2020 11 05

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Algirdas Petrulis. Tapyba tarsi spalvų muzika

Meno kūrinys.
Algirdas Petrulis, „Marginiai“ (2009 m., drobė, aliejus, 60 x 70 cm).

Apie buvusios Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus Natiškių kaime gimusį dailininką Algirdą Petrulį menotyrininkė ir dailės pedagogė Aldona Dapkutė yra sakiusi, kad tapytojas, kurio kūrybą laikas gludina kaip brangakmenį, yra savičiausias lietuvių peizažo ir natiurmorto meistras, o jo kūriniai jau tapę lietuvių dailės klasika.

Prigimties apdovanotas ne tik darbštumu, giedru požiūriu į gyvenimą, bet ir humoru (jo bičiulis Kazimieras Morkūnas A. Petrulį vadino humoro aruodu), tapytojas yra sakęs, kad po mirties jam būtų malonu sutikti ne tik žmoną Oną, su kuria kartu gražiai gyveno 45 metus, bet ir šimtametį Renesanso laikotarpio Venecijos dailininką Ticianą. Pasisveikinęs su juo pasikalbėtų, kaip čia atsitiko, kad jie abu taip ilgai gyveno…

Portretas.
Tapytojas Algirdas Petrulis. Arūno Baltėno nuotrauka

Gyvenimo keliais

1915 m. sausio 16 d. gimęs Algirdas Petrulis būdamas vienų metų tapo našlaičiu. Motina jį gimdė pirtyje, nes troba per Pirmąjį pasaulinį karą buvo sudegusi. Netrukus mama susirgo vidurių šiltine ir atgulė amžino poilsio į Vabalninko miestelio kapines. Būsimojo dailininko tėvas vedė dar du kartus. Kiek ūgtelėjusį būsimąjį dailininką ėmė globoti motinos brolis kunigas Juozas Breivė (vėliau dailininkas prisimins, kad dėdė turėjęs enciklopediją, kurioje buvo įdėtos renesanso dailininkų paveikslų reprodukcijos, kurias labai patikę žiūrėti.

Tai, matyt, buvęs pirmas susitikimas su daile, paskatinęs ateityje rinktis dailininko kelią). Lietuvišką pradžios mokyklą Algirdas lankė Linkmenyse, vėliau mokėsi Švenčionių „Ryto“ gimnazijoje, Utenoje, o 1933 m. baigė Panevėžio gimnaziją. Joje piešimą dėstė dailininkas Vytautas Kairiūkštis, jis sužavėjo prancūzų tapybos dvasia, paskatino modernesniems dailės ieškojimams.

Studijų metai

Baigęs gimnaziją, Algirdas išvažiavo studijuoti germanistikos į Kauno universitetą. Po metų, susipažinęs su Kauno meno mokyklos moksleiviais Juozu Kėdainiu, Vaclovu Kosciuška, ir pats ėmė svajoti apie meną. Netrukus nunešė pareiškimą Kauno meno mokyklos direktoriui Ignui Šlapeliui. Tėvas tokiu sūnaus pasirinkimu nebuvo patenkintas. Jis turėjo pažįstamą skulptūrų formų liejiką, kuris dirbo Kauno meno mokykloje. Paprašė, kad parašytų, kaip atrodo mokslas toje mokykloje. Liejikas parašė, ką ten matęs: „Sėdi ar stovi nuogos mergos, o aplink jas su pieštukais stovi piešėjai…“ Suprantama, po tokio laiško būsimajam dailininkui teko gerokai pasistengti, kad įtikintų tėvą savo pasirinkimo rimtumu.

Prieš pradedant studijuoti reikėjo apsispręsti – Justino Vienožinskio ar Petro Kalpoko studiją rinktis. A. Petrulis nutarė mokytis pas dailininką Just. Vienožinskį. Po daugelio metų A. Petrulis prisimins, kad P. Kalpokas buvęs puikus žmogus ir tapytojas geras, bet jo mokykla daugiau realistinė, senamadiška buvusi, o jį jau tuomet viliojęs modernesnis menas. Vėliau A. Petrulis ne kartą sakys, kad J. Vienožinskis jį išleido į žmones.

