Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Alkio ilgesys

Vaclovas Straukas, „Saulėtekis“. Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. liepos 30 d., Nr. 30)

Artėjant atostogoms, dažnai galvodavau ne apie keliones ar vadinamąjį aktyvų poilsį gamtoje, o apie knygų skai­tymą. Kad atėjus „laisvam laikui“ griūsiu į hamaką po obelim ar į šezlon­gą po kadagiu ir kad jau skaitysiu, net akys užtins!.. Ir detektyvus, ir moksli­nę fantastiką, ir Tomą Akvinietį („Apie pasaulio amžinumą“), ir pasakas (kurios be reikalo nuvertintos ir nupigin­tos), ir knygas, kurias jau skaičiau, bet noriu kažką iš jų prisiminti – kažką labai svarbaus...

Bet dabar suprantu, kad šito nebus. Jei ir įgriūsiu į hamaką, tai pusę laiko paprasčiausiai pravėpsosiu. Į sunkius medžių vainikus, palinkusius virš galvos. Į virpantį, auksinį vidurdie­nio orą, permatomą kaip laumžirgio sparnai. Į aukštai danguje nutįsusią lėktuvo paliktą juostelę ir čiurlius, pralekiančius svaigiu greičiu. 

Ir taip atsitiks ne todėl, kad skaitymas atrodytų neprasmingas. Tiesiog nebesinori skaityti taip godžiai, be saiko, kaip būdavo vaikystėje ir paaug­lystėje. Ryti knygas, lyg būtum smarkiai išalkus. 

Tas alkis jau apmalšo. Galbūt todėl, kad tam tikras knygų skaitymo metas jau negrįžtamai praėjo: pritarčiau minčiai, kad kiekvienai knygai – savas laikas, ir jeigu savo laiku neperskaitei, tarkim, Flaubert’o ar Mopassano, tai vėliau jų ir nebereikės. Arba pasakų. Jeigu neskaitei jų vaikystėje, tai vargu ar jos padarys įspūdį suaugusiam. 

Kita vertus, naivu būtų manyti, kad visos knygos yra vertingos. Kadan­gi jos yra rinkos dalis, tai ne tik atlieka estetinę, lavinamąją ir edukacinę misiją, bet ir tarnauja kaip pramoga, neretai primityvi, kaip „laiko užmušimo“ priemonė, laisvalaikio blizgutis. O ką jau kalbėti apie politines idėjas, ideologijas, pažiūras – jos irgi kuo puikiau­­­siai įsikūnija įvairiose knygose, netgi skirtose patiems mažiausiems skai­tytojams. 

Todėl vengiu plačiai išreklamuotų, gerai perkamų, geriausiomis ir įspūdingiausiomis vadinamų knygų – nes knygos vertė susiformuoja praėjus tam tikram laikui, atėjus suvokimui, nušvitus sąmonei. Bet kadangi niekas laukti nenori, vartotojai – labai nekantri publika, jie priima tą vertę, kurią suformuoja rinka, laikmetis ir mada.

Ir vis dėlto… Knygų skaitymas, to­ji nuotaika, kai atsiriboji nuo pasau­lio triukšmo ir panyri į tekstą – ji pana­ši į ramią šviesą, užliejančią tamsius kambarius. Toje šviesoje gimsta, skleidžia­si ir švyti nuostabios tolimos erdvės, pilnos juoko ir liūdesio, kažko gilaus ir tikro. Ir labai gali būti, kad beskaitant kažkas dar tave ištiks, kad kokia nors detalė, mintis, personažas sukrės, privers patikėti, kad jis – toks pat tikras kaip tu… 

Arba tiesiog reikia sulaukti tokio meto, kai vėl pasijusi išalkęs. Išalkęs skaityti, stebėtis, džiaugtis, nuliūsti, ištroš­kęs nuotykio, sukrėtimo, katarsio. Linkiu to visiems švelnioje jau gerokai įpusėjusios vasaros kelionėje. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.