Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Algirdas Lukštas – dailininkas ir pedagogas, daugelį išmokęs pajusti gyvenimo atspalvius

Koplytstulpio drožimas. Algirdas Lukštas su mokiniais Sigita Dackevičiūte, Arūnu Vaitkūnu ir Vitoldu Zalieskiu 1988 m. vasarą Šiluvoje. Živilės Ratavičiūtės asmeninio archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2021 m. Nr. 2)

2021 m. – akvarelininko ir dailės pedagogo Algirdo Lukšto (1921–1992), kilusio iš Norių vienkiemio, šimtosios gimimo metinės. Joms pažymėti Pasvalyje surengtas pleneras „Atspindžiai“, atidaryta ne viena paroda, vyko jų pristatymai, susitikimai bei filmų peržiūros.

Plenero dalyviai – buvę A. Lukšto mokiniai ir kolegos, atvykę (beveik visi jie – ir pirmą sykį) į Mokytojo gimtinę, susitiko su jo giminaičiais, lankėsi jaunystės įkvėpimo vietose ir, jų žavimi, patys kūrė.

Atminimo šimtmečio renginiai leido naujai pajusti, kad ir šiandien artimųjų atmintyje, mokinių kūryboje šis dailininkas – gyvas.

Pirmasis dailininkų pleneras „Atspindžiai“

Plenero iniciatorė ir parodų kuratorė Asta Bendoraitienė, A. Lukšto dukterėčia, džiugiai stebėjosi, kad visos vietos į šią kūrybinę stovyklą buvo užpildytos kone iškart. A. Lukšto mokiniai iš Kauno bei du dailininkai iš Pasvalio skubėjo naudotis pasitaikiusia proga atgaivinti prisiminimus apie Meistrą, išmokiusį ir teptuko, ir sielos subtilybių.

Pasvalyje savaitę viešėjo buvę dailininko mokiniai, šiandien pasukę įvairiais keliais: tapytojos ir pedagogės Aušra Andziulytė, Irena Mikuličiūtė-Mika (nuotoliniu būdu dalyvavo ir Daiva Šlajienė), įvairių sričių dailininkė Saulė Gylys, tekstilininkė Lina Jonikė, odos dailininkė Rasa Mačiulienė, akvarelininkai Eugenijus Nalevaika, Marija Rastenienė, tapytojai Violeta Narbutienė, Gintaras Pankevičius, tapytojas ir fotografas Gintautas Vaičys, rašytoja, dailininkė-dizainerė ir pedagogė Violeta Židonytė (vienintelė ir pati turinti šaknų Pasvalio rajone) bei pasvaliečiai dailininkai Diana Augustinienė ir Dangis Augustinas.

Dalyviai pažino Pasvalio kraštą ir jam paliko savo įspūdžių vaisius – paveikslus. Lankėsi krašto muziejuose, žymiausiose miesto bei rajono vietose, prisilietė prie mūsų dailės, istorijos, gamtos bei kulinarinio paveldo. Klestelėję Lėvens krantinėje, pildė savo eskizų sąsiuvinius. Darbuose tęsė mokytojo tradiciją – liejo akvarele. Pasvalio atvirame jaunimo centre vedė edukaciją „Akvarelė – spalvos, formos, erdvė“, mokydami dailės laisvės – dažui lietis vandenyje.

Algirdas Lukštas. Kitoje nuotraukos pusėje užrašyta: „Mamai, 1976 m. Čia aš mažiukas 53 metų.“ Astos Bendoraitienės asmeninio archyvo nuotrauka

Saulėta sekmadienio popietė Algirdo gimtinėje

Išskirtinė išvyka – į mokytojo Algirdo gimtąsias vietas: Norius, Skrebotiškį, buvusios tėviškės sodybos vietą, kur šiandien – vieni laukai.

Įžengiame į žaliuojantį kiemą. Nuo medžių krenta obuoliai, svyra vynuogių kekės. Atsikandus – maloni vasaros rūgštelė… Darželyje žydi karkleliai, gvazdikai, svirpia žiogai. Rymo ryškiai geltona, medinė dviejų galų gryčia. Jai – apie du šimtai metų. Čia gimė Algirdo mama Agota Šivickaitė (1895–1977), jos sesuo Marytė ir keturi broliai, Algirdo dėdės: Albinas, Kazys, Jurgis ir Antanas. Šiandien gyvena Nijolė Šivickaitė – pusseserė.

