Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Aldona Ruseckaitė. Spalvingi įvykiai bei nuotykiai

Su skėčiu balkone.
Rašytoja Aldona Ruseckaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Energija, sumanymais ir įvairiausiais darbais garsėjanti rašytoja Aldona Ruseckaitė rugsėjo 27 d. pažymi gražų gimtadienį.

Kukliai dėl vėl įsisiautusios koronos, tačiau, sulaukę ramesnių dienų, būtinai susibursime drauge ir pagerbsime mūsų mielą Kolegę, prisimindami ne tik jos kūrybines aukštumas – didžiulį populiarumą ir premijas pelniusius romanus, eilėraščių rinkinius, bet ir plačią kultūrinę, švietėjišką, ilgametę muziejinę (Maironio lietuvių literatūros muziejui ji vadovavo 30 metų, atiduodama šiam tokiam svarbiam barui visas jėgas ir išmonę), veiklą.

O dabar, nuoširdžiai sveikindamas Aldoną visų rašytojų vardu, tuo pačiu sveikinu ir tokią mane sužavėjusią Balbiną, rašytojos alter ego, netikėtą, šmaikštų, ironijos ir sarkazmo nestokojantį personažą. Balbinos istorijos – tai būsima Aldonos Ruseckaitės knyga, galima sakyti, autobiografinė, pasakojanti įvairias situacijas, į kurias pakliūva entuziastinga idealistė Balbina, drąsiai ginanti savo tiesą, nepakanti aplinkos bukumui, valdininkų apsidraudėliškumui, bendradarbių (nu)tylėjimui.

Daugelis šių pagavių novelečių kalba apie muziejaus kasdienybę bei nesibaigiančius rūpesčius ir vargus, kuriuos tenka patirti Balbinai – Aldonai.

Tikslios charakteristikos, kiek šaržuoti, bet tokie tikroviški, nesunkiai atpažįstami personažai. Kultūros ministras – arogantiškas, siaurakaktis pašalies žmogelis, kurį kažkuri partija įtaisė į postą ir kuriam Maironio vardas nieko nereiškia, statybininkai, kurių juokeliai baigiasi, susidūrus su Balbina…

Aldona Ruseckaitė atvėrė dar vieną – pastabios satyros ir šmaikštybės meistrės – talentą.

Stovi abi statybvietėje.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė ir direktorė Aldona Ruseckaitė. A. Ruseckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Aldona Ruseckaitė

Spalvingi įvykiai bei nuotykiai

(iš rašomos esė knygos „Pripyliau duobę žarijų“)

Iš viršaus jie pranešė – atvyksta! Keletą dienų skambino visais telefonais, referenčių referentės pranešinėjo – lyg koks telegrafas ūžė – atvyksta – jis pats atvyksta! Kas jis? A, tas didysis kultūros briedis! Balbina ir kiti aplink ją paniškai blaškėsi, svarstė, kaip turėtų sutikti briedį: kas atidarys jo automobilio dureles, kas išties ranką, kas padės išlipti, kad neužsikabintų ragai, reikia raudono ar žalio kilimėlio prie durų, ar pirmiausia parodyti vietą, kur karaliai pėsti vaikšto – juk gal prisireiks po kelionės, o gal nepatogu apie tai kalbėti, kur jį pirmiausia vesti – ar ten, kur jau gražu, suremontuota, ar ten, kur duobė žarijų po slenksčiu? O vaišės? Kaip sunku su jomis – gal vegetaras, arbata ar kava – kas ten žino, o gal norėtų stiklelio brendžio ar viskio? – juk dar žalieji neuždraudė, dar neišmušė jų valanda. Balbina visada savo slaptame podėlyje turėdavo keletą butelaičių taurių gėrimų ir raudono vyno. Tačiau šiuo atveju nusprendė – neverta! Čia rimtas pokalbis, ne kokia šventė, ne juokeliai. Buvo svarbu gauti pinigų žarijų duobei, ji jau antri metai atvira po klasiko durų slenksčiu. Bendruomenė ir visuomenė veržiasi apžiūrėti, aplankyti, reikalauja, priekaištauja, jauniesiems piliečiams reikia mokslus eiti, pamokas čia rengti. Bet duobė ir duobė! Dabar jau, ilgai žadėjęs, pats didysis vadas, pats tikrasis šeimininkas atvyksta, jo didenybė briedis – šitai teikia vilties!

