Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas:

30 min.
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas:

30 min.

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Nemeikščiai – Eldoradas ir amžinybės pradžia

XXI amžius, globalizacijos procesai, tautų niveliavimasis, grėsmė prarasti savastį ir vertybių sampratos kaita. Kyla klausimas – kaip atsilaikyti, kaip neprarasti savo veido, individualumo, išskirtinumo? Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėjos VIRGINIJOS PAPLAUSKIENĖS teigimu, čia sektinu pavyzdžiu gali tapti daugelis didžiųjų mūsų kūrėjų. Ypač menininkai, 1944-aisiais pasitraukę nuo antrosios sovietų okupacijos iš Lietuvos į Vakarus, kūrę svetur ir puoselėję lietuvių kalbą, papročius, tradicijas.

Vienas tokių – rašytojas, poetas, vertėjas, literatūros kritikas Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikr. Alfonsas Čipkus, 1919–2015 m.). Jo gyvenimo kelias driekėsi iš Nemeikščių kaimo per Kauną, Vilnių, Tauragę, Berlyną, Tiubingeną, Freiburgą, Baltimorę, Niujorką, Vašingtoną, Kenebunkportą. Lankytasi Anglijoje, Italijoje, Prancūzijoje.

„Alfonsas Nyka-Niliūnas daugiau kaip 70 metų gyveno svetimoje žemėje, tačiau gimtieji namai – Nemeikščiai – buvo jo pagrindas, kertinis akmuo tiek gyvenime, tiek kūryboje, – teigė poeto gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja V. Paplauskienė. – Dar daugiau – Aukštaitija jam tapo neišsemiamu kūrybos šaltiniu. „Utena man liko geriausias miestas pasauly. Esu, galima sakyti, buvęs visur, bet nei Roma, nei Venecija, nei Londonas, nei Paryžius – niekados negali susilyginti su mano mylima Utena“, – yra rašęs poetas.

Nyka-Niliūnas gyveno įvairiuose miestuose, įvairiose valstijose. Bet pirmiausia jis yra išėjęs iš Nemeikščių, iš savo gimtojo, paprasto kaimo. Kai atvyko į Niujorką, šis jo nenustebino savo gražumu, išraiškingumu – Nyka-Niliūnas su savotiška nuostaba žvelgė į tas, kaip sakė, tuščias šviesas, nieko nesakančias reklamas. Jam tikrai nebuvo įdomi didžiojo miesto vaizdinė pusė, kita vertus, jis jam buvo labai vertingas, prasmingas savo muziejais. Nyką muziejai užburdavo. Jam buvo svarbu menas, literatūra, architektūra ir gyvenimiškas ryšys su draugais, bičiuliais, o namuose, Nemeikščiuose, jo gyvenimo pagrindas buvo jo šeima. Ji lydėjo jį gyvenimo keliuose iki pat pabaigos. Kaip pats sakė: aš niekada neišėjau iš Lietuvos, aš likau Nemeikščių žmogus.“

Alfonsas Čipkus 1938 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Leidimas, išduotas Alfonsui Čipkui dėl baigiamųjų gimnazijos egzaminų laikymo Švietimo ministerijoje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonsas Čipkus 1938 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Laisvas iki paskutinių dienų

V. Paplauskienė su poetu A. Nyka-Niliūnu bendravo daugiau kaip 20 metų, dažnai lankėsi jo namuose Baltimorėje. Pasirūpino, kad poeto archyvas dalimis būtų vežamas į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Dabar čia saugomas beveik visas A. Nykos-Niliūno kultūrinis palikimas. Unikali archyvinė medžiaga buvo kaupiama ekspedicijų Lietuvoje ir JAV metu; keliauta paties poeto nusakytais keliais – vaikščiota Nemeikščiuose ir Utenoje; bendrauta su jo artimaisiais Vilniuje, su jo draugais Baltimorėje, Vašingtone, Niujorke ir Filadelfijoje. Artimi santykiai susiklostė su rašytojo dukra Berenika ir sūnumi Ariu, daug metų V. Paplauskienė artimai bendravo su A. Nykos-Niliūno broliu Stasiu Čipkumi (daugiau kaip 30 metų jis dirbo Kultūros ministerijoje ir buvo tiesiogiai atsakingas už muziejininkystės sritį), sūnėnu Šarūnu Traneliu ir dukterėčia Vilija Čipkute-Bikiliene.