Noriuose mus pasitiko Astos sesuo Aušra: „Svečiai, užeikim į trobą!“ Į namus, kur pas brolį Vytautą lankydavosi ir Algirdas. Mus tuoj apsupo ką tik iškeptų bandelių ir jaukus lietuviškų namų kvapas…

„Jūs panašus į savo brolį!“ – išvydusi senolį Vytautą, su džiugia vaikiška nuostaba sušuko I. Mika. „Na, turėčiau būti…“ – žaismingai šypteli devyniasdešimtmetį atšventęs senolis. Su juo pasikalbėjus, G. Pankevičius tuoj pastebi: „Prie bajerio, kaip ir Algirdas!“ Vytautas brolio mokiniams bent iš dalies atgaivino prisiminimus apie Mokytoją – savo šmaikščiu ir giliu žvilgsniu bei išskirtiniu, kiek nosiniu tembru…

Virtuvėje, matomoje vietoje, – mamos Agotos paveikslas. Tapytas Algirdo. Paklausus Vytauto, kas jam padėjo palaikyti dvasią tremtyje, senolis pasuka galvą: „Va, tas paveikslas…“ Ir senos akys nevalingai, kaip ir kaskart prisiminus sunkią praeitį, sužvilga.

Algirdo paveikslai – visuose namuose. Svetainėje – tėvo prie namų sodybos portretas, fone – motina, o vaikiškame vežimėlyje ir vienas broliukų. Palėpėje įkurta maža jauki galerija ir bibliotekėlė-viešbutis – Algirdo atminimas. Čia vasaromis jis atvykdavo su žmona Elena.

Mokiniai tuoj paprašė Vytauto ką nors papasakoti apie brolį. „O ką čia sakyti! Vyriausias buvo“, – iš pradžių tik tarsteli jis. O vėliau, susėdę prie stalo, visi užtraukė dainą už Algirdo sielą ir visos Lukštų giminės sveikatą… Dainuodavo ir pats Algirdas. Ypač sekmadieniais – būtent tokiomis dienomis, kurią ir susirinkome pas jo brolį sodyboje. Šventadienis – akvarelėms ir dainoms… Smagiai ir plačiai jo lūpose skambėdavo liaudiškos melodijos, prisimena dukterėčia.

Lukštų vyrams polėkio netrūko. Štai Vytautas jaunystėje ant motociklo stovomis važiuodavo. Be to, darydavo alų, buvo, kaip pats vadina, „aldaris“. Dailininkams užbildėjus „ant aukšto“ apžiūrėti paveikslų, su juo likome dviese. „Kaip čia pasakius… Tie broliai visi išlakstė, aš palikau pas tėvus. Vienas kalėjime atsisėdo (Jonas stalinizmo laikotarpiu kalėjo lageryje – aut. past.), Algis – institute, Kazys irgi (brolis Kazimieras buvo inžinierius – aut. past.). O man liko žemė. „Užėjus“ kolchozui, laikiau namus“, – gyvenimas Lukštų broliams nebuvo lengvas (jie buvo keturi: Jonas, Kazimieras, Algirdas ir Vytautas).

– Man mokslas nėjo. Baigiau keturias klases. Tuoj ir karas prasidėjo. Samdyti neleido, ariau žemę. Bet ilgai neteko. Išvažiavom su mama…

Jis (Algirdas – aut. past.) tuo momentu buvo Rygoje. Parvažiavo, o mūsų jau nebebuvo. Laukė iki vakaro. Nežinau kur, bet susiieškojo mašiną, kad nuvežtų į Panevėžį. Ešelonas dar stovėjo – ar mūsų, ar kitų. Stovėjo ir kažkoks rusas karininkas (o Algirdas gerai kalbą mokėjo). Nuėjo į bufetą, išgėrė su juo. Ir bando sakyti: „Einam.“ O tas sako: „Kur tu beeisi?“ – prityla Vytautas. – Ir už kiek laiko mus išvežė.

Ir dabar sunku… Bet negali to išmesti.

Vėliau vasaromis Algirdas grįždavo aplankyti namų. Tik paskutiniais metais išvažiavo į Norvegiją. Tenai pakėlė rankas… ir nuleido“, – liūdnai nusišypso brolis.

100-osioms Algirdo Lukšto gimimo metinėms pažymėti Pasvalyje 2021 m. surengtas pleneras „Atspindžiai“. Arvydo Gudo nuotrauka
100-osioms Algirdo Lukšto gimimo metinėms pažymėti Pasvalyje 2021 m. surengtas pleneras „Atspindžiai“. Arvydo Gudo nuotrauka
100-osioms Algirdo Lukšto gimimo metinėms pažymėti Pasvalyje 2021 m. surengtas pleneras „Atspindžiai“. Arvydo Gudo nuotrauka
100-osioms Algirdo Lukšto gimimo metinėms pažymėti Pasvalyje 2021 m. surengtas pleneras „Atspindžiai“. Arvydo Gudo nuotrauka
100-osioms Algirdo Lukšto gimimo metinėms pažymėti Pasvalyje 2021 m. surengtas pleneras „Atspindžiai“. Arvydo Gudo nuotrauka
100-osioms Algirdo Lukšto gimimo metinėms pažymėti Pasvalyje 2021 m. surengtas pleneras „Atspindžiai“. Arvydo Gudo nuotrauka
100-osioms Algirdo Lukšto gimimo metinėms pažymėti Pasvalyje 2021 m. surengtas pleneras „Atspindžiai“. Arvydo Gudo nuotrauka

