Alkoholio, heroino ir kreko beprotybėje. Andriaus viltis vaduojantis iš priklausomybės

Priklausomybės ligos gali visiškai sužlugdyti žmogui gyvenimą. Todėl svarbu laiku kreiptis į specialistus ir nedelsiant ieškoti pagalbos. Dienraščio „Bernardinai“ tinklalaidžių ciklas skirtas kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija ar moralas, bet liudijimas, kad priklausomybė nėra mirties nuosprendis. Kad visuomet yra ir kitas kelias.

Tinklalaidės parengtos bendradarbiaujant su priklausomų asmenų bendruomene „Aš esu“, kuriai vadovauja kunigas Kęstutis Dvareckas. Pats išsivadavęs iš priklausomybės gniaužtų, kunigas įsitikinęs, kad tik savipagalba gali padėti atrakinti naujo gyvenimo duris. Bendruomenėje „Aš esu“ nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų ar azartinių lošimų. Per visą gyvavimo laikotarpį bendruomenė padėjo rasti viltį ir žengti pirmuosius sveikimo žingsnius daugiau nei keliems šimtams žmonių. Dauguma jų sėkmingai grįžo į visuomenę, susirado darbą, sukūrė šeimas, augina vaikus.

Bendruomenė „Aš esu“ atvira visiems paliestiems priklausomybės ligų ir ieškantiems pagalbos.

Andrius: „Reikia aukštesnės jėgos, kad prablaivėjimas ateitų į smegenis“

Andrius bendruomenėje „Aš esu“ atsidūrė tada, kai, kaip prisipažįsta, priklausomybės liga jį atvedė prie beprotybės slenksčio – taip stipriai išsekino emociškai ir dvasiškai, kad eidamas gatve vyras šokdavo priešais važiuojančius automobilius nejausdamas jokios baimės. Alkoholio vartojimas jo gyvenime buvo tapęs nevaldomas, pinigų tuomet Andrius jau nebeturėjo – tiesiog užeidavo į parduotuvę ir išsinešdavo tai, ko jam reikėdavo. Žmonės jį bijodavo užkabinti.

Andrius pasakoja, kad kartą visiškai apsvaigęs priėjo prie pažįstamo policininko ir pabandė su juo šnekėtis. O toliau viską prisimena lyg per miglą – kaip buvo nugabentas į komisariatą, kaip keturi pareigūnai bandė jį suvaldyti, kaip visiškai nieko nejautė tramdomas elektrošoku.

„Keturi policininkai mane po kažkiek laiko sutvarkė ir išvežė į psichiatrinę. Iš karto prirakino prie lovos. Labai neramus buvau, – atvirai kalba Andrius. – Kai kitą dieną paleido iš psichiatrinės su palatos draugu, tai iš karto iki parduotuvės – ir vėl gert. Neatsimenu, kaip grįžau į Lazdijus. Bet dar po dviejų trijų dienų vėl atsidūriau psichiatrinėje.“

Šį kartą vyras susivokė, kad reikia pagaliau ryžtis gydytis: savo noru gėrė vaistus, ieškojo sau tinkamos reabilitacijos. Taip atsidūrė kunigo K. Dvarecko vadovaujamoje bendruomenėje.

„Kai paskambinau, jis atsiliepė. Trumpai pasakiau, kaip kas yra. Kad važiuojam su tėvu iš psichiatrinės. Jis pasakė: atvažiuok dabar. Ir tai man buvo netikėta. Gal aš dar pasąmoningai galvojau, kad išvengsiu. Kad dar grįšiu, ir viskas susitvarkys. Gal pasąmoningai buvo mintis – dar pagert… Bet kai Kęstutis pasakė „atvažiuok dabar“, nebuvo kur dingti. Tėvas visa tai girdėjo. Taip atsidūriau čia“, – pasakoja Andrius.