Po A. Nykos-Niliūno mirties V. Paplauskienė vyko į jo namus Baltimorėje, peržiūrėjo, atrinko medžiagą ir parvežė į muziejų. 2022 m. lapkritį A. Nykos-Niliūno archyvalijas, saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje, papildė dar vienas unikalus eksponatas – poeto mandolina.

2017 m. išleista V. Paplauskienės parengta poeto rankraštinė knyga „Praradimo simfonijos“. 2019-aisiais – monografinio pobūdžio knyga „Alfonsas Nyka-Niliūnas. Laisvė: būti savimi. Archyvai“. Pirmą kartą Lietuvos kultūros istorijoje per archyvalijas: nuotraukas, dokumentus, epistoliką, rankraščius, kūrybinius sąsiuvinius, knygų maketus, knygas, memorialinius daiktus, meno kūrinius – rekonstruotas A. Nykos-Niliūno gyvenimo ir kūrybos kelias, kuris driekėsi iš Lietuvos (1919–1944 m.) per Vokietiją (1944–1949 m.) ir Ameriką (1949–2015 m.).

2017-ųjų birželio 27-ąją buvo įvykdytas A. Nykos-Niliūno priešmirtinis noras – atgulti amžinojo poilsio savo numylėtoje gimtojoje žemėje, šalia artimųjų, tėvų Veronikos ir Adomo bei brolio Juozo. Kartu su A. Nyka-Niliūnu buvo palaidota ir jo žmona dailininkė Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė (1921–2009 m.) bei sūnus psichologas Horacijus (1951–2003 m.).

A. Nykos-Niliūno gyvenimo motto, pasak muziejininkės V. Paplauskienės, tapo jo žodžiai – „laisvė: būti savimi“. Iki paskutinių dienų jis liko laisvas ir nepriklausomas, atokiau laikėsi nuo gyvenimo šurmulio, vadovavosi dekalogu, krikščioniškomis moralės normomis. Vertino grožį ir jį kūrė, teigdamas, kad „žmogus negali tiktai būti“.

Vaikystės dienas mena medžių alėja

Kas formavo, brandino ir turėjo įtakos būsimam poetui A. Nykai-Niliūnui? Kokie svarbiausi vaikystės ženklai įsirėžė jo sąmonėje?

Alfonsas Čipkus gimė 1919 m. liepos 15-ąją Adolfo ir Veronikos, atitekėjusios iš Avižėnų, Čipkų šeimoje Nemeikščių kaime Utenos rajone. Buvo aštuntas vaikas iš dešimties. Pirmieji trys – Napalys, Ona ir Pranciškus – mirė vaikystėje. Brolis Juozas, susirgęs, kaip spėjama, meningitu, staiga mirė kariuomenėje. Šeimoje mylėdami ir adoruodami savo tėvus augo Petras, Jonas, Adolfas, Alfonsas, Stasys ir Ona.

Iš savo tėvo Adomas Čipkus paveldėjo penkis hektarus žemės ir buvo susirentęs Nemeikščių kaime ant aukštesnio kalnelio rąstų namelį su svajingomis mėlynomis langinėmis. Šiame name ir gimė visi vaikai. Adomas nebuvo apsukrus ūkininkas, buvo daugiau linkęs į literatūrą, mėgo pakalbėti, padiskutuoti apie politiką, gyvenimą, tačiau sąžiningai dirbo žemę – sėjo rugius, kviečius, avižas. Abu su žmona rūpinosi daržais, sodu. A. Nykos-Niliūno dienoraščiuose galima užtikti įrašą, kad net ir arbuziukai darže augo.

Samdinių, pagalbininkų Čipkai neturėjo, nes samdyti nebuvo iš ko – o ir sūnūs daug dirbdavo, tad viską susitvarkydavo patys. Tik linams rauti kartą teko šauktis pagalbos. Dažniausiai grūdų pakakdavo iki Naujųjų metų, tačiau turėdami apsčiai šieno išmainydavo jį į grūdus. Laikė galvijus ir paukščius. Alfonsui, kaip ir kitiems, teko piemenauti, rūpintis daržais, šienauti, kulti. Nemėgstamiausias jam darbas buvo semti iš kūdros vandenį ir laistyti daržus. Tėvų žodis vaikams buvo šventas – viskas buvo vykdoma tik pasakius, jokio atsikalbinėjimo nebuvo.