Algirdo gyvenimo atspindžiai – jo mokinių impresijose

Pasvalio krašto muziejų praturtino net trys naujos parodos, skirtos A. Lukštui. Menininkai iš Kauno, viešėdami mūsų krašte, prisimindami savo Mokytoją, semdamiesi pasvalietiškos gamtos bei kultūros įspūdžių, intensyviai kūrė. Plenero „Atspindžiai“ dalyviai muziejui paliko 34 darbus.

„Mėlynas dangus ir debesai Pasvalio krašte“ – taip pavadintas A. Andziulytės darbų ciklas (mėlyną spalvą, beje, įkvėpė pats A. Lukštas – dailininkė ryškiai prisimena, kaip jis atkreipdavo dėmesį, sakydamas „Pažiūrėkite, kokia mėlyna, kokia mėlyna!“ ir dėdamas kirtį ant „y“). „Smegduobės portretas. Žaliasis šaltinis“ (S. Gylys), „Ąžuolpamūšės piliakalnis“ (V. Židonytė), „Naktinėjimai I. Pilnatis Pasvalyje“ (G. Vaičys) – tai dalis akvarele tapusių įspūdžių, kuriant smegduobių ir upių žemėje.

Į akvarelių ekspoziciją „įlietos“ ir fotografijos – Aidos Garastaitės nuotraukų „Plenero akimirkos“ paroda. Gyvi įspūdžiai, atgyjantys prisiminimai, kūrybos gimimo akimirka… Tai, kas nepakartojama, fiksavo fotografės žvilgsnis.

Na, o naujausioje muziejaus parodų salėje – ir 17 paties A. Lukšto akvarelių. Septynis paveikslus paskolino Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kurio fonduose saugoma nemaža dalis mūsų krašto akvarelininko darbų. Kitos akvarelės atkeliavo iš privačių asmenų kolekcijų: Algirdo brolio Vytauto, sūnaus Romo (šiuo metu gyvena Kaune), mokinio G. Vaičio. Vienas paveikslas buvo ir Pasvalio krašto muziejaus fonduose, dovanotas Jono Navicko.

Platesnei auditorijai parodos pristatytos per Pasvalio miesto šventę. Tądien vėl mielai atvyko dalis plenero dalyvių ir parodos autorių, jie dėkojo Astai bei pasvaliečiams, savaitę leidusiems nevaržomai kurti bei mėgautis krašto grožiu. Pasidalijo ir savo kūrybos eilėmis, šmaikščiai ir vaizdžiai primenančiomis plenero įspūdžius. 

Vyko Pauliaus Ramanausko dokumentinio filmo apie plenerą peržiūra. Atgijo akimirkos, kuriose gimsta poetiški dailės įspūdžiai. Stebėdamas, kaip dailininkai kuria, keliauja, reaguoja, pajunti, jog jie – žmonės, kuriems viskas pasaulyje įdomu. Jaučia jie, regis, kiekvieną pasaulio aspektą ir išgyvena jį su vaikiškai tyru ir giliu džiaugsmu.

Parodų atidarymo dieną išvydome ir A. Lukšto veidą, vėl išgirdome balsą – peržiūrėdami filmuotą medžiagą iš interviu septyniasdešimtmečio proga. Dailininkas tada pasakojo apie etiudus, kurtus Švėkšnoje, vienoje iš vasaros praktikos stovyklų su mokiniais. Etiudai, eskizai – nedideli, dar neišbaigti kūriniai, užuominos į paveikslus, tapybiniai įspūdžiai (daugiausia jie keliaudavo į namus užsienio lietuvių, kurie „išsivežti Lietuvą“ norėjo bent paveiksluose…). Apie kiekvieną jų Algirdas gyvai pasakoja, prisimindamas asociacijas, mintis, kilusias išvydus Švėkšnos dvarą, bažnyčią, psichiatrijos ligoninę. Jo kūryba atskleidžia domesį savo šalimi, žavėjimąsi realybe ir gebėjimą joje įžvelgti šviesą, spalvą, vaizdo gelmę. Vaizdiniai palikdavo jo sieloje pėdsaką, sukeldavo gilų išgyvenimą.

Dalijosi ir pamąstymais apie kūrybą, laimę, pedagogiką.

Mokytoju tuometėje Kauno vidurinėje dailės mokykloje A. Lukštas dirbo iki pat mirties. Per 42 darbo metus paruošė šimtus mokinių. Ir tapo legenda, lig šiol gyva artimųjų, kolegų ir auklėtinių atmintyje. Jis įkvėpė atsidavimą, neabejingumą, aistrą.

