Aldonos Ruseckaitės keturios mylimos ir mylinčios moterys

Bet jeigu pasieksi

Padangėj iškeltą viršūnę,

Tu būsi kaip Dievas,

Paniekintos žemės klajūne!

(Vincas Mykolaitis-Putinas, „Viršūnės ir gelmės“)

Romano puslapiai atgaivino senus brangius prisiminimus – didžiulį įspūdį jaunystėje sukėlusius Putino eilėraščius, polėkį žadinančios idealistinės viršūnės ir gelmės, dramatizmas ir dvasinė įtampa, netgi tragizmas. Susiradau kaži kada nuolat vartytą, sklaidytą, studijuotą nedidelę V. Mykolaičio-Putino knygelę „Poezija“, 1956 metais išleistą, kurioje tilpo nemenka dalis jo prieškario ir karo metų posmų. Ir vėl, ir vėl – Sveika būk viršūne, pakalnėj svajota, / Nuo sutemų meto per naktį ieškota…

A. Ruseckaitės knyga priminė ir paskutiniuosius poeto rinkinius – „Būties valanda“, „Langas“, kurie mums, tuometiniams jaunikliams, darė didžiulį įspūdį. Juose vos ne kiekvienoje eilutėje ieškojome užslėptos prasmės, protesto, laisvės polėkio, aliuzijų į sovietinės ideologijos absurdą. Ir rasdavome!

Man didžiulę įtaką padarė ir Putino dramos, literatūrologiniai darbai, romanas „Altorių šešėly“ ir kt. Visa tai kilo iš užmaršties, verčiant lapą po lapo gilios, autentiškos, faktais ir prisiminimais paremtos A. Ruseckaitės knygos.

Aldona Ruseckaitė, galima drąsiai teigti, yra unikalus reiškinys mūsų literatūroje. Unikalus ir retas meninis reiškinys. Jos knygos – ne paprasta fakto literatūra, ne seniai aprašytų ir žinomų dalykų nukopijavimas. Rašytojos kūryba jau seniai į šipulėlius sulaužė įprastus štampus ir panašios tematikos kūrinių klišes.

Jos romanai – garsiųjų mūsų literatūros kūrėjų, kultūros veikėjų beletrizuotų biografijų serija. Tai itin retas reiškinys, apskritai galgi nesutinkamas – juk jau jos sukurta ir išleista visa kūrybiška ir išmani tetralogija – knygos apie Maironį, Žemaitę, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį.

Po naujausio biografinio romano „Emmi“ galima kalbėti apie rašytojos sukurtą stebinantį savo užmoju epinį mūsų kultūros, literatūros, istorijos, ryškiausių asmenybių gyvenimo ir kūrybos panoraminį vaizdą – tai tikrų tikriausia pentalogija, pirmasis mūsų literatūros istorijoje įgyvendintas ypatingas užmojis.

Tarp gausos bulvarinių skaitalų, paslaugiai vadinamų populiariaisiais tekstais, kaskart vis sunkiau rasti autentikos ir širdies nerimo pripildytą prozos kūrinį. Tarp tokių masinės kultūros surogatų, apkaišiotų realistine estetika, be jokios abejonės, Aldonos Ruseckaitės minėtos knygos yra tikrosios viršūnės ir gelmės, o aptariamas romanas „Emmi“ – vienas iškiliausių pastarųjų metų kūrinių.

Intriguojantis ir kiek paslaptingas knygos pavadinimas sudarytas iš keturių pirmųjų V. Mykolaičio-Putino gyvenimo moterų – motinos Magdalenos, sesers Magdalenos, žmonos Emilijos ir mūzos Irenos – vardų raidžių. Visų pirma tai ne tradicinis gerai žinomų faktų, dokumentų ar prisiminimų atpasakojimas, ne paviršutiniškas banalybių ir anekdotų apie rašytoją rinkinėlis, o skausmingas, atviras, intriguojantis pokalbis apie talentingą kūrėją.