Juodas automobilis pričiuožia prie pat durų, briedis dar pakankamai jaunas, guvus, pats iššoka iš mašinos, ragai žybčioja saulėje – tokie lyg paauksuoti, net nedrąsu, durys jau atidarytos – kviečiu, prašau, eime ten, kur gražu! Kartu keliauja jo sekretorius, neša portfelį ir informaciją, paskui dar atitipena vienas – mažas ir nedrąsus – pažas, jis mat vietinis, ne iš sostinės. Tokiems visada vieta trečioje, ketvirtoje ar dar tolimesnėje eilėje, tad jis atsilikęs per penkis žingsnius. Taip jie ir čiuožė – briedis, tris žingsnius atsilikęs sekretorius, penkis – pažas.

Ką pasiūlyti – pašoko įstaigos tarnaitės – arbatėlės, kavutės, sausainiukų, o gal alkani – gal sumuštinukų su dešra, sūriu, kumpiu, lašiša, gal?.. Baikite – mosteli ranka reikšmingasis briedis, ką jūs čia, moterys, smulkinatės, mes buvome svečiuose pas merą, sotūs. Beje, tarp jūsų nėra vyrų? Čia jie nesidarbuoja? Vyriška kalba man visada paprastesnė. O, tik moterys, tiek to, tai ko gi jūs, moterys, iš manęs norėjote? Klausau!

Balbina išsižioja dėstyti rūpesčius ir vargus apie klasiko butą, jo remontą, kad uždarytas, kad blogai, kad Lietuvos pasididžiavimas, kad durys, langai, grindys, sienos nušiurę, nusitrynę, vėjai kiaurai raižo, kad… Tai ko jūs norite? – griežtai nutraukia briedis. Jis prasisega savo šviesų kašmyro švarką, užmeta koją ant kojos, nervingai jomis makaluoja, pastumia kavos puodelį tolyn net negurkštelėjęs, piktai barbena pirštais į medinį stalą, tarpuakyje susimeta gili rūpesčio raukšlė. Langai – kiek ten tų langų, manau koks vienas ar du, o kaip namuose jūs, ponia vadove, langus tvarkotės, atsakykite, kaip? Juk pasikviečiate kokį meistriuką, jis brūkšt brūkšt su oblium, kur reikia padailina, užglaisto ir remontas baigtas, ir langas gatavas! Balbina staiga išpučia akis, dairosi į sekretorių ir pažą – koks langelis, koks meistriukas, ji net ima mekenti – namuose, ką aš ten namuose, blokinis namas, o čia rūmai, paveldas, komisijos, apsauga, reikalavimai. Oi, tik nereikia gąsdintis, mes pasakysime visoms komisijoms ir jos nesikabinės, mes viską galime, ar ne, vyrai? Briedis išdidžiai kreipiasi į saviškius, šie pritariamai kiknoja galvomis, bet jų entuziazmas ne per didžiausias, kiknojimas be aktyvios pozos, nes tie vyriškiai juk žino, kad komisijų briedis negalėtų įveikti, ne tie laikai, jis tik vaizduoja galingą, bet jiedu prieštarauti nedrįsta, juoba esant moteriškei. Balbina giliai įkvepia oro ir kerta – mes privalome remontą užbaigti kuo greičiau, reikia, kad visuomenė galėtų lankyti, pagarbą reikia klasikui rodyti, o ir nežinau, apie kurį jūs, didysis briedi, langą kalbate, ten yra gal dvidešimt tų langų… Kiek? Maniau vienas kambarėlis, juk niekada nebuvau šito klasiko bute, kam man tie klasikai, tai gal tą kambarį į mero žinybą atiduokime, kam gi mums tas vargas? Ne, ne, staiga aikštingai sušunka vietinis pažas, ten gi didžiulis butas, kaip jį išplėši iš visų rūmų? Hmmm! – reikšmingai krenkšteli vyriausias vadas, numeta koją nuo kojos, kyla burbtelėdamas – maniau, jog nereikės čia nieko apžiūrėti, gaišti, ką gi, užlipkime, kur jūs ten tą duobę su žarijomis turite, bet įkristi į ją neketinu, ir taip rūpesčiuose esu paskendęs…