Vyresnieji broliai Jonas ir Petras mokėsi Utenoje, o gimnaziją baigė Kaune. Tėvas negailėjo mokslams pinigų, net ir galvijų buvo pardavęs, kad tik vaikai mokytųsi. Jonas baigė Karo mokyklą, gavo kapitono laipsnį; Petras irgi mokėsi karo amato, tačiau liko eiliniu; jo širdis linko į humanitarinius mokslus, studijavo filologiją. Bičiuliavosi su Antanu Miškiniu, Jonu Kossu-Aleksandravičiumi, rašė eilėraščius ir kūrė prozos vaizdelius.

Vyresniųjų sūnų įkalbėtas tėvas pasiėmė iš banko paskolą ir Nemeikščiuose, netoli pirmųjų namų, įsigijo vienkiemį su 11 hektarų žemės. Pasistatė kluoną, tvartą ir išardęs senąją trobą perkėlė ją į naują vietą. Nuo 1929 m. čia ir prasidėjo naujas Čipkų šeimos gyvenimas. Namas stovėjo vėjų pagairėje – ant kalno, o apačioje pakriūtėje tekėjo Krašuona. Alfonsui su broliais svarstant, kaip šią vietą pagražinti, suromantinti, čia buvo pasodinta medžių – klevų, liepų, ąžuolų. Savo dienoraštyje A. Nyka-Niliūnas yra rašęs:

Pereitą antradienį su Jonu į kampinę liepą įkėlėme mažytį lėktuviuką, kurio statyba man užėmė beveik visą savaitę, ir per tas kelias dienas jis tapo pilnateisiu namų gyventoju ir neatskiriama mūsų dalim. Jo propeleriuko čirškimas palydi kiekvieną išeinantį ir sutinka kiekvieną ateinantį. Visad intymus, nerūpestingas ir šiltas, vėjo moduliuojamas jo balsas kartais nežinia kodėl pasidaro melancholiškas ir liūdnas, tarytum jis jau ką žinotų, ko mes visai dar nežinom.

1943 m., Alfonsui grįžus iš Vilniaus, juodu su broliu Stasiu pasodino medžių alėją, vedančią namų link.

Deja, taip susiklostė, kad Čipkų namą per visas istorines pervartas nusipirko svetimi žmonės, jį nugriovė ir ant senų pamatų pastatė kitą namą. A. Nykos-Niliūno vaikystės bei paauglystės dienas šioje vietoje, jo Eldorade, mena tik medžių alėja.

Nemeikščiai. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno gimtosios sodybos vieta Nemeikščiuose. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Čipkaus sesers Onos sūnus Šarūnas Tranelis. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno gimtosios sodybos vieta Nemeikščiuose. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Čipkų šeimos kapas prie Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

„Nemeikščiuose aš žinojau kiekvieną mūsų žemės pėdą“

A. Nykos-Niliūno prisiminimuose vaikystė išliko kaip vienas šviesiausių gyvenimo tarpsnių. Nemeikščių vaizdingos apylinkės – ant kalno stovėjęs tėvų namas, apsuptas medžių su netylančių paukščių giesmėmis; tingi katė, pasitinkanti sugrįžusį iš kelionių; slėnis su upeliu, Upe vadinamu; vaikystės draugai ir namiškiai – visa tai bręstant tapo esmine jo poetinio pasaulio dalimi.

Čia gyvenimas turėjo savo tradicijas, ritualą, tvarką, kurių niekas nenorėjo keisti. A. Nyka-Niliūnas prisimena rytinius subruzdimus, kai atlikti namų ruošos darbai atverdavo vartus į laisvę – laiką sau. Kai galėdavo išeiti visai dienai ir klaidžioti šalimais esančiame miškelyje, atsigulęs į vešlią žolę stebėti plaukiančius debesys, paukščių įmantrius meilės šokius arba nubėgęs į pakriūtę, atsisėdęs ant tiltelio, per Ramoškėnų brastą stebėti plaukiančias žuveles. Jas A. Nyka-Niliūnas „pažino ligi vienos“, jos tapo jo draugėmis.