A. Ruseckaitė romane atskleidžia dramatiško V. Mykolaičio gyvenimo puslapius per jį mylinčių moterų požiūrius, prisiminimus, pastebėjimus. Autorė tarsi žvelgia iš šalies, objektyviai pindama pasakojimą, įterpdama amžininkų nuomonių, dažniausiai prieštaringų, tačiau visada išlaiko saiką, nepasiduoda bulvarinėms paskaloms, kurios nuolat supo mūsų klasiko gyvenimo vingius. Ji labai atsakingai analizuoja įvairius, skirtingus faktus bei įvykius, prieštaras, konfliktus, išsamiai ir motyvuotai atskleidžia, kaip kūrėją paveikia ir luošina laikmečio sąlygos – ypač pokario metų bolševikbernių ir jų liokajų puldinėjimai ir ujimai, palietę ne vieną rašytoją.    

Pasirinkusi itin sudėtingos tematikos pasakojimą, autorė nevengia dokumentinio tikslumo, citatų iš poeto dienoraščių, laiškų, amžininkų prisiminimų. Apskritai tai pagavi, nenuobodi, kupina emocijų knyga. Skaičiau ją susidomėjęs, vis labiau įtraukė autorės pasakojimas, labai objektyvus, bet nevengiantis jausmų gyvumo, aštresnio tono ar apibūdinimų.

Negalima nepajusti A. Ruseckaitės nuoširdumo, įsigilinimo į savo romano herojų pergyvenimus, klaidžiojimus, konfliktus – atrodo, ji pati nuolat budi šalia, kenčia, graužiasi, teisina, ieško paaiškinimų įvairiems jų poelgiams.

Visa tai padeda sukurti itin sudėtingą meninį audinį, kuriame jungiasi daugybė įvairių likimo gijų, troškimų, vilčių ir meilės. Taip, visų pirma Meilės. Juk ne tik dėl pašaukimo stokos jaunojo V. Mykolaičio mesta kunigystė ir sutana, juk ne tik dėl tarnystės poezijos mūzai ir viršūnių siekimo. Būtent meilė jaunajai studentei, kiek vėliau – būsimai žmonai, Emilijai Kvedaraitei paskatino jį galutinai ir tvirtai apsispręsti – pasukti poezijos, literatūros studijų keliu. Būtent vėlyvoji meilė jau pokario metais nušvietė paskutiniuosius jo gyvenimo metus, paskatino sukurti įstabius meilės lyrikos eilėraščius.

Rašytoja subtiliai pasakoja apie tai, pateikdama daugybę iki šiol nežinomų faktų, dokumentuotų ištraukų, duomenų, vengdama bet kokio šališkumo, prieškarinio ir vėlesnių pokario metų božegraikų lygio bulvarinių skiedalų, kuriems taip imlios kai kurios paraliteratūrinės personos, ypač rašinėdamos kopinėdamos prieškario laikinosios sostinės kūrėjų gyvenimus.

Išradingai kaitaliodama pasakojimo stilių, ji pateikia platų ir išsamų vėliau susidariusio meilės ir santykių trikampio vaizdą – paties Vinco Mykolaičio, jo žmonos Emilijos ir mūzos Irenos.

Dramatiški ir keisti tie santykiai, dramatiškas ir kai kam nelengvai suvokiamas klasiko elgesys ir motyvai, tačiau būtent čia ir slypi A. Ruseckaitės meistriškumas ir aukšto lygio – aukštuomenės taktas. Išlaikoma pagarbi pozicija, leidžiama pasisakyti ir sudėlioti savo nuomonę visoms pusėms, tad belieka pačiam skaitytojui svarstyti, sverti, ginčytis, nesutikti arba sutikti būtent su tokia, sakyčiau, prakilnia, rašytojos pozicija, kai nežengiama pramintais takais (pavyzdžiui, apibūdinant žmoną Emiliją).

Man sunku būtų išskirti kokį knygos skyrių ar vietą, labiausiai patikusią ar palikusią didžiausią įspūdį. Man visos keturios dalys – „Motina Magdalena“, „Sesuo Magdalena“, „Žmona Emilija“ ir „Mūza Irena“ – yra lygiavertės, nes kiekvienai mylinčiai klasiko gyvenimo moteriai randamas originalus, įsimintinas bruožas ar jų visuma. Prieš akis atsiveria ištisi pasauliai – vaizdingos charakteristikos, psichologiniai tipažai, skirtingos aplinkos ir galų gale vidinė kultūra. Kokių įdomių, netikėtų dalykų – šviesių, pakylinčių, sužinome apie rūpestingąją, sielvartaujančią Vinco motiną, kurios viltys matyti sūnų kunigu savo parapijos bažnyčioje visiškai subliūkšta.