1939 m. baigęs studijas gavo diplomą, pripažįstantį jį kaip profesionalų menininką, suteikiantį teisę dėstyti dailę visur, išskyrus Kauno meno mokyklą. „Šitaip, – vėliau su šypsena sakys A. Petrulis, – „senukai“ saugojosi nuo konkurencijos, kad koks gabesnis ir energingesnis mokinys jų iš tarnybos neišstumtų.“

Diplominis darbas buvo „Bulviakasis“. Jo reprodukcija buvo išspausdinta „Naujosios Romuvos“ žurnalo viršelyje. Vėliau šis darbas dingo.

1940-aisiais, jau persikėlęs į Vilnių, A. Petrulis pradeda dirbti Lietuvos dailės muziejaus, įsikūrusio miesto rotušėje, fondų saugotoju. Šie dar žymaus architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektuoti rūmai krito į akį tuometinės Lietuvos vyriausybės ministrui pirmininkui Justui Paleckiui, kuris nusprendė, kad šis pastatas geriausiai tiks Lietuvos SSR Aukščiausiajai Tarybai. Tai sužinoję muziejaus direktorius Adolfas Valečka ir A. Petrulis per vieną naktį parengė geriausių lietuvių dailininkų ekspoziciją, ir J. Paleckiui savo ketinimo teko atsisakyti.

1944 m., vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, A. Valečka pasiūlė A. Petruliui: „Stenkis pasiekti Kauną, ten mūsų lauks sunkvežimis į Vieną.“ Tačiau A. Petrulis pėsčias per dvi paras pasiekė savo gimtąjį Natiškių kaimą, nes jam giliai į širdį buvo įsmigę jo kūrybos ir gyvenimo mokytojo Just. Vienožinskio pasakyti žodžiai: „Ar tu pagalvoji, kas bus, jei tauta liks be inteligentų?“

Norėjo užverbuoti KGB

Po karo A. Petrulis dirbo Dailės institute, Just. Vienožinskio studijoje, asistentu. Vėliau buvo atleistas.

„Tai KGB darbas, – prisimena dailininkas. – Jie labai norėjo mane užverbuoti, kadangi asistentas – patogus: ir su studentais, ir su dėstytojais bendrauja. Prasidėjo sunkiausi laikai. Kenčiau neįsivaizduojamą psichologinę priespaudą. Vieną dieną ateinu į institutą – jau sėdi neaiškus tipas. Nieko nedaro, nieko nesako, tiesiog sėdi. Kitą kartą užeinu, žiūriu, vėl jis sėdi. Greit nėriau į Senamiesčio gatveles ir, jas gerai pažinodamas, pasprukau. Bet koks čia pasprukimas – vis tiek niekur nedingsi.

Po kiek laiko buvo vasaros praktika Pavilny. Šnekamės su studentais, matau, ir tas tipas jau yra, paskui dingo – duoda suprast, kad visur jų esama ir niekur nepabėgsi. Tai buvo aukščiausio lygio specai. Mokėjo atskirti, kur jautresnis žmogus. Net nusižudyti norėjau. Gal būčiau taip ir padaręs, jei ne žmona. Iki to privedė. Atsimenu, sutinku tokį pažįstamą, jis klausia, ko vaikštau kaip žemę pardavęs.(…) Taip ir neprasitariau – visų bijojau. Tik žmona žinojo.“

1951 m. A. Petrulis tapo bedarbiu. Laimė, tuometinė Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė jam pasiūlė ūkvedžio darbą. Vėliau pradėjo piešti etiketes įvairioms saldainių dėžutėms, įsidarbino meno vadovu Dailės kombinato odos ceche. Buvo sunkių momentų, tačiau dailininkas džiaugėsi bent Sibiro išvengęs. Vakarais dailininkai susirinkdavo tapytojo pasvaliečio Broniaus Uoginto butuke, Klaipėdos gatvėje.

„Tie susibūrimai, – prisimena A. Petrulis, – senų įspūdžių atgaivinimas, veikė kaip geriausias priešnuodis, bent kiek atitraukiantis nuo beviltiškos kasdienybės.“

Rengdamas savo penkiasdešimtmečiui skirtą parodą, tapytojas pastebėjo, kad jo kūryboje atsiradę penkeri tušti metai, kai reikėjo stengtis pragyventi, išsitekti socialistinio realizmo metodo ribose. Jis sakosi nebuvęs meno disidentu, tačiau tose ribose, kur leidžiama, stengėsi bent kiek meno sukurti, nes buvo priešingas tuometiniam meno supratimui. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios dailininkui svarbiausia buvo spalvinė dermė, jis ne kartą yra sakęs, kad tapyba – tai spalva, spalvų visuma, spalviniai deriniai.