Priešpietę praleidau su broliais upėje. Žvejonė buvo gausi kaip reta. Parėjus namo, mamos pirmi žodžiai buvo: kur ji tiek dėsianti. Aš sakau, kad dalį būtų galima nunešti tetulei. Lyg supratę mano žodžius, subėgo visos katės, garsiai reikalaudamos savo dalies. Aš tuo tarpu atsigulu kiemo žolėje ir pamažu nutolstu nuo visko. Popiet atnešė paštą su dviem paskutiniais Les nouvelles littéraires numeriais iš J. K. ir visu pluoštu lietuviškos spaudos.

Nemeikščiuose aš žinojau kiekvieną mūsų žemės pėdą. Žinojau ir pažinau kiekvieną medį, kiekvieną gėlę, kiekvieną žolę. Žinojau kiekvieną akmenuką upės dugne, pažinau kiekvieną žuvį jos vandenyje. Bet aš vis dar nežinau ir nepažįstu savęs.

Alfonas Čipkus (stovi pirmas iš kairės) su tėvu Adomu ir motina Veronika 1939 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Adoruojami tėvai

Nemeikščių namų galva, be abejo, buvo tėvas Adomas, o motina Veronika – geroji namų dvasia, šeimoje adoruojama ir mylima. A. Nykai-Niliūnui ji buvo tarsi šventoji. Motina jį išmokė maldų, vesdavosi į Utenos bažnyčią, iš jos jis mokėsi gyvenimo išminties ir filosofijos. Poetas savo mamai skyrė ne vienas eilėraštį, ne vieną jaudinantį įrašą dienoraščiuose.

Galvojau apie mamą, kuri man visuomet buvo tokia reali, gyva, konkreti, čia pat esanti <…> Gerai atsimenu jos veidą, ilgais aristokratiškais pirštais rankas, suskirdusias ir visokių darbų deformuotas (jos man glosto galvą, neturinčiu laiko mostu nušluosto skruostais bliaukiančias ašaras, atneša duonos ir vandens), pelenų šarmo išplautus nepaprastai vešlius juodžemio spalvos plaukus… Ji tyliai, nesitrankydama įeina pro duris, amžinybę siekiančiu judesiu pastato viedrą ant suoliuko ir sniego atspindžio nušviestu veidu kelioms akimirkoms sustoja prieš langą…

Tėvas Adomas, atrodo, vienodai mylėjo visus savo vaikus. Tačiau A. Nyka-Niliūnas jautė ypatingą jo meilę – „jis už mane galėjo gyvybę atiduoti“. Jis pamena, kaip jam paaugliui būnant vežimo ratas stipriai sužalojo koją, gydytojas norėjo ją amputuoti, ir tik tėvo pasiaukojimu, užsispyrimu ir net gudrumu pavyko to išvengti. Jis išnešiojo savo sūnų ant rankų ir taip išgelbėjo nuo negalios. A. Nyka-Niliūnas dienoraštyje rašė:

Staiga sąmonėje nušvinta realybė, jog mano tėvas valdė mažą pasaulio dalį, mažą viso pasaulio dalį, kuri turėjo visas karalystės žymes: sienas, teritoriją (kurią jis valdė absoliutaus monarcho teisėmis), akiračius, kalnus, miškus; per jo žemes tekėjo dvi upės; vedė nuolatinius, nors ir nekruvinus, karus dėl sienų neliečiamybės etc., ir kad dėl to aš galiu išdidžiai jaustis esąs prince heritier, nors mano tėvo valstybė jau seniai sunaikinta, nors ir nesu pirmagimis.

Alfonsas Čipkus su savo augintiniu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonsas Čipkus su žmona Aleksandra Laucevičiūte. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

„Iš viso aš pragyvenau tik dvi lempas“

Namų aplinka ir daiktai veikė A. Nykos-Niliūno sąmonę, net ir fiziškai jis jautė jų artumą – stalo, lempų, šventųjų paveikslų, laikrodžio. Dienoraštyje jis rašė:

Stalas Nemeikščiuose. Ilgas, stačiakampis, nedažytas laiko spalvos stalas su kybančia virš jo „popierėliais padabinta lempa“, stovėjęs gimtojo kambario kampe. Gyvas stalas. Stebuklingas stalas. Šventas stalas. Stalas – altorius. Mano Paskutinės Vakarienės stalas. Šventojo Gralio stalas. Duonos, vandens ir peilio stalas. Vėjo ir lietaus į langą stalas. Vaikystės dienų ir naktų stalas, padiktavęs beveik visus 1937–1941 metais parašytus mano eilėraščius.