Pirmosiomis dienomis reabilitacijos bendruomenėje jis jautėsi visiškai sutrikęs, nieko nesuvokiantis. „Man buvo kaip kosmosas. Po viso to, ką aš patyręs, pamatęs gyvenime, man čia visi atrodė ufonautai“, – prisipažįsta vyras ir prisimena, kad pirmą kartą klausydamasis kito bendruomenėje besigydančio žmogaus istorijos reagavo ironiškai: sėdi visi ratu, atrodo, dvasiškai švyti – kosmosas, kas čia vyksta? – tądien stebėjosi Andrius.

„Sėdėjau ir klausiau. Man buvo sunku susifokusuoti į tas visas kalbas. Nenorėdavau nieko kalbėti. Bet palaipsniui vis tiek pradėjau lankyti grupes. Ir rašydavau pats, ir skaitydavau. Palaipsniui pradėjau sveikti. Pradėjo grįžti protas. Pradėjo mažėti neigimas. Pradėjau matyti save iš šalies. Pradėjau matyti, kas įvyko, ką padariau su savo gyvenimu.

Ir man pradėjo patikti, kaip jaučiuosi be alkoholio, be narkotikų. Tai tos būsenos, kurių ieškodavau – atėjo ramybė, palaikymas. Labai reikia motyvacijos. Bet reikia ir angelo, aukštesnės jėgos, kad prablaivėjimas ateitų į smegenis“, – kalba sveikstantis Andrius.

Alkoholis pasidarė neatsiejama gyvenimo dalis

Kalbėdamas apie vaikystę Andrius pasakoja, kad jo šeima buvo normali, tėvai nebuvo alkoholikai. Mokydamasis mokykloje alkoholio irgi nevartojo. Pirmą kartą jo paragavo tik baigdamas mokyklą.

„Alkoholis atsirado, kai baigiau mokyklą ir įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą. Specialybe pasirinkau socialinį darbą. Išvažiavau į Kauną: nauja aplinka, viskas pasikeitė, pradėjau gyventi savarankiškai, vienas. Nuomojau butą Laisvės alėjoje prie pat universiteto, – studijų metus prisimena Andrius. – Ir alkoholis man padėdavo bendrauti, pasijausdavau laisviau, viskas paprasčiau atrodydavo. Bet kuo toliau, tuo alkoholio buvo vis daugiau. Klubai, barai, merginos… Gal tapau nuo jo priklausomas automatiškai. Palaipsniui, net nežinau, kaip tai išėjo, alkoholis pasidarė neatsiejama gyvenimo dalis.“

Baigęs universitetą Andrius įsidarbino valstybinėje įstaigoje. Alkoholis jau buvo besiglemžiantis gyvenimą – vos vykstant į darbą vyrui reikėdavo atsipagirioti: pakeliui į darbą užsukdavо į degalinę išgerti bokalo alaus, o po darbo – tradiciškai į parduotuvę vėl alaus ar stipresnių gėrimų.

Tokia buvo Andriaus kasdienybė. „Aš nežinojau, kaip galima gyventi kitaip. Atrodė, kad tai normalu, kad kitaip negali būti“, – tikina jis.

Vėliau jam teko gultis į ligoninę širdies operacijai, ir po jos, bijodamas pakenkti sveikatai, porą mėnesių alkoholio nevartojo. Tačiau tada užgriuvo išsiskyrimas su mylima mergina – skaudžiai išgyvendamas šią tragediją, Andrius vėl ėmė grimzti alkoholio liūne. Ir artimieji, ir aplinkiniai jau matė, kad jis sunkiai serga, tačiau pats sau to dar nepripažino.

2008-aisiais Lietuvą užklupus krizei, Andrius, susidūręs su darbo problemomis, išvyko darbuotis į užsienį. „Išvažiavau į Olandiją. Ten prasidėjo žiaurus gėrimas. Narkotikai. Iš pradžių žolė. Žolę aš apskritai pirmą kartą Amerikoje pabandžiau, man taip patiko. Kiekvieną dieną būdavo dėžė alaus ir marihuana. Kiekvieną dieną abstinencija. Man tuomet buvo 25–26 metai – kažkaip išgyvendavau tas abstinencijas. Laukdavau, kol pasibaigs darbas, tiesiai į kofišopą ir alaus. Savaitgaliais – jau totaliai… Stipresni gėrimai. Ir ta pati marihuana, – pasakoja Andrius. – Po metų aš jau to darbo neturėjau. Aišku, dėl vartojimo. Bet problemos neįžvelgdavau. Neigimas veikia visiems priklausomiems žmonėms. Nematai realybės.

