Aleksandro Didžiojo mirtis – mistinės teorijos, dvaro intrigos ar paprastas atsitiktinumas

Aleksandras ir Bucefalas. Isės mūšio mozaikos, atrastos Pompėjuose, fragmentas (c. 100 pr. Kr.). Saugoma Neapolio nacionaliniame archeologijos muziejuje. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

323 m. pr. Kr. Aleksandro Didžiojo imperija driekėsi nuo Egipto iki Indijos ir apėmė didžiąją dalį tuo metu žinoto pasaulio, tačiau valdovas netikėtai mirė būdamas vos trisdešimt dvejų. Staigi ir netikėta jauno karvedžio mirtis iki šiol kelia daug klausimų. Dievų prakeiksmas? Išsipildžiusi pranašystė? Liga ar žmogžudystė? O gal Stigės vanduo?

Netikėta mirtis

Aleksandras Didysis mirė 323 m. pr. Kr. Babilone. Plutarchas, remdamasis ankstesniais istoriniais šaltiniais, rašo, kad Aleksandras jautė nuovargį, jam prasidėjo karštinė (Plut. Alex. 76.1). Šie ir kiti Aleksandrui pasireiškę simptomai gali būti būdingi infekcinei ligai, maliarijai ar vidurių šiltinei. Tačiau ramybės neduoda klausimas, ar staigi jauno valdovo mirtis nebuvo dvaro intrigų arba audringų puotų rezultatas. Antikos istorikas Diodoras Sicilietis iškėlė teoriją, kad Aleksandras galbūt mirė nuo apsinuodijimo ar kepenų ligos. Kiti mano, kad karvedys buvo tiesiog nunuodytas, o įvairūs nauji tyrimai siūlo teoriją, jog jis turėjo įgimtą genetinę ligą.

Kalano pranašystė

Nuo Pandžabo Indijos šiaurėje Aleksandrą lydėjo septyniasdešimt trejų metų brahminas Kalanas. Pasiekus Sūzus kelionės išvargintas indų išminčius pranešė Makedoniečiui, kad jis nusprendė užbaigti savo gyvenimą susidegindamas (Arr. Anab. 7.3). Nuo laužo Kalanas Aleksandrui tarė paskutinius žodžius: „Susitiksim Babilone.“ Tuokart niekas nesuprato šių žodžių reikšmės, nes kariuomenės planavo žygiuoti visai kita kryptimi, tačiau netikėta geriausio Aleksandro bičiulio ir karvedžio Hefaistijono mirtis Ekbatanuose viską pakeitė (Arr. Anab. 7.14).

323 m. vasarį Aleksandras įsakė savo kariuomenėms pasiruošti žygiui į Babiloną. Vos persikėlęs per Tigrą, valdovas buvo pasitiktas vietinių žynių, kurie perspėjo Makedonietį nežengti į miestą, nes jų aukščiausia dievybė perspėja, kad priešingu atveju ištiks netikėta mirtis (Arr. Anab. 7.16). Aleksandrui nenusileidžiant, jam buvo pasiūlyta įžengti per Karališkuosius miesto vartus, žvelgiant į vakarus. Tam reikėjo pelkėtomis vietovėmis apeiti visą miestą. Galiausiai į rūmus įžengęs Aleksandras surengė puotą, po kurios netikėtai susirgo ir po 11 ar 14 dienų mirė.

Pasireiškę simptomai ir faktas, kad vos prieš kelias dienas karvedys žygiavo per pelkėtas Babilono apylinkes, leido manyti, jog Aleksandras mirė nuo antikiniame pasaulyje dažnos ligos – maliarijos arba vidurių karštinės. Ši teorija pirmąkart buvo įvardyta Aleksandro romane, parašytame graikiškai III a. po Kr. Ilgą laiką šis kūrinys buvo priskiriamas Aleksandro aplinkos istorikui Kalistenui, todėl laikytas patikimu šaltiniu. Tačiau dabar žinome, kad Aleksandro romanas didžiąja dalimi yra fikcija, sukurta daug vėliau po Makedoniečio mirties.

