Aleksandro Nevzorovo pilietybės ir tapatybės

(Esu) Dalelė tos jėgos, kuri, visiems be atvangos darydama tik gera, blogo linki.
Mefistofelis (Goethe, „Faustas“, vert. A. Churginas)

Beje, kalbant apie A. Nevzorovą nėra tikslu sakyti „vienas iš žymiausių“, nes tuo metu žymesnių posovietinėjė erdvėje nebuvo. 1991 metais, kai dabartinis Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas tebuvo niekam nežinomas Peterburgo mero padėjėjas, A. Nevzorovas jau buvo spėjęs tapti ne tik to meto tiriamosios žurnalistikos mega žvaigžde Rusijoje, bet ir, ko gero, nekenčiamiausiu žmogumi Lietuvoje.

Nepralenkiamas „kūrėjas“

Išgarsėjo A. Nevzorovas pirmiausia savo laida „600 sekundžių“. Dabar laidos turinys būtų vienareikšmiškai laikomas geltonąja žiniasklaida, tačiau tuomet televizija pasitikėta daug labiau negu šiandien. Tai buvo laikai, kai netgi Vakaruose Sylvesterio Stallone‘ės gerbėjai nusivildavo sužinoję, kad jis jokiame Afganistane nėra kariavęs, o filme „Rambo“ jo įkūnytas personažas tėra fikcija. Ką jau bekalbėti apie posovietinę erdvę, kuri ilgą laiką buvo įpratusi per televiziją pateikiamą informaciją laikyti oficialia ir patikima.

Tuo labiau visą Lietuvą sukrėtė praėjus kelioms dienoms po Sausio 13-osios įvykių pasirodęs A. Nevzorovo filmas „Naši“ („Mūsiškiai“). Tai buvo propagandinis, neva iš Rusijos karių perspektyvos parodytas reportažas. Jame pasakojama apie tą naktį prie televizijos bokšto apsuptus 162 Pskovo divizijos desantininkus, kurie turėjo „vos 5 tankus ir 5 šarvuočius“. Pasak reportažo, jie buvę apsupti nesuskaičiuojamos minios į juos akmenis mėčiusių, spjaudžiusių ir net šaudžiusių (trasuojančiomis kulkomis!) lietuvių. Rusų desantininkai neva kovojo beveik plikomis rankomis, jų tankai šaudė tik tuščiais šoviniais, o vienas klastingas lietuvis, būdamas trijų metrų atstumu nuo tanko, metėsi po jo vikšrais, puikiai suprasdamas, kad per tokį atstumą tankas niekaip negali sustoti. Reportažas pasakojo, kad Kremlius tuos didvyriškus karius išdavė, iš anksto nutraukdamas su jais karo tarnybos sutartis, o jie Vilniaus televizijos bokštą neva gynę vedami idealistinių paskatų.

^{Aleksandro Nevzorovo jutubo kanalo videomedžiaga}

Analogijos su pastarojo dešimtmečio Rusijos agresiją pateisinančia propaganda yra akivaizdžios. Labiausiai į akis krenta, kad Rusijos kariai propagandiniuose naratyvuose yra vaizduojami kaip nedidelis būrelis beveik beginklių idėjinių drąsuolių, kuriuos puola gausios kraujo ištroškusių nacionalistų ordos. Blogio imperija, kuri nenuilsdama giriasi savo neišsenkančiais gamtiniais ištekliais, neaprėpiama teritorija ir neįveikiama armija, kiekvieno konflikto metu apsimeta esanti nelyg tie 300 spartiečių, kuriuos apsupo nesuskaičiuojami barbarų pulkai. Tą patį primetamą naratyvą mes matome šiandien Ukrainos karo atveju, tas pats buvo ir nušviečiant sausio 13 nakties įvykius. Kitas jau tuomet žinotas elementas – atleisti tiesiogiai agresiją vykdančius karius nuo tarnybos. Dabar mes irgi girdime istorijas iš Ukrainos, kaip ten karo veiksmuose dalyvaujantys Rusijos kariai arba prieš kelias savaitęs buvo atleisti iš karo tarnybos, arba kariauja tarnybinių atostogų metu.