„Vienintelį kartą susivokiau, – prisimena A. Petrulis, – kad aš ne toks jau prastas – per 70-mečio parodą. Didelė ir graži ekspozicija pamalonino širdį. Į atidarymą atvyko ponia iš CK. Pagal tuometinius papročius visomis progomis reikėdavo dėkoti partijai ir vyriausybei. Ilgai galvojau, kaip to išvengti, ir nutariau labai susijaudinti. Baigdamas pasisakymą tik ištariau, kad esu labai sujaudintas tokio dėmesio ir dėkoju visiems, kas prisidėjo prie parodos rengimo.“

Meno kūrinys.
Algirdas Petrulis, „Seno žmogaus diena“ (2000 m., drobė, aliejus, 81 x 70,5 cm).
Meno kūrinys.
Algirdas Petrulis, „Ženklai“ (2008 m., drobė, aliejus, 60 x 60 cm).

Pastovumas. Apie žmoną – su šiluma ir grauduliu

Dailininkas sakydavo esąs pastovus žmogus, visada esantis arti žemės, nelinkęs keistis, vaikytis naujovių.

„Pastovumas mane lydi ir gyvenime, ir mene: turėjau vieną žmoną, vieną mašiną ir vieną tapybą“, – pasakojo tapytojas. Žmoną gydytoją Oną jis su pagarbia šiluma ir grauduliu nuolat prisimindavo savo kūryboje ir mintyse, nes ji sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis dailininką geriausiai supratusi ir palaikiusi.

„Prisimenu, kaip mane, sunkiai sergantį ligonį, slaugė reanimacijoje, prausė, nuo pragulų gelbėjo. Mano palatoje vienas po kito mirė šeši, laukiau savo eilės. Tai ji ištraukė, gyveniman grąžino. Kai gulėjau ligoninėj ir pamatydavau žmoną atskubančią, manydavau: Viešpatie, kaip Saulė! Negalėdavau sulaukt, kol ji ateis. O kai sirgo – labai sunku buvo, nes mačiau, kad nei pinigai, nei meilė, niekas negali padėt.“

O praėjus trims mėnesiams po žmonos mirties (1995 m.), jis pakvietė į „Vartų“ galeriją, kur eksponavo 111 „Laiškų žmonai.“ „Skaidriomis spalvomis švytinčiose miniatiūrose, – apie šią parodą rašė „Respublikos“ žurnalistė Audronė Jablonskienė, – buvusios laimės atspindžiai, neišdainuoti meilės sonetai, šviesus metafizinis ilgesys.“

Meilė abstrakcionizmui

Trisdešimt metų menininkas savo kūryboje buvo ištikimas abstrakcionizmui, labai artimam ir savam jo meninei prigimčiai. Dailininkas sakydavo, kad, riedant saulei vakarop, gali drąsiau gilintis į abstrakcionizmą. Abstrakcionizmo tapyboje esmę jis atskleidė žodžiais: „Abstrakti tapyba artima muzikai: reikia jausti tonus ir pustonius, turėti spalvinę klausą. Lygiai kaip be to neapsieisi norėdamas kurti muziką. Jei klausos neturi, neverta nė pradėti. Kai žmogus turi gerą balsą, o neturi klausos, Dieve mano, baisu klausyt.“

Todėl neatsitiktinai dailėtyrininkas Pranas Gudynas A. Petrulį yra pavadinęs dailininku su tobula muzikine klausa ir poetine siela. O Aldona Dapkutė apie jo peizažus yra sakiusi: „Tai lyriški paveikslai, kilę iš meilės gimtajam kraštui, iš organiško kaime prabėgusios vaikystės ir dabarties ryšio. Jie atskleidžia neryškiai apšviestos, prislopintų spalvų Lietuvos gamtos grožį, lėtą jos kaitą.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Artėjant 95-ajam gimtadieniui

A. Petrulis yra sakęs, kad „kiekvienas kūrėjas turi būti kaip ta lakštingala, kuri negali nečiulbėti“. Artėjant 95-ajam gimtadieniui, tapytojas kasdien daug laiko praleisdavo savo kabinete, kurdamas, mąstydamas, prisimindamas. Nuolat jausdamas laimę, kad nėra vienišas, turi sūnų ir dukrą, „kurių nuolatinis rūpestis mano kūryba ir buitimi – didžiausia paguoda gyvenimo sutemose“, bičiulių, su kuriais gali pasišnekėti, o svarbiausia – gali dirbti savo darbą, tapyti ir piešti, šitaip pateisindamas savo buvimą.

