Alkoholis, heroinas, kalėjimas… ir vėl alkoholis. Priklausomybių ligos tinklalaidėje – Igno liudijimas

Priklausomybės ligos gali visiškai sužlugdyti žmogui gyvenimą. Todėl svarbu laiku kreiptis į specialistus ir nedelsiant ieškoti pagalbos. Dienraščio „Bernardinai“ tinklalaidžių ciklas skirtas kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija ar moralas, bet liudijimas, kad priklausomybė nėra mirties nuosprendis. Kad visuomet yra ir kitas kelias.

Tinklalaidės parengtos bendradarbiaujant su priklausomų asmenų bendruomene „Aš esu“, kuriai vadovauja kunigas Kęstutis Dvareckas. Pats išsivadavęs iš priklausomybės gniaužtų, kunigas įsitikinęs, kad tik savipagalba gali padėti atrakinti naujo gyvenimo duris. Bendruomenėje „Aš esu“ nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų ar azartinių lošimų. Per visą gyvavimo laikotarpį bendruomenė padėjo rasti viltį ir žengti pirmuosius sveikimo žingsnius daugiau nei keliems šimtams žmonių. Dauguma jų sėkmingai grįžo į visuomenę, susirado darbą, sukūrė šeimas, augina vaikus.

Bendruomenė „Aš esu“ atvira visiems paliestiems priklausomybės ligų ir ieškantiems pagalbos.

Sveiksta ir padeda sveikti kitiems

„Aš nenoriu taip daugiau gyventi. Nenoriu gyventi vartodamas. Buvau davęs sau žodį, užsibrėžęs tikslą – viskas, metus, nuo gimtadienio iki gimtadienio, negeriu nė lašo. Ir negėriau nė lašo. Dieną prieš gimtadienį nusipirkau alkoholio, sulaukiau dvyliktos nakties, kad žodis būtų ištesėtas, dzinkt, gimtadienis – viskas, prisigėriau“, – savo priklausomybių ligos ir jos gijimo istoriją pasakoja Ignas.

Priklausomybių liga iš jo pasiglemžė sveikatą (užgyventas ir infarktas, ir pankreatitas, ir hepatitas) ir santykius su artimaisiais. Apie finansinius praradimus nėra ką ir kalbėti – Ignas sako: „Paklausk alkoholiko, kiek pragėrė, tai pasakys, kad namus būtų pasistatęs.“

Noras gyventi kitokį gyvenimą – normalų, blaivų, sąmoningą, pajusti jo skonį, kurį anksčiau užpildydavo alkoholis, veda vyrą pirmyn. Ignas teigia pakliuvęs į užburtą ratą: užgėrimai, detoksikacijos, reabilitacijos, vėl užgėrimai. Ir galų gale dugnas, kai užgėrimai tęsdavosi po mėnesį, pusantro. Kai įsiutindavo menkiausia smulkmena ir vėl, užuot problemas sprendus, viskas buvo skandinama alkoholyje.

Bendruomenėje „Aš esu“ Ignas pradėjo labai rimtai dirbti su savimi, ieškoti savo ligos priežasčių, kaip pats prisipažįsta – jis priėjo norą sveikti. Ir tada pasimatė akivaizdūs gijimo rezultatai.

„Labai tikiuosi, kad praeis šita reabilitacija ir aš neatkrisiu, – viliasi Ignas. – Kai tiek metų pragerta, prakaifuota, sveikimo kelias nėra lengvas. Staigaus pasveikimo nebus. Iš tikrųjų dvyliktas žingsnis yra viso gyvenimo darbas. Net ir pasveikę žmonės tam, kad palaikytų sveikimą, turi padėti sveikti kitiems. Taip aš tą žingsnį suprantu. Nėra kito kelio. Dėl to norisi ir pačiam sveikti, ir su kitais dalintis, kad yra būdas išlįsti. Ne tik iš vartojimo, bet ir priklausomo žmogaus gyvenimo supratimo, jo pasaulėžiūros.“

„Paskui atėjo heroinas“

Vaikystėje, trečioje klasėje, Ignas pradėjo rūkyti – vis pavogdamas cigarečių iš motinos. Bet tai, sako, būdavo vaikiški užsiėmimai.