Liga, nuodai, o gal Stigės vanduo

Jau minėtas Diodoras Sicilietis I a. pr. Kr. rašė, kad puotos Babilone metu Aleksandras keliais maukais išgėrė didžiulį dubenį neskiesto vyno vardan Heraklio ir jam pasireiškė staigus negalavimas, kuris truko vienuolika agonijos pilnų dienų (Diod. Sic. 17.117). Šią teoriją griežtai atmetė Plutarchas, tačiau staigi mirtis ir dažni nunuodijimo atvejai makedonų dvare taip pat leido spekuliuoti apie galimą žmogžudystę.

Apie tai užsimena Diodoras, Plutarchas, Arijanas ir romėnų istorikas Justinas. Netrūko ir žmonių, kurie galėjo trokšti Aleksandro mirties. Arijanas mini, kad nuodus galėjo atsiųsti Aleksandro karvedys Antipatras, kuriam juos galbūt perdavė pats Aleksandro mokytojas Aristotelis (Arr. Anab. 7.27). Pasak kitos Arijano minimos versijos, Aleksandrą galėjo nunuodyti jo artimas draugas Medijas, kuris organizavo karališkąją puotą ir buvo Antipatro sūnaus Jolo, Aleksandro taurininko, meilužis.

Visos šios detalės leistų manyti, kad Aleksandrą nunuodijo kerštaujantis Antipatras, neseniai nušalintas nuo Makedonijos vietininko pareigų. Visgi nunuodijimo versija verčia abejoti Aleksandro ligos trukmė – 11 ar 14 dienų. Kiti istoriniai šaltiniai nepateikia jokios informacijos apie kokius nors antikoje žinotus ar naudotus „uždelsto veikimo“ nuodus.

Jean-Simon Berthélemy, „Aleksandras Didysis perkerta Gordijo mazgą“ (1767 m., drobė, aliejus). Saugoma École nationale supérieure des Beaux-Arts Paryžiuje. Wikimedia Commons nuotrauka

2003 m. iškelta teorija, kad nuodams galėjo būti panaudotas baltasis čemerys (Veratrum album). Augalas buvo žinomas ir paplitęs dar antikos laikais, o sumaišytas su vynu čemerys galėtų sukelti ilgai trunkančią mirtį, kuriai būdinga karštinė, vidurių skausmas ir kiti simptomai.

Dar vienas modernus spėjimas teigia, kad nuodams buvo panaudotas Stigės upės vanduo. Žinoma, atgabentas ne iš požemio pasaulio, o iš Arkadijoje tekančios upės krioklio. Stanfordo universiteto tyrėjai taip mano, nes šiame vandenyje yra didelė cheminės medžiagos kalicheamicino koncentracija. Modifikuota cheminė medžiaga dabar naudojama chemoterapijoje, tačiau natūraliai iš bakterijų atsirandantis kalicheamicinas yra itin nuodingas, nes puola ir naikina organizmo ląsteles.

Natūralios priežastys

Naujausia Aleksandro mirties versija, iškelta Naujosios Zelandijos medikės Katherine Hall, yra Guillain-Bare sindromas. Mokslininkė mano, kad ši autoimuninė liga leistų paaiškinti staigų Aleksandro susirgimą, nugaros skausmus, nenumalšinamą troškulį ir karščiavimą. Guillain-Bare sindromui būdingi visi įvairių istorikų aprašomi simptomai, pasibaigiantys viso kūno paralyžiumi, kuris paaiškintų Plutarcho minimą faktą, kad Aleksandro kūnas šešias dienas po mirties nerodė jokių įprastų mirties ženklų.

Žinoma, norint pagrįsti šią ar bet kurią kitą minėtą teoriją, reikėtų ištirti Aleksandro palaikus, kurie laikomi dingusiais. Vertindami kurią nors Makedoniečio mirties versiją, turime atsižvelgti ir į tai, kad jos visos paremtos istorikų, gyvenusių daug vėliau nei Aleksandras, informacija.