A. Nevzorovo „Mūsiškiuose“ yra nepakartojama scena – kambaryje, kuriame uždegta šviesa, rusų karių vadas įspėja: „Vaikinai, aš jums sakau, jie turi snaiperinius šautuvus.“ Jis apėmęs delnais akis prisispaudžia prie lango stiklo, bandydamas kažkur toli nakties tamsoje įžiūrėti lietuvių snaiperius. Kitas A. Nevzorovo kalbinamas rusų karys pažada gintis iki galo, nes vis tiek „yra Landsbergio įsakymas jų gyvų į nelaisvę neimti“.

Po to A. Nevzorovas sukūrė porą filmų apie karą Čečėnijoje – dokumentinį „Pragaras“ ir 1997 metais vaidybinį „Skaistykla“. Pastarajame, beje, buvo dviejų moterų snaiperių iš Lietuvos istorija. Jos buvo nusamdytos čečėnų ir savo malonumui stengėsi pataikyti rusų kariams į tarpkojus, kol galiausiai pačios sulaukė tokio paties atpildo. A. Nevzorovas yra vienas iš tų, kuriam priskiriama „baltųjų pėdkelnių“ (feikinė istorija apie žiaurias snaiperes iš Baltijos šalių) mito autorystė.

Vėliau sekė daugiau nei dešimtmetis sąlyginės A. Nevzorovo ramybės. Sąlyginės, nes jis vis dar liko pažįstamas su daugeliu aukščiausiųjų Rusijos valdžios pareigūnų, ypač iš jėgos struktūrų. Jis vis dar tebebuvo Rusijos valstybės Dūmos deputatas, kuriuo išbuvo netgi keturias kadencijas. Kalbėdamas apie savo politinę veiklą, propagandistas girdavosi, kad per visus tuos buvimo parlamentaru metus jis teikėsi tik keturis kartus simboliškai pasirodyti Dūmos posėdžiuose ir nė karto nei teikė, nei pasirašė jokio įstatymo projekto. Vėliau jis ironizuos, kad būtent toks parlamentaro elgesys Rusijos politiniame kontekste yra laikytinas pavyzdiniu.

Atsivertimas?

Tačiau po Euromaidano 2014 metais A. Nevzorovas iškilo visiškai kitame amplua. Viskas prasidėjo opozicine laikomai Rusijos radijo stočiai „Echo Moskvy“ ėmus reguliariai transliuoti savaitinius pokalbius su juo. Nuo tada iš agresyvaus imperinio šovinizmo propaguotojo jis virto nuosekliu jo kritiku. Į akis krito netgi akivaizdūs jo išvaizdos pokyčiai – pražilęs, numetęs svorio, visada elegantiškai ir kiek provokuojančiai apsirengęs, kur kas lėčiau ir ramiau dėstantis savo mintis sustorėjusiu ir su niekuo nesupainiojamu tembru. Šiose savo laidose, kurios vėliau įgavo „Nevzorovo trečiadienių“ pavadinimą, jis nenuilstamai kritikavo Rusijos valdžią, jos visuomenę su savo nacionaliniais kompleksais ir be jokių stabdžių tyčiojosi iš Rusijos stačiatikių cerkvės bei Maskvos patriarcho Kirilo.

Keisčiausia, kad šis jo virsmas neatrodė apsimestinis, kaip, beje, anksčiau neatrodė apsimestinis ir jo demonstruotas imperinis fanatizmas. Pats A. Nevzorovas tai aiškino labai paprastai. Pasak jo, žmogus auga, vystosi, įgauna vis naujų žinių ir atitinkamai keičiasi jo pažiūros. Šį savo paaiškinimą jis derino su autoironiškais prisipažinimais, kad jis apskritai nepripažįstantis jokių vertybių, yra užkietėjęs cinikas ir jokių emocijų neturinti šaltakraujė reptilija. Save jis vadino absoliučios žodžio laisvės šalininku bei informacinio karo samdiniu ir piratu, už pinigus parduodančiu savo paslaugas. Tokie pareiškimai puikiai derėjo su laidų formatu, kuriose buvo su rafinuota išmone ir juoduoju humoru nenuilstamai pliekiamas Rusijos autoritarizmas. Ilgainiui A. Nevzorovas, nors ir lydimas prieštaringos praeities šleifo, tapo savas tarp daugelio Rusijos opozicionierių.