Buto remontas.
Maironio buto remontas. Aldonos Ruseckaitės nuotrauka

Beje, ponia vadove, kokiai partijai jūs priklausote? Man svarbu. Aš, partijai? Aš? Jokiai! O gal ir priklausau literatūros partijai – burbteli Balbina… Jie lipa laiptais, aplinkui yra daugiau žmonių, bet briedis vis tiek klausia – o nenorite mūsų partijai priklausyti, labai patraukli programa, ypač kultūros reikalams, labai patraukli… Kultūra mums už viską svarbiau! O jūs kuriate naują partiją, literatūros sakote? Ar ji bus populiari, ar verta, o kokia programa? Nauja partija… Prie žarijų duobės, prie klasiko durų pašoka lyg adata įdurta budėtoja, išsitraukia iš kišenės naujas batų apmautes, tiesia jas briedžiui, oi, oi, garbusis pone, jūsų dailūs bateliai bus apnešti kalkėmis, ten krūvos kalkių, oi, remontai, remontėliai tiek metų nesibaigia, jūsų bateliai, gal jums padėti, užmauti, ar mokėsite užsimauti, čia reikia pataikyti, kebloka. Briedis piktai čiumpa apmautes, tuomet sujunda sekretorius ir pažas – gal jums padėti, gal prilaikyti, gal duokite ranką? Pasitraukite – piktai sušnypščia ponas, užtempia ant batų mėlynas apmautes, įžengia į klasiko butą. Nustebęs dairosi, žvelgia kairėn dešinėn, tolyn pro duris… Kaip suprasti – toks didelis tas butas? Juk sakiau, kad įsivaizdavau vieną menką kambarėlį, o čia tiek ploto, tai ir pinigų daug reiks, nesuprantu, nesuprantu, niekas nesakė, kad toks didelis, aštuoni kambariai, plačiai klasikas gyveno, ir kam jam tiek reikėjo, ką jis čia veikė? Prieina visiškai arti paveikslo, tyrinėja per pusę centimetro – čia ką – visi originalai, norite pasakyti, kad originalai? Ir baldai iš ano laiko, ir tie aksomai, ir krištolo liustrai, ir veidrodžiai, ir stalai, ir vazos – čia originalai? Tikrai, jūs čia neapgaudinėjate manęs? Originalai! Pirmą kartą matau, staigmena man, nepasakyčiau, kad maloni. Įbrenda į didžiausią kalkių krūvą, jau ir mėlynosios apmautės apsemtos, stovi sukalkėjęs, išdidžiai neišdidus atrodo kilnusis briedis. Tyli. Pyksta. Tada lėtai skiemenuodamas klausia: kiek žinau, jūs prirašėte raštų pirmininkams – Seimo, Vyriausybės, mat, aš todėl turėjau atvažiuoti. Galite, ponia vadove, ir pačiam Dievui rašyti – pinigų jūs negausite! Kartoju – negausite! Aš neduosiu! Jau išdalinta! O dar kažkokią literatūros partiją kuriate, tai ir kurkite, gal ten lėšų gausite, o aš turiu savų partiečių, jų reikalai man rūpi… Betgi, kilnusis vade, ne savo sodo nameliui aš prašau, ne savo tvorai, čia Lietuvos turtas, didis tautos vardas! Ne, ne, ne! – jau garsiai šaukia ponas. Aš ir toliau rašysiu raštus į visas puses, rašysiu ir siųsiu, rašysiu ir siųsiu! – šaukia ir Balbina, o briedis jau leidžiasi tekinas laiptais žemyn, palikdamas nuo apmaučių kalkinius ženklus, budėtoja šaukia – kilnusis pone, duokite kojeles, aš nuausiu, kur jūs taip lekiate, taip skubate?! Ponas, atsiminęs tas bjaurias apmautes, bėgdamas nusiplėšia, švysteli ant grindų, paskui jį skuodžia sekretorius su pažu. Balbina paskui juos leisdamasi vis dar kartoja – aš vis tiek rašysiu, ramybėje nepaliksiu, nenusileisiu! Sekretorius piktai atsisuka ir trenkia žodžiais – jūs ką, ponia, ne ta koja iš lovos išlipote, jūs gąsdinate mus? Jūs drįstate! Balbina stovi jau tarpduryje, svečiai mosikuodami rankomis artėja prie automobilio, ji garsiai sušunka – jūs nežiūrėkite į mano kojas, apkaltinsiu priekabiavimu, geriau savąsias saugokite, įdribsite į žarijų duobę, oi, įdribsite! Juoda prabangi mašina susiburzguliuoja prie klasiko paminklo, pabuksuoja pirmyn, atgal, apsisuka ir paleidusi tamsių dūmų tumulą nusklendžia dideliu greičiu, tarsi pakilusi į orą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