Iš Olandijos išvažiavau į Angliją. Per porą metų jau priėjau dugną ir 2011 metais buvau tokios būsenos: sėdžiu Anglijos vidury, jaučiuosi baisiai, galvoju, kad mirtis – vienintelis išsigelbėjimas. Pinigų neturėjau, už butą nesumokėta nežinia kiek laiko, darbo nėra, pinigų nėra iš kur skolintis. Vogti dar tada per daug nevogdavau. Kažkokia beprotybė – matai vienintelį kelią iš visų savo kančių – numirti.“

„Man iš tikrųjų patiko tas pirmas heroino dūmas“

Tada Andrius vėl grįžo į Lietuvą – be daiktų, be nieko, visus pinigus išleidęs marihuanai. Ir tik sesers dėka jis pirmą kartą sužinojo apie anoniminius alkoholikus: „Sesuo mane supažindino su anonimine alkoholike. Kauniete psichologe. Susitikau su ja, pašnekėjau. Tik tada sužinojau, kad ne man vienam taip yra. Kad čia problema, bet ją galima spręsti. Tada nebuvo įvardytas tas žodis – kad tai yra liga. Bet mane nuramino tai, kad ji pasakė, jog aš esu laisvas. Ir kad ne viskas čia beviltiška.“

Kurį laiką Andriaus lankė Minesotos programą ir gyveno šviesesnį, blaivesnį gyvenimą. Paskui išvyko į Angliją. Sunkus darbas. Ir vėl smūgis. Raminamieji vaistai. Vėl marihuanos verpetas.

„Prasidėjo narkotikai – nuo žolės. Tada amfetaminas. Tuo metu Anglijoje dar buvo pardavinėjami legalūs narkotikai. Užeini į parduotuvę, ir įvairūs milteliai – sintetiniai narkotikai. Įvairios tabletės. Pradėjau juos vartoti. Atsimenu, 2014 metais sutikinėjom Naujuosius metus, ir aš uosčiau tuos legalius sintetinius miltelius. Tada susipažinau su mergina, ji buvo lietuvė, jaunesnė už mane, pirkdavau iš jos marihuaną. Ji rūkydavo heroiną su kreku. Nežinojau, kas tai per narkotikai, bet mačiau, kad ji visada gerai jaučiasi. Atrodo linksma, viskas jai gerai. Vieną dieną parūkiau iš jos rankų, – pasakoja Andrius. – Leistis aš nesileisdavau. Visą laiką tik rūkydavau.

Atrodė, kad narkomanas tas, kuris pasiima adatą. O jei rūkai – tai čia tik dūmai. Man iš tikrųjų patiko tas pirmas heroino dūmas. Tas krekas, kokainas. Atrodė, toks gėris – kur aš apskritai anksčiau buvau? Neilgai trukus išėjo taip, kad visus savo pinigus išleisdavau narkotikams. Ką uždirbdavau, visa tai išleisdavau. Bet narkomanu aš savęs nelaikiau.“

Priklausomybių liūnas Andrių įtraukė staigiu sūkuriu. Viena pypkė kreko baigėsi tuo, kad vyras jau pardavinėdavo tabletes ir už gautus pinigus pirkdavo kreką, heroiną. Kaip sapne – prisipažįsta.

„Gėrimas, narkotikai tapo nevaldomi, – klastingą ligą konstatuoja Andrius. – Jau vartojau heroiną su kreku kiekvieną dieną. Po dviejų trijų mėnesių pamačiau, kad vėl grįžtu į heroino ir kreko beprotybę.“

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. paštas: [email protected]

www.asesubendruomene.lt