filmus ir buvo labai ekscentriška asmenybė, autobiografiją. Beskaitydamas sužinojau, kad jis gyveno mano laiptinėje. Toje knygoje išvydau adresą, vadinasi, tas pats, o tuo metu aš dar tik įsikraustęs į tą butą buvau… Nutuokiu, kur jis gyveno, nes mano daugiabutyje, pirmame aukšte, yra antikvariatas, o jis pats kolekcionuodavo vinilus, jo namuose būdavo, neperdedu, kalnai knygų, vinilinių plokštelių, nes jis tuo versdavosi: pardavinėdavo, keisdavosi, siųsdavosi iš užsienio, bėgiodavo nuo rusų… Žodžiu, knygoje labai įdomių istorijų yra…

Ar turi autoritetų, įkvėpėjų, kurie tau ypač svarbūs?

Minėtas Artūras Barysas-Baras, kanadiečių komikas Normas Macdonaldas, Vytautas Šapranauskas. Man kažkodėl komikai patinka, matyt, dėl to, kad pats neturiu tos gyslelės, o labai norėčiau turėti. Nors jie tokie liūdni žmonės, kas yra keista, aišku, ne visi… bet gal dėl to ir įdomus jų tragizmas, nes jie arba labai liūdnai baigia gyvenimą, arba išgyvena labai baisių etapų, iš kurių sunkiai išsivaduoja.

Įdomus verkiančio klouno momentas. Jeigu mane užpuldavo melancholija, tai galvodavau: va, dabar aš ją išjausiu visu šimtu procentų. Šiandien toje melancholijoje pabūsiu, nusipirksiu pakelį cigarečių, pasileisiu grupę „Kontrabanda“, nueisiu su artimiausiu bičiuliu į Užupį ant Bekešo kalno, išgersim vyno, pakalbėsim, išgyvensim tą kančią, tokią durną, patogią, labai nerūpestingą, pačių susikurtą kančią. Tai tinka ir Lyrui. Čia ir yra panašumas su juo, nes ir aš buvau linkęs romantizuoti kančią, širdgėlą, skandinti ją kažkokiais kitais būdais, kad jau kai ji užpuola, tai su ja reikia būti ir jos nepaleisti, ir jausti, kaip pats pilnėju nuo to.

Esi sukūręs jau aštuonis vaidmenis skirtinguose Lietuvos teatruose. Kuris Tau iš sukurtų personažų yra brangiausias, artimiausias? O galbūt kiekvienas atskirai yra artimas ir brangus?

Žinoma, kad kiekvienas brangus, bet labiausiai – Laukinis Džonas (spektaklis „Puikus naujas pasaulis“). Jis be galo spalvingas, jame daug telpa, ir ten yra daug manęs. Personažo charakterio nekūriau, stengiausi labiau iš savęs kurti, žinoma, su tam tikrais dalykais, kuriuos reikėjo suvaidinti, nes taip parašyta, kaip laukiniškumas, jo visa priešistorė. O šiaip visi vaidmenys yra savaip brangūs, ir kiekvieno vaidmens kūrimo procesas labai įsimena.

Vienas iš jų, kai mus po pirmo kurso režisierius G. Varnas pasikvietė į Kauno nacionalinį dramos teatrą, statydamas spektaklį „Sombras“. Ten buvo tokie trys vaidmenys: aš buvau Jaunuolis, o mano kursiokai Robertas Petraitis ir Mantas Pauliukonis – Arlekinas ir Pajacas. Pamenu, liekam vieni didžiojoje scenoje, lakstom po tą sceną, kuriame etiudus visiškai nesuprasdami, ką darome. Todėl labai šviesiai prisimenu tuos laikus, atrodo, taip seniai tai buvo, ir kaip mes nenutuokėm, kas mūsų laukia. Tai buvo labai gera patirtis.

Beje, pamenu, mums režisierius rodė vieną sceną iš savo spektaklio „Publika“, kaip tą pačią cirko sceną, kurią mes tuo metu kūrėme, vaidindavo jo pirmasis rinktas LMTA vaidybos kursas. Įdomus sutapimas, kad Jaunuolį (mano vaidmenį) vaidino aktorius Vainius Sodeika, o po 10-ies ar 15-os metų vėl G. Varno studentai vaidina, tik jau kita sudėtis. Dabar Vainius spektaklyje „L. YRA S.“ vaidina Sagą, kuris yra savotiška mano antra pusė, o dar prieš tai spektaklio eskize Vainius vaidino mane – Lyrą. Įdomūs sutapimai.

Koks Tau pačiam teatras yra įdomus? Kokia teatrinė kalba Tau artima?

Paskutinis iš matytų, kuris paliko įspūdį, buvo režisieriaus Povilo Makausko spektaklis „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vaidiname tikrove“ (Transmutation Theatre) pagal Fernando Pessoos knygą „Nerimo knyga“. Man patinka klasika ir gera vaidyba, nors pats esu mažai matęs to klasikinio teatro, bet aišku, kai yra gera vaidyba, galima daug ką praleisti pro akis, nes kartais vaidyba viską nulemia, stebiesi ir žaviesi aktoriumi. Man patinka švarus, estetiškas, aiškus teatras. Labai nemėgstu, kai nepagrįstai keikiasi, rėžia ausį.

***

Aktorius Matas Sigliukas 2022 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė vaidybos specialybę (kurso vadovai – Nelė Savičenko ir Gytis Ivanauskas). Nuo 2021 m. yra Jaunimo teatro aktorius. 2022 m. aktorius buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui Jaunojo menininko kategorijoje už Džono vaidmenį spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“. Matas Sigliukas taip pat yra sukūręs vaidmenis šiuose spektakliuose: „Belaukiant Godo“ (rež. Gintaras Varnas, Jaunimo teatras), „Pelikanas“ (rež. Naubertas Jasinskas, Oskaro Koršunovo teatras), „Vegetacinė būklė“, (rež. Naubertas Jasinskas, Meno alchemija), „Edžio pabaiga“ (rež. Naubertas Jasinskas, Jaunimo teatras), „Erinijos“ (rež. Sergej Loznica, Jaunimo teatras), „Nepalaidoti mirusieji“ (rež. Justinas Vinciūnas, Kauno miesto kamerinis teatras), „Barbarai“ (rež. Árpád Schilling, Jaunimo teatras).

Trumpai apie spektaklį „L. YRA S.“. Tai šiuolaikinė poetiška Williamo Shakespeare’o „Karaliaus Lyro“ interpretacija, kurioje pagrindinis veikėjas rodomas ankstyvoje jaunystėje. Nors atsižvelgiama į W. Shakespeare’o tragedijos istorijos ir siužeto niuansus, šis kūrinys yra bandymas pažvelgti į šiuolaikinio žmogaus tapatybės paieškas per kitokią prizmę – kai labiau pasitikima išore ir įvaizdžiu nei vidiniais orientyrais ir vertybėmis. 2022 m. šio spektaklio eskizas tapo VVMT jau trejus metus organizuojamo „DramaTest“ konkurso nugalėtoju. Spektaklyje „L. YRA S.“ vaidina Matas Sigliukas, Vainius Sodeika, Larisa Kalpokaitė, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva, Eglė Mikulionytė, Mindaugas Capas, Tomas Stirna, Pijus Ganusauskas, Gintarė Šmigelskytė, Vaidas Bartušas.

Spektaklio „L. YRA S.“ premjera – kovo 15 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.