O rašytojo seseriai Magdalenai Mykolaitytei-Slavėnienei, apie kurią žinome labai mažai, knygoje skiriama taip pat daug vietos. Ši talentinga poetė, nuolat buvusi garsiojo brolio šešėlyje, ypač kukli ir ypač prieraiši broliui, nuolat rūpinosi jo kūryba, jos sklaida. Gyvendama tolimoje Australijoje, su vyru išplėtojo aktyvią veiklą tarp lietuvių išeivių, propaguodama Vinco kūrinius, rūpinosi jų vertimu į anglų kalbą.

Skyrius, skirtas mūzai Irenai, be abejo, yra pats dramatiškiausias ir įtemptas. Juk kalbama apie pergyvenimus, palietusius visų pirma patį klasiką, jo žmoną ir, žinoma, pačią jaunąją Ireną. Būtent čia buvo galima nukrypti į saldžiai šleikštų miesčionišką postringavimą kantičkų ar prieškario dvidešimt centų stiliumi, pigų paliežuvavimą. Tačiau didžiam sensacijų mėgėjų liūdesiui nieko panašaus nerasime.

Tokio įsijautimo ir atsidavimo rašant biografinius veikalus retai beužtiksi. Aldona Ruseckaitė atliko milžinišką, reikšmingą darbą. Ji sukūrė epinę pentalogiją, kuriai mūsų literatūroje nėra lygių. Ji sukūrė gyvą, autentišką, paremtą faktais romaną apie mūsų didįjį klasiką Vincą Mykolaitį-Putiną.

A. Ruseckaitė tvirtai ir griežtai brėžia savo objektyvumo, tiesos ir etikos liniją. Kalbama gana atvirai, tačiau motyvuotai, pateikiant visų pusių požiūrius ir santykį.                

O labiausiai suintriguoja autorės drąsiai ir netikėtai įvedamas dar vienas, pagrindinis, romano herojus – pats rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas. A. Ruseckaitė romano pabaigoje, „Autorės užsklandoje“, kukliai užsimena, kad drįso net jį patį prakalbinti. Tasai prakalbinimas, mano manymu, vienas įdomiausių sprendimų. Po kiekvieno skyriaus pateikiami „Įsiterpimai“, jų yra keturi – „Sūnus“, „Brolis“, „Sutuoktinis“ ir „Poetas. Tai autorės sukurti paties rašytojo komentarai, sudėlioti remiantis jo dienoraščiais, laiškais, pasisakymais. Juose atsiskleidžia tikrasis Vincas Mykolaitis, mylintis, kenčiantis, abejojantis, klystantis, silpnas ir kartu didingas. Didingas savo polėkiu, kūrybine kančia ir neišsenkančia meile.

Tai lyg šio kūrinio visų skyrių asmeniški paaiškinimai, gyvenimo mozaikos dėlionė, svarstant, lyginant, nesmerkiant ir atleidžiant. Meistriška autorės dėlionė, labai autentiška, pajausta ir įtaigiai perteikta V. Mykolaičio stilistika. Prieš akis iškyla tikroji Kūrėjo didybė, jo per kančias pasiektos viršūnės.

Tad nestebina didžiulis romano pasisekimas, neblėstantis susidomėjimas, vienas po kito vykstantys jo pristatymai įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. A. Ruseckaitė laukiama su savo romanu, laukiama jos pasakojimų, faktų, kurie netilpo į šią knygą.   

Tokio įsijautimo ir atsidavimo rašant biografinius veikalus retai beužtiksi. Aldona Ruseckaitė atliko milžinišką, reikšmingą darbą. Ji sukūrė epinę pentalogiją, kuriai mūsų literatūroje nėra lygių. Ji sukūrė gyvą, autentišką, paremtą faktais romaną apie mūsų didįjį klasiką Vincą Mykolaitį-Putiną.