Gavusi postą, Balbina dažnai prisimindavo poezijos patriarcho Maironio žodžius, gan piktokai parašytus laiške bičiuliui kunigui į Palangą: et, tas moteriškas šeimininkavimas – nerūpestingas, išblaškytas, be nusistatymo ir suvokimo… O dabar štai ji, silpna moteris, nieko neišmananti apie ūkį, remontus, kainas, stogus ir rūsius, šiuose dideliuose, išties labai dideliuose Poeto rūmuose yra pagrindinis personažas, tai yra pagrindinė personažė. Balbinos tėvai, jeigu būtų gyvi, stebėtųsi, gailėtų, didžiuotųsi? Jeigu ji būtų vyras, jeigu tuos dešimtmečius šeimininkas būtų buvęs vyras, jam lengviau viskas būtų pavykę. Niekada kitas vyras, aukščiau stovintis, nepagalvotų, kad anas neišmano, kad kažką paisto, kad nepajėgs įgyvendinti. Vyras vyrui stipriai paspaus ranką, gal ir parūkys kartu (nors ir Balbina kartais ten, aukštai, pas vyriausybininkus rūkomajame sutraukdavo cigaretę, bet dažniausiai aptardama reikalus su kita moterimi…). Vyrai gali kartu medžioti, žvejoti, netgi išgerti ir pasigerti, ir plepėti apie moteris, karjerą, kažką pažadėti, ištesėti, neištesėti. Taigi, vyras vyriausybininkas ir vyras jo pavaldinys susitars greičiau ir patikimiau. Moteris pavaldinė visada bus šiek tiek įtartina, o tas įtarumas gali prasidėti jau ir nuo to: pilka, neįdomi, nepasidažiusi; o kaip erzinančiai raudonai nusidažiusi lūpas, o kokie ilgi turbūt priauginti nagai – ką tokia gali suprasti apie remontas; o koks mini sijonėlis – eit pas valdininkus su tokiu, tiesiog begėdė; o kokia suknia, žeme velkasi, kokios čia mados… O paskui – kokia įsitempusi, kokia suirzusi, šlapias delnas, dreba balsas, ant nosies prakaito lašas – ką čia su tokia apie reikalus… Gal kiek perdėta. Bet vyrui su vyru vis tiek geriau. Štai moteriai su moterimi – ne taip gerai, tarp jų randasi daug visokiausių niuansų, kaprizų, pasipūtimo, susireikšminimo, daugiau apkalbų ir irzulio.

Bet moteris kartais gali rizikuoti labiau nei vyras. Rizikuoti dėl savo naivumo, neišmanymo, nebaimės.

Balbina nusprendžia būti drąsi, prieš vyrus pasirodyti, jog išmano, tikrina ir nebijo. Ji tądien apsirengusi juodu ilgu siauru sijonu, apsiavusi aukštakulniais bateliais. Bet situacija tokia, jog ant stogo reikia lipti kaip tik šiandien. Ten dirba gal dešimt vyrų, gal daugiau, moteris pasiryžta. Užlipusi ant aukšto, kopia toliau kopėčiomis, galop išlenda į viršų, atsistoja ant kažkokių lentų, tie vyrai žiūri pašaipiai, bet puola ištiesti ranką, žiūri į staiga atsiradusią ponią, jų viršininkas užlipa iš paskos. Kaip ir nieko baisaus, Balbina pirmiausia į visas puses apsidairo, priešais atsiveria stogai, medžių viršūnės ir upės vingis. Galva lyg truputį susvaigsta, bet laikykis, laikykis, išspausk šypseną ir susirūpinusį veidą dėl čia vykstančių darbų, dėl stogo čerpių, dėl sąlygų… Ak! Tas jų vadovas kalba, aiškina, žiūri moteriai į akis – išties viskas svarbu, jis sako, kaip gerai, kad pati viską pažiūrėsite ir patarsite. Taip, patarsiu… Tačiau rimčiau pasitarti jau lipsime apačion, Balbina apsisuka, paleidžia ją prilaikiusio vyriškio ranką, atsiduria ties skyle, o čia jau ir kopėčios. Bet ir šiaip sukasi, ir taip – bateliai aukštakulniai, sijonas ilgas ir siauras… Už nugaros absoliuti tyla, jokių garsių komentarų, jokio šnypštimo. Tyla užsitęsia, nes šios institucijos vadovė supranta, kad paprastai nulipti nepavyks, per galvą praūžia visokie pasiūlymai pačiai sau, nė vienas netinka, o daryti juk kažką reikia. Jos niekas neskubina, tačiau, rodosi, praėjo amžinybė. Greitu judesiu moteris nusiauna batelius, šveičia juos žemyn, tada pasikelia virš kelių sijoną ir pradeda lipti. Už nugaros pasigirsta garsus sutartinis atsidusimas ir vyrai ima ploti – tarsi laimingai būtų nusileidęs lėktuvas ar pasibaigęs sukrečiantis spektaklis. Daugiau niekada nekartosiu šitos klaidos, niekada neapsijuoksiu… Ir išties daugybę kartų Balbina lipo ant pastolių, ant stogų, laiptų, maklinėjo po cemento pripiltus koridorius ir rūsius, stypčiojo siaurais praėjimais, drąsiai ginčijosi su vyrais – bet be aukštakulnių ir ilgo siauro sijono…

Stovi balkone su skėčiu.
Rašytoja Aldona Ruseckaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.