Namuose, virš per ilgą laiką ritualiniu tapusio stalo, kuris tada buvo mano pasaulio centras, aplink kurį vykdavo visos paslaptingos gyvenimo apeigos, prie kurio grįždavo, pareidavo, ateidavo, susėsdavo ir tylėdavo prieš grįžtančią naktį, kabėjo lempa. Su ja užsidegdavo dangus ir žemė, kambarys virsdavo šventove. Iš viso aš pragyvenau tik dvi lempas. Vieną jau radau degančią, savo šviesa kalbančią su manim, glostančią man galvą, kartu skaitančią brolių Grimmų ir Anderseno pasakas. Kai niekas nieko nedarydavo, laikydavo ją įtrauktą, ir iškeldavo tik visiems susirinkus. Ji turėjo savo pavaduotoją – mažą su ąsele ir nepridengta liepsna mėlyno stiklo lempelę, kurią buvo galima nešiotis iš vienos vietos į kitą. Bet vieną dieną šią mano pirmąją lempą nukabino ir išmetė. Jos vietoje pakabino naują, daug didesnę ir daug šviesesnę, su paauksuotomis grotelėmis, įmantresnio pavidalo stiklu ir sidabriniais virbais įrėmintą. Ji nušvietė viską, net ir paslaptis, viską be gailesčio apnuogindama. Jos šviesoje kambarys susvetimėjo; kampuose besišnabždantys šešėliai ištirpo, penatai išsikėlė. Su ja ir jos šviesa aš pats nebesudariau jokių intymesnių ryšių, neradau bendros kalbos; ji man buvo nebylė.

Važiuodamas namo galvojau: kas ryškiausiai išliko atmintyje iš ankstyvos vaikystės? Žmonių veidai ir šventųjų paveikslai: Vaškelio Uršulė, kreivakojis Stasiūnas, perkirstu žandu tamsiaveidė Matka Boska Częstochowska ir paslaptingai besišypsantis Šv. Jonas. Panelė Švenčiausia kabojo šalia sieninio laikrodžio, žymaus tuo, kad jis grodavo Lietuvos himną. Sekmadienių vidudieniais, kuomet visi išeidavo bažnyčion, laikrodis ir sienos šventieji staiga atgydavo ir pradėdavo kalbėti su manim. Tiesą sakant, kalbėdavau tik aš – už juos ir už save, bet gerai atsimenu, kaip jie, man pritardami, linkčiodavo galvomis ir judindavo besišypsančias lūpas. Be žmonių ir šventųjų veidų, dar ypač ryškiai išliko įvairūs garsai: varnų klyksmas rudenį, vandens šniokštimas pavasarį, varpų skambėjimas vasaros rytą ir šiurpios vieškeliu lekiančių laidotuvininkų giesmės žiemą.

Alfonso Nykos-Niliūno mandolina, Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvalijų kolekciją papildžiusi 2022 m. lapkritį. Muziejaus archyvo nuotrauka

Muzikali šeima

Čipkų šeimoje visi turėjo muzikinę klausą ir grojo įvairiais instrumentais. Tėvas traukdavo „peterburgska“ armoniką, būdavo kviečiamas pagroti net į vestuves. Alfonsas buvo įvaldęs mandoliną, armoniką ir virtuoziškai pūtė lūpinę armonikėlę. Brolis Stasys prisimena nuotaikingas šeimos tradicijas, šventes, namuose vykdavusius improvizuotus koncertus, švenčiamas gegužines.

Kaimo jaunimas mėgdavo užsukti į Čipkų namus pavakaroti ar smagiai pašokti. Nuo pat vaikystės iki paskutinių gyvenimo dienų muzika buvo neatsiejama A. Nykos-Niliūno gyvenimo dalis. Beje, studijuodamas Vilniuje universitete jis buvo dažnas ne tik teatro, bet ir Filharmonijos lankytojas, o Amerikoje abu su Henriku Radausku tapo rafinuotais melomanais. Nusipirkę patefonus, kolekcionavo geriausius klasikinės muzikos įrašus. Ypač žavėjosi prancūzų baroko muzika.