Tuo metu daugelis stebėjosi, kodėl tuometinis Rusijos režimas leidžia A. Nevzorovui kalbėti tiek daug. Visgi nuosekliai žiūrint jo laidas buvo galima pastebėti tam tikrų išlygų. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie V. Putiną jis visada laikydavosi ganėtinai subtilios taktikos. Prisimenu, kartą jis pasakė (cituoju iš atminties ir pagal prasmę), kad „Rusija sparčiai tampa į akmens amžių besiritančia diktatūra, o Putino istorinė misija, kuriai jis tinka kaip niekas kitas, yra užbaigti šį projektą“. Nepatyrusiai ausiai tai gali skambėti kaip principinė V. Putino ir visos jo valdančiosios klikos kritika, tačiau tokiu būdu V. Putinas yra savotiškai išaukštinamas, pakeliant jį iki antimesijo. Šitaip tarsi paliekama erdvės nesudėtingai loginei operacijai, kurią geriausiai išreiškia posakis: „kas rusui gėris, tas vokiečiui – mirtis“. Kitaip sakant, čia dar galima padaryti išvadą, kad, jeigu Putinas yra antimesijas žvelgiant iš Vakarų perspektyvos, tai galbūt jis yra tikrasis mesijas Rusijos kontekste. Kad ir kaip ten būtų, ilgą laiką V. Putiną aplenkdavo rafinuotos A. Nevzorovo patyčios, kurios tuo metu gausiai liejosi ant daugelio Kremliui artimų asmenų, tokių kaip „Roskosmoso“ generalinis direktorius D. Ragozinas, propagandistas V. Solovjovas ar jau minėtas patriarchas Kirilas.

Dabar prisimindamas anuos laikus, A. Nevzorovas su sau būdingu susireikšminimu yra pasakęs, kad jis su Rusijos nomenklatūrininkais buvo sudaręs sandorį, pagal kurį pažadėjęs neversti Kremliaus režimo, o anie įsipareigoję nelįsti į jo asmeninius reikalus ir neaiškinti, ką jis turįs kalbėti, o ko – ne. Net jei toks susitarimas buvo, praėjus vos kelioms dienoms po 2022 m. vasario 24 d. Rusijos invazijos į Ukrainą, visa radijo stotis „Echo Moskvy“ buvo uždaryta, o netrukus ir pačiam A. Nevzorovui buvo iškelta baudžiamoji byla už melagingos ir Rusijos kariuomenę diskredituojančios informacijos skleidimą savo jutubo kanale. Tai privertė A. Nevzorovą emigruoti iš šalies, o birželio 3 d., pasak šaltinių, jam „už nuopelnus“ buvo suteikta Ukrainos pilietybė.

Įdomu tai, kad pastaraisiais metais pats A. Nevzorovas, kalbėdamas apie savo tautybę, save įvardindavo kaip komančių genties indėną, o ne rusą. Pasak jo, vienas komančių genties indėnas lankėsi Maskvoje prieš 9 mėnesius iki jam gimstant, o rusas jis nesąs, nes nei į krikščionių Dievą tikįs, nei rusų kultūros didybę jaučiąs. Jis esąs komančis, kuriam pati kova suteikia gyvenimo prasmę, o ukrainiečiu jis tapęs tam, kad galėtų ir toliau kovoti su Kremliaus agresija.

Ar atleisti?

