Šventumo estetika. Aloyzo Gonzagos pašaukimas baroko genijaus akimis

1650 m. dailininkas savo sąskaitų knygoje pasižymėjo apie Gvastalos kunigaikščio užsakytą palaimintojo Aloyzo Gonzagos paveikslą, skirtą neįvardytai bažnyčiai. Iš užsakymo žinome, kad tai turėjo būti jaunuolio atvaizdas su angelais virš jo, taip atspindint jaunojo jėzuito Aloyzo Gonzagos pamaldumą. Tačiau Guercino talentas tiesiog neleido, atrodo, tokio paprasto siužeto nepaversti didingu tikėjimo manifestu. Dailininko sumanymas buvo sukurti šviesos, judesių ir emocijų kupiną pasakojimą apie pašaukimą tarnauti aukštesniam tikslui.

Pirmame paveikslo plane regime Aloyzą, dėvintį jo ikonografijai įprastus rūbus – juodą sutaną ir baltą kamžą, kurios atspindi jaunuolio duotus įžadus, skyrimus ir priklausymą Jėzaus draugijai. Prie Aloyzo kojų guli lelijos žiedai, simbolizuojantys skaistumą, o kiek atokiau nuo jo šešėlyje galime pastebėti karūną. Pastarasis simbolis yra itin reikšmingas šio pašaukimo istorijoje.

Aloyzas, kurio vardas yra lotyniškas Liudviko (itališkai – Luigi) atitikmuo, buvo vyriausias iš septynių Castiglione markizo Ferrante vaikų ir ateityje turėjo paveldėti tėvo titulą. Be kita ko, Liudvikas priklausė senai didikų Gonzagų giminei, valdžiusiai Mantują ir kitas žemes. Iš Mantujos buvo kilęs ne vienas kardinolas, XVII a. – dvi Šventosios Romos imperijos imperatorienės ir netgi Lenkijos karaliaus ir LDK kunigaikščio Vladislovo Vazos žmona Liudvika Marija Gonzaga. Minėtoji karūna simbolizuoja žemiškąją valdžią ir markizo titulą, kurio septyniolikmentis jaunuolis, iš pradžių itin prieštaraujant tėvui, atsisakė vardan savojo pašaukimo ir tarnystės Dievui bei jo žmonėms.

Kryžius yra kitas dažnas simbolis, vaizduojant šventąjį Aloyzą. Jis perteikia ne tik jaunuolio pamaldumą. Pasakojama, kad vieną 1590 m. rytą besimeldžiančiam Aloyzui pasirodė arkangelas Gabrielius, kuris pranešė, kad jaunuolio laikas žemėje bus labai trumpas, todėl jis turėtų dar uoliau tarnauti Dievui. Paveiksle regimas dviejų angelų iš dangaus atnešamas vainikas ir raudona skraistė simbolizuoja būsimą Aloyzo mirtį ir amžinąjį gyvenimą Kristuje. 1591 m. Romoje prasidėjus maro epidemijai Aloyzas kartu su kitais ordino broliais dirbo ligoninėje ir slaugė sergančiuosius. Daugumai jėzuitų užsikrėtus, ordino vyresnieji uždraudė ligoninėje dirbti ir silpnos sveikatos Aloyzui. Tačiau jaunuolis atkakliai išsiprašė, kad jam būtų leista tęsti darbą kitoje ligoninėje, kurioje nebuvo maro pacientų. Visgi arkangelo Gabrieliaus pasirodymo žodžiai buvo lemtingi. Aloyzas vis vien užsikrėtė ir po trijų ilgų ligos mėnesių, vos kelios dienos prieš dvidešimt trečiąjį gimtadienį, užbaigė savo žemiškąją kelionę.

Nors šis Guercino paveikslas vadinamas „Šv. Aloyzo Gonzagos pašaukimu“, tačiau liturginiai rūbai, arkangelo apsireiškimas ir angelų atnešami kankinystės simboliai veikiau nurodo į kiek vėlesnį laikotarpį, kai jau grįžęs į Romą 1590 m. Aloyzas patyrė jį sukrėtusį ir dar nuolankesnei tarnystei pastūmėjusį pašaukimą maldoje. Atrodo, kad būtent šį momentą dailininkas perteikia išradingai manipuliuodamas šviesa, kuri tarsi spinduliuoja nuo Nukryžiuotojo, apšviesdama arkangelą Gabrielių ir Aloyzo veidą. Taigi šiame Guercino paveiksle vienu metu tarsi regime jaunuolio dabartį, ateitį ir praeitį. Dailininkas, vaizduodamas vieną nuoširdaus tikėjimo ir pamaldumo epizodą iš Aloyzo gyvenimo, kartu subtiliais simboliais primena ir buvusius bei būsimus šventojo gyvenimo įvykius, pagrindžiančius jo pašaukimą ir atsidavimą Dievui.