„Rimčiau pradėjau rūkyti nuo trylikos metų. Patiko pasijausti vyru. Ir net nepajaučiau, kaip pradėjau rūkyti daugiau cigarečių. Kaip tik tuo metu, 13–14 metų, pasitaikė ir pavartoti alkoholio. Sakau, jau vyras, jau rūkau, reikia pabandyti ir alkoholio, – pasakoja Ignas. – Atsimenu, pirmą kartą, kai konkrečiai prisigėriau ir nulūžau, man žiauriai nepatiko savijauta ryte. Ir tai nutrūko, nebuvo užsikabinimo – oi, patiko, vartoju toliau.

Po to 15–16 metais prasidėjo diskotekos, merginos: išgeri – drąsesnis, iškalbingesnis pasidarai. Ir tada alkoholio vartojimas tapo savaitgaline kasdienybe per kiekvieną diskoteką. Su draugais, būdavo, išgeriam ir varom į diskoną.

Tada prasidėjo susipažinimas su narkotikais. Man buvo gal devyniolika metų. Iš pradžių amfetaminas, ekstazis, vėl diskotekos, klubai. Paskui atėjo heroinas. Ir jis viską taip sustatė į vietas, kad man nebereikėjo jokių ekstazių, jokių žolyčių – man reikėjo heroino. Galima sakyti, ant heroino nenorėdamas pasodinau ir žmoną, nes ji irgi buvo ekstremalė, visko jai pabandyti reikėdavo. Abudu įklimpome į heroino liūną. Kažkur pusantrų metų aš jį tik rūkydavau, po to sužinojau, kad galima leistis ir į venas. Pradėjau leistis. Žmona nesileido, rūkė iki paskutinio.“

Priklausomybė atvedė į psichiatrinę ligoninę

Tada Ignas iš pažįstamų narkomanų išgirdo apie metadono programą, dalyvavo joje, bet vos atgavęs jėgas ir pasijutęs geriau vėl eidavo vogti pinigų heroinui.

Tada – kalėjimas. Laiką įkalinimo įstaigoje Ignas apibūdina taip: „Užėjau į vadinamąją sekciją, kur jie visi gyvena, ir pats buvau pakraupęs: vienam praėjime sėdi ir badosi, kitam praėjime badosi… Aišku, jeigu pareigūnai užeina į sektorių, iškart kas nors duoda ženklą, visi viską susislepia. Bet administracija žinojo – kad yra narkotikų tuose lageriuose. Tai nebuvo paslaptis, gauti jų galėdavai drąsiai, tiesiog aš tų narkotikų jau taip bijojau, kad net į tą pusę nenorėjau pažiūrėti. Sportavau, skaičiau knygas ir visiškai nuo to atsiribojau.“

Nors Ignas prie narkotikų daugiau nebegrįžo, išėjęs į laisvę ir vėl susitikęs su draugais senu įpročiu atsipalaidavimo ėmė ieškoti alkoholyje. „Tiktai kas būdavo, – pasakoja vyras. – Draugai galėdavo savaitgalį pagert, po to vėl negeria iki kokios šventės, suėjimo, o aš, būdavo, užsikabinu. Jau ir pachmielą ryte reikėjo pradėti daryti. Po truputį alkoholis man pradėjo trukdyti, nors iš pradžių atrodė, kad lyg ir kontroliuoju jo vartojimą. Tiesa, kadangi heroino atsisakiau, nustojau visokius nusikaltimus daryti, pradėjau dirbti, ir man kažkaip vakare išgerti kelis buteliukus alaus atrodė visiškai normalus dalykas. Atsipalaiduoti. Taip gėriau gal dvejus metus, gal daugiau. Savaitgaliais su draugais išgeri, po to visą savaitę alus, viskas taip susimaišė, susipynė, kad 2007 m. pirmą kartą pakliuvau į psichiatrinę ligoninę.“

Visas Igno gyvenimas tapo panašus į užburtą ratą: tai išlįsdavo iš priklausomybės liūno, tai šis vėl įsiurbdavo. Kol galų gale vyras ėmė suvokti, kad nebegali atsisakyti gerti, kad ši liga labai stipriai jį pasiglemžusi.

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. paštas: [email protected]

www.asesubendruomene.lt