Be abejo, Ukrainos valdžios sprendimas neliko nepastebėtas Lietuvoje. Andrius Tapinas yra pasakęs, kad, „jeigu jis [A. Nevzorovas] nebūtų bailys, tai, įvykus didžiajam atsivertimui, jis turėjo klauptis ant kelių ir atsiprašyti kiekvieno lietuvio <…>“. Toks reikalavimas savotiškai atspindi dviprasmišką situaciją, kurioje atsidūrė ne tik buvęs Kremliaus propagandistas, bet ir lietuviai. Reikalavimas klauptis ant kelių ir kiekvieno atsiprašyti yra daugiau retorinis ir neįgyvendinamas. Tačiau net ir po tokio atsiprašymo klausimas, kaip įmanoma atleisti, liktų atviras. Reikalas tas, kad, nors 1991 m. sausio įvykiai pasibaigė Lietuvos pergale ir anas A. Nevzorovo reportažas didesnės žalos nepadarė, būtina turėti omenyje, jog tuometinėje situacijoje tokios provokacijos realiai galėjo suveikti kaip tautinio konflikto detonatorius ir pasukti įvykius nepalyginamai kruvinesniu keliu su galimai tragiška pabaiga.

^{DW (rusų kalba) jutubo kanalo videomedžiaga}

Iš kitos pusės, dabartinė A. Nevzorovo antikremlinė pozicija yra pernelyg nuosekli ir užsitęsusi, kad ją būtų galima laikyti paprasčiausiu prisitaikėliškumu ir išverstaskūriškumu. Nuo 2014 metų tiek apie Kremlių, tiek ir apie rusišką šovinistinį imperializmą ir pseudodvasingumą jis viešai prišnekėjo tiek daug ir tokių dalykų, kad bet koks sugrįžimas neįmanomas. Ypač šiuo metu, kai A. Nevzorovo pasisakymuose Putinas jau nustojo bet kokio, kad ir politiniu demoniškumu persunkto, išskirtinumo ir tapo eiliniu siaurapročiu čekistu iš Piterio tarpuvartės, o jo sukurtas režimas – kraujo ištroškusi žudikų ir savižudžių sekta – nei daugiau, nei mažiau. Beje, šį naratyvą A. Nevzorovas pastaruoju metu formuoja labai nuosekliai, pasinaudodamas visais propagandiniais triukais – selektyviai parenkamais faktais, užuominomis, savo hipotezei palankiu konteksto pateikimu ir, be abejo, viską pagardinant savo nepakartojamu juoduoju humoru. Klausytis tokių dalykų yra gana smagu, jeigu neimi domėn, kad toks ginklas gali būti atgręžtas prieš tave patį.

^{Aleksandro Nevzorovo jutubo kanalo videomedžiaga}

Galbūt viena iš pagrindinių A. Nevzorovo savybių, skiriančių jį nuo kitų buvusių ar esamų, į tiesios kelią atsivertusių ar dar aršiau blogiui tarnaujančių propagandistų, yra jo paties įdomumas. Jo autorinės laidos, interviu ir privatūs pokalbių vakarai, knygos ir apskritai publicistika visada sulaukdavo ir sulaukia daug dėmesio, nepaisant to, kurioje barikadų pusėje tuo metu yra jų autorius. Turbūt neįmanoma prognozuoti, kokia būtų Lietuvos valdžios reakcija, jeigu dabar už Kremliaus kritiką persekiojamas Ukrainos pilietis A. Nevzorovas pabandytų atvykti į Lietuvą su autoriniu vakaru. Neabejotina, kad būtų daug besipiktinančiųjų, tačiau lygiai taip pat neišvengiama, kad bilietai į tokį vakarą būtų išparduoti rekordiškai greitai.

A. Nevzorovas primena devyniasdešimtųjų banditą, kuriam kažkokiu būdu pavyko ne tik išlikti gyvam, bet ir senstant tapti solidžiai atrodančiu respektabiliu verslininku, kalbančiu apie ekologiją ir socialinį atsakingumą. Visgi propagandinio fronto samdinių ir piratų, kokiu save ne kartą yra pavadinęs pats A. Nevzorovas, praeities darbai šiandienos technologijomis yra nesunkiai pasiekiami ir kas kartą sukelia pasibjaurėjimą. Gal ir galima už tai atleisti, bet reikia daryti viską, kad tai nepasikartotų, net nebandyti to kartoti patiems, nors ir siekiant teisingų tikslų.