„Visi mano medžiai buvo skirtingi kaip žmonės“

Namai ir juose esantys daiktai A. Nyką-Niliūną veikė mistiškai, o už jų sienų esanti gamta užburdavo, pakerėdavo, brandindavo, stiprindavo, formuodavo. Laiške studijų draugei Jonei Vaižgatauskaitei jis rašė:

Jūs pasakėte didelę teisybę, kad beržas yra pats gražiausias medis. Man be jų (beržų) būtų gal daugiau nykiau gyventi. Visą vaikystę aš praleidau namuose milžiniško beržo papėdėje. Per visą tą laiką aš beveik išmokau su juo susikalbėti; ir rudenį naktimis jis man šlamėdavo nuostabiausias dainas ir sapne mes būdavom geriausi draugai. Bet dabar jo nebėra. Nukirtęs tą medį (beržą, mano vaikystės draugą) žmogus mirė… <…>. Tą medį aš dabar tik sapnuodamas matau ir vėl su juo pasikalbu. Todėl jis yra mano vaikystės visų sudužusių iliuzijų simbolis; iliuzijų, kurios kiekvienam sudužta ir dingsta…

Nemeikščiuose visi mano medžiai buvo skirtingi kaip žmonės. Jie buvo kitoki skirtingais metų laikais, kitoki rytą, kitoki vidudienį; kitoki paprastomis dienomis, kitoki šventadieniais. Vienaip šlamėjo liepos, kitaip ūžė beržai, dar kitaip švokštė eglės. Vienaip pavasarį, kitaip vasarą, rudenį ir žiemą. Aš juos visus atpažindavau, atskirdavau kiekvieno balsą audringų rudenio naktų orkestre: pradėdavo obelys, vyšnios ir kiti smulkesnieji medžiai; netrukus įsijungdavo žaibo sužalotas kaštanas ir plonabalsės liepos (protarpiais atrodydavo lyg girdėtum prislopintą kikenimą); ir tik tada viską nustelbdavo didžiojo Vaškelio beržo būgnai. Taip aš ilgą laiką gyvenau su jais metų laikų keitimosi ritme, garsų ir spalvų orgijoje, ir tai buvo mano amžinybės pradžia.

A. Nyka-Niliūnas žavėjosi pavasariu – mėgdavo kovą ir balandį, kai pasirodydavo pirmieji žiedai, grįždavo paukščiai ir dviejuose gandralizdžiuose nežinia iš kur rytą išvysdavo klegenančius gandrus. Prisimena, su kokiu jauduliu skynė pirmąsias purienas ar žibutes mamai. O ruduo jį užburdavo spalvingu, ilgesingu žavesiu.

Rudenį visi daiktai mane žeidžia. Kartais ištisas dienas ieškau savęs, be tikslo vaikščiodamas Utenos gatvėmis, bastydamasis miške, ir visada grįžtu neradęs. Buvau nuėjęs į senąją namavietę, bet ir ten neradau į ką atsiremti. Tik alyva (kuri kažkodėl niekad nežydėdavo) buvo dar labiau išaugusi ir dusliai švokštė savo sunkiais ir gatvės dulkėmis apneštais lapais.

Nemeikščiai. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Nemeikščiai. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno gimtosios sodybos vieta Nemeikščiuose. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno gimtosios sodybos vieta Nemeikščiuose. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Nemeikščiai. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Nemeikščiai. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kryžius Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios šventoriuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kryžius Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios šventoriuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Čipkų šeimos kapas prie Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Čipkų šeimos kapas prie Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonso Nykos-Niliūno kartos archyvalijos Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Alfonsas Čipkus (trečias iš kairės) su namiškiais. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonso Čipkaus sesuo Ona Nemeikščiuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonsas Čipkus (sėdi centre) su studijų draugais literatais. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Vilniaus universiteto studento liudijimas, išduotas Alfonsui Čipkui. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
„Šatrijos“ draugija: Alfonsas Čipkus – antroje eilėje, trečias iš dešinės. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonso Čipkaus namų bibliotekos knygos. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonso Čipkaus namų bibliotekos knygos. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonso Čipkaus rusų–lietuvių žodynėlis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Mokytojo pažymėjimas, išduotas Alfonsui Čipkui Vokietijoje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos pažymėjimas, išduotas Alfonsui Čipkui. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonsas Čipkus su mokiniais Tiubingene. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Trijų muškietininkų draugija: (iš kairės) Henrikas Nagys, Alfonas Čipkus, Julius Kaupas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonsas Čipkus Švabijos Gmiunde. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonso Nykos-Niliūno knygos maketas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštis „Eldorado“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštis „Motina“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštis „Knygos“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštis „Mano namų šviesa“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonso Nykos-Niliūno pirmas eilėraštis „Poetas“, nusiųstas į „Dienovidžio“ redakciją. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonso Nykos-Niliūno laiškas namiškiams (Vilnius, 1942 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonso Nykos-Niliūno knyga su pastabomis ir įrašu „Paskutinė redakcija“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonso Nykos-Niliūno brolis Stasys ir sesuo Ona prie savo tėvų kapų Utenoje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