Kalbėdamas A. Lukštas kartais vartojo įvardį „mes“ – tarsi liudytų iš erdvės, kuriai priklauso: artimųjų, mokytojų, pasaulio ir gamtos vaizdų, realybės. Jis buvo žmogus, pajutęs, kaip svarbu priklausyti. Kokia prasmė yra turėti pagrindą – kojoms atsiremti ir sielai augti.

Pokalbyje pripažino, kad dideliems darbams – paveikslams – trūksta laiko. Tam norisi prieštarauti… A. Lukštas tapė didžiulius darbus, to niekam nematant – net sau pačiam. Vieni gražiausių jo paveikslų – šviesiausiomis spalvomis ištapytos sielos žmonių, kuriuos sutikęs savo gyvenimo kelionėje. Ir po dešimčių metų jos, kaip ir akvarelė, ne blunka, o atskleidžia vis naują prasmę.

Algirdas Lukštas. Kūrėjas, mokęs įžvelgti pasaulio spalvas

Algirdo Juliaus Greimo žodžiais tariant, mitologijos tyrinėtojai visumos vaizdą mėgina atkurti iš šukių, pavienių detalių… Taip ir šiame tekste – iš artimųjų prisiminimų, paveikslų, pokalbių įspūdžių ir biografijos nuotrupų stengtasi atkurti Jo, Algirdo Lukšto, aurą. Net jau nebūdamas žemiškai gyvas – o vien savo kūriniuose ir sutiktų žmonių atmintyje – šis dailininkas palieka įspūdį. Negali patikėti, kaip viename žmoguje galėjo tilpti tiek impresijų, patyrimų ir atidos! Rodos, visam pasauliui Jo asmenyje buvo vietos.

Ar kada esate sutikę žmogų, apie kurį negalėjote nustoti galvoti? Lig šiol kartais grįžtate mintimis prie jo veido, stoto, žodžių? Nors gal su juo tik prasilenkėte?

Prisimenu, kai autobuse Vilniuje išvydau vaikiną, sėdėjusį priešais. Niekad tokio nemačiau. Jis taip netiko tam mieste… (O gal kaip tik tokio vaikino tam miestui reikėjo?) Linksmos, nuoširdžios akys. Tyras veidas. Viduje netelpanti šypsena… Bet, Dieve, tokia tikra. Tikrumą pajunti intuityviai. Kartais imu galvoti apie tą vaikiną. Kurio širdis netilpo krūtinėje.

Ir A. Lukštą. Su kuriuo taip pat vien prasilenkėme. Kažkur tarp laikų, tarp pasaulių… Ten, kur dvelkia anapusybės vėjas. Ramus ir kviečiantis stabtelėti. Kaip pirmąsyk sustojau galerijoje, užhipnotizuota M. K. Čiurlionio „Rex“. Kaip kaskart jaudinančiai sustoja širdis, kai sutinku drauge su pašnekovu išgyventi jo istoriją. Vienoje tokių akimirkų, kai pajunti anapusybės dvelkimą ir pasaulio prasmės tikrumą, sutikau A. Lukšto aurą. Tikiu, ne vienas jūsų ją irgi sutiko… Šmaikščią, impozantišką, charakteringą. Sutikote akvarelėse, pasakojimuose, apmąstymuose.

Vienas mokinių, Gintaras, pasakojo – traukė ir ypatinga Algirdo išvaizda, ir jo dvasingumas. Jis buvo meno mokyklos siela. Artistiškas. O išraiškingais savo pirštais vaizdingai „darydavo teatrą“.

Dailininko rankos – lyg jo veidas. Algirdo rankomis vyniojasi reljefiškos venos – lyg šakos gimtinės liepų, apie kurias dažnai kalbėdavo. Pakirstos, bet įaugusios į širdį, į kūną. Žaliavusios gražiausiais darbais. Jos tapė įvairias gamtos būsenas, nuotaikas perteikiančius peizažus. Į Algirdo darbus, prisipažino Asta, galima žiūrėti valandų valandas… Jo akvarelių lyrika, ramuma sutelkia, numaldo neramią žmogaus širdį. 

Per kelis dešimtmečius, kai galime gėrėtis A. Lukšto darbais, užgimė ir neįkainojamas ryšys – trauka dailės, kuri leidžia patirti Grožį ir Meilę. O netrukus jo atminimą įamžins ir dukterėčios Astos Bendoraitienės knyga „Algirdas Lukštas. Gyvenimo spalvos“. Tai – būsima biografinių pasakojimų, gyvenimo fotografijų, mokinių atsiminimų ir paties dailininko paveikslų rinktinė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien