Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Algis Mickūnas: gyvenimo punktyras

Algis Mickūnas gimtinės laukuose. Algimanto Stalilionio nuotrauka

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2022 m. Nr. 1)

Algis Mickūnas yra vienas iš produktyviausių lietuvių filosofų. Jis yra parašęs kelias dešimtis knygų ir kelis šimtus straipsnių anglų, lietuvių ir kitomis kalbomis, skirtų ir patiems pamatiniams, ir labai specialiems filosofijos klausimams spręsti. Jis yra nagrinėjęs būties, pažinimo, žmogaus pasaulio ir tiesiog pasaulio (kosmoso), estetikos, filosofijos istorijos problematiką.

Jis taip pat parašė kelis fenomenologinės filosofijos įvadus – paprastus ir labai naudingus, norint suvokti, kas yra fenomenologija ir kaip fenomenologiškai filosofuojama ar netgi ką iš tiesų reiškia ką nors apmąstyti filosofiškai.

Jis fenomenologiniu hermeneutiniu požiūriu nagrinėjo komunikacijos problematiką. Dabar šis požiūris plačiai paplitęs, bet Ohajo universitete A. Mickūnui teko pralaužti ledus: kad Komunikacijos fakultetas pripažintų, jog hermeneutikos paskaitos iš tiesų svarbios jo studentams, buvo pareikalauta, kad A. Mickūno doktorantas išspausdintų kelis straipsnius pačiuose solidžiausiuose komunikacijai skirtuose moksliniuose žurnaluose. Kai šitai įvyko, kelias buvo atviras.

A. Mickūnas nagrinėjo kultūras ir civilizacijas, dzenbudizmą, erotiką ir daugybę kitų temų. Jo dėstytuose kultūros filosofijos kursuose pasireiškė dėmesys kitoms kultūroms. Ilgametė jo patirtis profesoriaujant amerikietiškame universitete buvo multikultūrinė. Jis yra pasakojęs, kaip filosofijos įvado klausiusi studentė kinė jam pasakė: „Bet jūs dėstote Vakarų filosofiją. Mūsų filosofija yra visai kitokia.“

Einant prie filosofijai ribinių ar netgi užribinių temų (jis, pavyzdžiui, yra vadovavęs studentės indės disertacijai apie „Mahabharatą“, klasikinę poemą, kurios pagrindu buvo sukurtas Indijoje daug triukšmo sukėlęs televizijos serialas), jam visada buvo svarbu, kaip jis dažnai sako, „atverti kitus klodus“, parodyti, kad „čia yra kažkas daugiau“. Tas „kažkas daugiau“ yra filosofinis pagrindas ar, tiksliau sakant, skirtingi, klodais susiklostę mąstymo pagrindai, kuriuos jis atveria vieną po kito – tikras filosofinės analizės pavyzdys.

A. Mickūnas dešimtmečius buvo savo universiteto filosofijos profesorius, taip pat vizituojantis profesorius, paskaitininkas daugelyje kitų šalių universitetų, filosofinių ir kitokių mokslinių draugijų steigėjas ar aktyvus narys. Kol kas nėra parašyta disertacijų apie Algio Mickūno filosofiją, bet esu tikras, kad jų bus ir kad jų autoriams nebus lengva viską aprėpti ir išnagrinėti. Jis labai aktyviai dirba prie veikalo „Kosminė sąmonė“, kurį laiko svarbiausiu.

Agnės Naunikaitės nuotrauka
Algis Mickūnas – dvylikametis skautas. Vokietija, 1946 m. Аsmeninio archyvo nuotrauka
Po Vytauto Kavolio knygos pristatymo Vilniuje 2016 m. Iš kairės: prof. Arūnas Sverdiolas, prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Algis Mickūnas ir leidyklos „Apostrofa“ vadovė Giedrė Kadžiulytė. G. Kadžiulytės asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvoje per tris dešimtmečius jau bene tūkstančiai studentų yra klausęsi A. Mickūno paskaitų (jis pradėjo atvažiuoti, kai tik šitai tapo įmanoma, ir atvažiuoja kasmet), o po jų paprastai keliavę su juo į kavines ir prie alaus klausinėję toliau, kartais iki išnaktų. Jis nenuilstamai atsakinėja į klausimus ir „iš palengvo“, kaip pats sako, „stumia dalykus toliau“. Jis gyvena filosofijos, teorijos atmosferoje ir panardina į ją kiekvieną savo skaitytoją, klausytoją ar pašnekovą. Jis nekreipia dėmesio į aplinką, nesidairo, neapžiūrinėja miesto grožybių bei įžymybių ar vaizdingų apylinkių, nesidalina įspūdžiais apie visa tai. Jis susitelkęs į svarstomus dalykus ir kalba tik apie juos. Kartais prie stalo prisėda nauji pašnekovai, o kiti atsisveikina, bet A. Mickūnas rutulioja mintį toliau.

Nauja Algio Mickūno knyga „Atsiminimų punktyrai“ (Vilnius: „Apostrofa“, 2022, 320 p.) nepanaši į visas kitas jo knygas, ši visiškai kitokia. Jis atsigręžia į savo gyvenimą, punktyriškai prisimena ir pasakoja apie jį. Tačiau tai nėra intelektualinė autobiografija. Jis beveik nerašo, nebent trumpai užsimena apie visus tuos jam rūpėjusius dalykus, kuriuos paskubomis išvardinau.

Man teko bendrauti su juo dešimtmečius ir, drįstu pasakyti, tapome draugais. Esame išleidę pokalbių knygą, kur jį kamantinėju apie dalykus, kurie mums abiem svarbūs ir kuriais gyvename („Visa aprėpianti dabartis. Algį Mickūną kalbina Arūnas Sverdiolas“, Vilnius: „Baltos lankos“, 2004). Bet nesu girdėjęs iš Algio beveik nieko apie tai, ką jis aprašo „Atsiminimų punktyruose“. 

Čia tikrai atveriamas kitas, netikėtas klodas, pasirodo kitas, nežinomas žmogus. Apie filosofiją jis rašo labai mažai ir tarsi iš kitos, gyvenimiškos pusės. Studijuoti filosofiją pradėjęs kone tik dėl to, kad jo žmona Irena tada studijavo ekonomiką, o jis turėjęs laisvo laiko, laukdamas jos po paskaitų… Bakalauro laipsnį gavęs, nes dekanui pasirodę, jog jis savo malonumui jau yra išklausęs pakankamai daug kursų, tad reikėtų jam tą laipsnį suteikti. Atrodo, kad filosofija jam buvusi nuotykis, kone atsitiktinumas.

Pradėdamas pasakoti apie vaikystę Lietuvos kaime, A. Mickūnas ištaria žodį „rojus“, dargi poetiškai: „[…] takas bėga – į rojų, kuriame gimiau.“ Rojus tampa ašine „Atsiminimų punktyrų“ metafora – šitaip autorius įvardina kone viską, ką jam teko patirti. Vienas pranešimas jo kūrybai skirtoje tarptautinėje konferencijoje, kuri vasarį buvo surengta Vilniaus universitete, pavadintas „Ar Algis Mickūnas – laimingiausias filosofas?“

Klaustukas, sakyčiau, grynai retorinis: žinoma, kad taip! A. Mickūnas netgi deklaruoja tą gyvenimo, savo gyvenimo, savo jausmų ir veiksmų ekstatiškumą bei euforiškumą. Bet jam teko daug ką patirti, be kita ko, ir Korėjos karą, kuriame jis trejus metus dalyvavo, vadovavo žvalgų būriui, matė bendražygių žūtis ir buvo sunkiai sužeistas, turėjo gydytis Japonijoje. Bet jo vaikai ir anūkai žinoję tik tai, kad jis yra veteranas, nieko negirdėję iš jo apie karo patirtis.

Vis dėlto kaip tik „rojus“ jam yra visą gyvenimą įvardijantis žodis, o patirtus sunkumus, kliūtis ir dramas galima tik kartkartėmis nujausti tarp Algio atsiminimų punktyrų. Jis tikrai nepasako apie save ir savo gyvenimą visko, ir neturime tokių psichoanalitikų, kurie sugebėtų išpešti iš šio teksto Algio Mickūno gyvenimo paslaptis.

Kitas klausimas – ar to reikia? Mano manymu, taip, bet jis pats turbūt galvoja priešingai ir todėl veikiausiai daug ką nutylėjo. Esmiško mįslingumo, turbūt būdingo kiekvienam žmogui, kiekvienam gyvenimui, regimas simbolinis ženklas yra kone identiškas rimto, susikaupusio berniuko skauto uniforma ir besišypsančio profesoriaus emerito žvilgsnis knygos viršelio nuotraukose.

Mano dėmesį į tai atkreipė jautri ir rūpestinga šios knygos leidėja Giedrė Kadžiulytė, ir dabar nebegaliu šito nematyti. Tai asmens tapatybės paslaptis: vaikystė ir senatvė yra susijusios, viena glūdi kitoje, nors niekas nežino kaip. Gyvenimo eigą nužymintys „Atsiminimų punktyrai“ šiek tiek praveria tą paslaptį ar bent jau duoda šiokią tokią užuominą. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.