„Ir kaip mylėjo šitas knygas namuose…“

A. Nykos-Niliūno tėvams neteko mokytis, tačiau Adomas puikiai skaitė, rašė, skaičiavo, o mama Veronika skaitė tik iš kantyčkų. Namuose buvo „Šventųjų gyvenimai“, maldaknygė. Tačiau motina nepaprastai džiaugdavosi, kai vyras ar kuris nors iš vaikų balsiai skaitydavo knygas, kurių namuose buvo nemažai.

Abu tėvai tapo Alfonsui pirmaisiais mokytojais. Adomas išmokė skaityti.

Perkraustydamas senus laiškus, radau pageltusį tėvo atviruką, rašytą iš Nemeikščių į Vilnių. Jis mane, kaip staiga iš kažkokios nežinios iškilęs milžiniškas akmuo, prislėgė visu savo svoriu. Kodėl aš čia? Kodėl jis toks sunkus? Atskirai nuo viena kitos stovinčios, hebrajų raštą primenančios raidės, nuogi nepratusio formuluoti raštu žodžiai, sunkūs ir graudūs, panašūs į jo rankas, kurias taip gerai atsimenu: jaučiu ant galvos, vėl galiu iki smulkiausių niuansų išgyventi tą nepakartojamą saugumo jausmą, kurį patirdavau vedamas per sodą, užkeliamas ant arklio ir ypač nešiojamas į perrišamąjį kambarį Utenos ligoninėje. Jos ir rašyti mane išmokė: iš pradžių pasirašyti vardą ir pavardę rusų raidėmis, o vėliau ir lietuviškai. Jo rankos mano vaikystės mitologijoje buvo viena nuostabiausių legendų: joms palietus, viskas atsiverdavo; joms uždengus, niekas nedrįsdavo prisiartinti.

A. Nyka-Niliūnas yra minėjęs, kad jau gerai skaitė būdamas penkerių. Laiške Antanui Vaičiulaičiui rašė:

…buvau sunykęs mėlynakis vaikas. Nuolat sėdėjau prie lango, žiūrėjau į tolumas, taip ištisas šaltos žiemos dienas, ir visi kažkodėl sakydavo, kad būsiu keliautojas, arba, greičiausia mirsiu… <…> Aš turėjau ir seserį, kuri gyveno namuose. Ir kai aš tik grįždavau namo, tuojau pat atsisėsdavau ant suolo ir, pagal seną namų pradžią, imdavau ką nors garsiai skaityti. O tos knygos buvo Biliūnas, V. Krėvės „Raganius“ ir „Mūsų mažoji sesuo“. Ir kaip mylėjo šitas knygas namuose…

A. Nyka-Niliūnas pamena, kad jį paveikdavusios ne tik knygos, bet ir jose esančios iliustracijos, ypač meno reprodukcijos, miestų vaizdai. Tada ir prasidėjo jo kelionių magija.

A. Nyka-Niliūnas lankė pradinę mokyklą, vėliau abu su broliu Stasiu buvo uolūs Ūkininkų ratelio nariai. Jame buvo mokama, kaip ir ką sodinti, prižiūrėti, auginti. Anaiptol, A. Nykai nerūpėjo kopūstų ir bulvių auginimas. Jį traukė čia turtinga įvairiomis kalbomis sukaupta biblioteka. Brolis Stasys pamena, kad Nykai buvo paskirta parašyti referatą apie kopūstų auginimą. Parašė. Juokdamasis pasakojo, kad nei mokytojas, nei auklėtiniai nieko nesuprato, nes buvo parašytas „moksliškai“, vartojant tarptautinius terminus. Taip ir baigėsi A. Nykos-Niliūno ūkininko karjera.