„Gyventi man padeda humoras, – yra sakęs A. Petrulis. – Jeigu į viską pradėsi žiūrėti rimtai, tai kas iš to? Pavasaris, o tu pradedi galvoti apie žiemą.“

Dukters Daivos šeima saugojo dailininką nuo buitinių rūpesčių, o sūnus Klaudijus, taip pat dailininkas, padėdavo rengti tėvo kūrybos parodas, rūpinosi jo dailės kūrinių prekyba, leido dailės albumus. Tais metais „Lietuvos aido“ meno galerijoje buvo surengta didžiulė jubiliejinė Algirdo Petrulio kūrybos paroda. (Dailininkas, per Kalėdas pasijutęs prasčiau, į parodos atidarymą nenuvyko, tik paprašė sūnaus tapytojo ekspresionisto Klaudijaus į parodą susirinkusiesiems pasakyti, kad jis yra kartu su jais.)

Lietuvių dailės patriarchą nudžiugino šioje galerijoje pristatyta Tomo Sakalausko knyga „Skambanti tyla“, kurioje žymus eseistas, trejus metus lankęs A. Petrulį namuose, jo sodyboje Kirdeikiuose, kruopščiai rinkęs ir užrašinėjęs tapytojo prisiminimus, mintis apie gyvenimą ir kūrybą, visa tai patraukliai suguldė į šią knygą.

Meno kūrinys.
Algirdas Petrulis, „Sutemos“ (1976 m.). Lietuvos dailės muziejaus eksponatas. Antano Lukšėno nuotrauka
Meno kūrinys.
Algirdas Petrulis, „Vanduo“ (2002 m., drobė, aliejus).
Meno kūrinys.
Algirdas Petrulis, „Laukai“ (2002 m., drobė, aliejus).

Įvertinimas

1983 m. A. Petruliui už tapybos darbus buvo suteikta Lietuvos respublikinė premija, o 1995-aisiais jis buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos nacionaline premija. Dar po metų įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas. Sulaukęs pelnyto pripažinimo, tapęs lietuviškojo peizažo dainiumi, ypatinga savo menine įtaiga, subtiliu tapybos grožiu gyvuoju lietuvių dailės klasiku, A. Petrulis nepamiršo savo gimtinės, Vabalninko krašto žmonių. Jo širdžiai turbūt vienas iš mieliausių apdovanojimų – 2000-aisiais Vabalninko šviesuolių jam įteiktas „Lino žiedo“ žymuo.

1989 ir 2000 m. Vabalninke surengęs savo kūrinių parodas, dailininkas Vabalninko krašto muziejui yra padovanojęs 6 paveikslus. Šitaip tėviškėn grįžo Kūrėjas, tapęs visos Lietuvos savastimi.

Paskutinės dienos

Likus porai dienų iki mirties, A. Petrulį aplankė jo senas bičiulis vitražo meistras Kazimieras Morkūnas. Jis prisimena termose atsinešęs garsiąją „Morkūno kavą“, kurios sudėtis: dviem – šeši šaukšteliai kavos, dvi stiklinės vandens, dešimt šaukštelių cukraus, išspaustos citrinos sultys ir stiklinė to, ką lotynai vadina dvasia. Tačiau tą kartą bičiulio gėrimu A. Petrulis suvilgęs tik lūpas.

„Kaip Komuniją priėmė“, – sakė K. Morkūnas. Paskui atsigulęs ėmė laukti krepšinio transliacijos. „Jam magėjo sužinoti, kaip seksis rungtynės „Lietuvos ryto“ komandai. Labai rūpėjo jaunojo centro puolėjo Jono Valančiūno debiutas. Pramerkia akį ir vis klausia: „Ar dar ne krepšinis?“ – pasakojo „Lietuvos žinioms“ Kazimieras Morkūnas.

Mirė Algirdas Petrulis 2010 metų sausio 25 dieną. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.