A. Nyka-Niliūnas lankė tik pradinę gimnaziją. Po įvykusios nelaimės – sužeidimo, jam buvo padarytas specialus lovelis, su kuriuo judėdavo po aslą. Ši nelaimė iš dalies ir nulėmė jo mokymąsi namuose. Kita priežastis – žinoma, sudėtinga materialinė situacija.

Čipkų šeimoje vyravo meilė ir dėmesys jaunesniam, pagalba silpnesniam. Tėvai skiepijo vaikams krikščioniško tikėjimo tiesas. Alfonsas augo jaukioje namų aplinkoje. Vyresnieji broliai Petras ir Jonas padėjo patarimais ir pamokymais. Alfonsas mokėsi iš specialiųjų konspektų „Kalbaneum“ ir ruošėsi egzaminams. Tėvas veždavo jį laikyti juos į Antalieptę arba Uteną.

Vyresniųjų padedamas A. Nyka-Niliūnas savarankiškai mokėsi ir baigiamuosius gimnazijos egzaminus sėkmingai išlaikė komisijoje prie Švietimo ministerijos.

Alfonsas Nyka-Niliūnas savo namuose Baltimorėje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Alfonsas Nyka-Niliūnas Kongreso bibliotekoje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Palikimas

Alfonso Nykos-Niliūno kūrybinis palikimas išskirtinis. Debiutinė jo poezijos knyga „Praradimo simfonijos“ išleista Vokietijoje 1946 m. Amerikoje išėjo šios jo knygos: „Orfėjaus medis“, „Balandžio vigilija“, „Vyno stebuklas“, „Žiemos teologija“. Siekdamas supažindinti lietuvius su geriausių Vakarų Europos ir pasaulio klasikų kūriniais, A. Nyka-Niliūnas rinkosi versti ir leisti tokius autorius, kurie jam pačiam teikė džiaugsmo. Atskiromis knygomis išleistas Williamo Shakespeare’o „Hamletas“,  Charles’io Baudelaire’o „Paryžiaus splinas“, Vergilijaus „Georgikos“. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma gausybė jo originalių Friedricho Hölderlino, Johanno Wolfgango von Goethės, Saint-Johno Perse, japonų haikų vertimų rankraščių ir mašinraščių su pataisymais.

A. Nyka-Niliūnas svarbų vaidmenį atliko būdamas redakcinės kolegijos narys ar reikšmingų leidinių bendradarbis. Iki šiol lietuvių literatūroje jis vienintelis yra išleidęs savo gyvenimo „Dienoraščių fragmentus“ (rašyti nuo 1938 iki 2013 m.) – per vieno žmogaus gyvenimą veriasi ne tik jo asmeniniai išgyvenimai, bet ir visos epochos istoriniai, kultūriniai, literatūriniai aspektai, svarbios aktualijos.

1996 m. Lietuvoje išleista A. Nykos-Niliūno parengta poezijos rinktinė „Eilėraščiai“ ir literatūros kritikos straipsnių knyga „Temos ir variacijos“. 1997 m. A. Nykai-Niliūnui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Už nuopelnus kultūros ir literatūros srityje jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio III laipsnio Gedimino ordinu; Vytauto Didžiojo universitetas jam suteikė Garbės daktaro vardą.

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatoriai Kostas Kajėnas bei Martynas Stankevičius.

Dėkojame Maironio lietuvių literatūros muziejui ir Šarūnui Traneliui.

Bernardinų“ dienraščio projektas „Rašytojai. Tarp kaimo užutėkio ir miesto sūkurio“ – vaizdo pasakojimų ciklas apie kontrastingus kaimo ir miesto pasaulius bei jų įtaką žymių lietuvių rašytojų tapatybei, savitumui, kūrybai. Projektu norima priartinti lietuvių literatūros klasiką prie šių dienų skaitytojų per rašytojų kaimiškosios ir miestiškosios būties pėdsakus, taip pat – pabrėžti mažųjų memorialinių namų-muziejų išlikimo ir tausojimo svarbą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.