Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Alternatyvios žydų šventyklos

Antrosios Jeruzalės Šventyklos (VI a. pr. Kr.) modelis, Izraelio muziejus. Ariely / Wikipedia.org nuotrauka

Daugelis – bent jau krikščionių – gerai žino apie žydų Šventyklą Jeruzalėje. Pirmąją Šventyklą pastatė karalius Saliamonas, apie X a. pr. Kr. Apie jos pašventinimą Senajame Testamente pateiktas žymusis pasakojimas, kaip Dievo šlovė pripildė naująjį statinį ir kunigai nebegalėjo įžengti į vidų:

Kunigams išėjus iš šventovės, debesis pripildė Viešpaties Namus. Kunigai nebegalėjo atlikti savo tarnybos dėl debesies, nes Viešpaties šlovė pripildė Viešpaties Namus. Tada Saliamonas ištarė:

VIEŠPATS pasirinko gyventi

neperžvelgiamoje tamsoje.

Nūn pastačiau tau didingus Namus –

vietą tau gyventi amžinai (1 Kar 8, 10–13).

Tas neperžengiamas debesis, Dievo prezencijos ženklas, hebrajiškai vadinamas Šechina, lydėjo izraelitus dykumoje ir įsikūrė pastatytoje Šventykloje. Žmonėms tai buvo ženklas, kad Dievas tikrai gyvena tarp jų. Tačiau kai 587 m. Šventykla buvo sugriauta, net ir atstačius ją 516 m. Dievo prezencija į Šventyklą negrįžo, priešingai, prisiminusieji senąją Šventyklą liūdėjo:

Visi žmonės atliepė galingu šauksmu, šlovindami Viešpatį, nes buvo padėti Viešpaties Namų pamatai. Tačiau daug kunigų, levitų ir šeimų galvų – žmonės, mačiusieji pirmuosius Namus ant jų pamatų – garsiai verkė, žvelgdami į šiuos Namus, nors daugelis ir balsu šaukė iš džiaugsmo (Ezd 3, 11–12).

Negrįžo Šechina ir po to, kai Šventykla buvo atšventinta po makabiejų sukilimo (2 Mak 10, 1–8). Taigi Antrosios Šventyklos laikais daug kas kėlė klausimą – kodėl gi Dievo Artumas negrįžo į Šventyklą ir koks turėtų būti tikinčiųjų santykis su tuo? Žmonių atsakymų buvo įvairių – nuo asmeninio pamaldumo stiprinimo (juk Šechina galėjo negrįžti dėl Izraelio nedorybių) iki visiško kunigystės atmetimo (gal dėl to kalti puolę kunigai). Vienas įdomių šio laikotarpio istorijos puslapių – nuo Jeruzalės hierarchijos atskilusios grupės, kurios netgi statė savo Šventyklas ir bandė sukurti alternatyvią kunigiją.

Elefentino salos Šventyklos griuvėsiai, Egiptas. „The Eloquent Peasant“ / Wikipedia.org nuotrauka

Šventykla Elefantino saloje

Kol Šiaurės ir Pietų karalystės (Izraelis ir Judėja) kentėjo nuo karų ir okupacijų (kurios baigėsi visiška aneksija), dalis žydų bėgo tolyn nuo asirų ir persų į Egiptą. Čia, Egipto pietuose, susikūrė žydų bendruomenė, kurios daugelis narių tarnavo esamai valdžiai kaip kariai (iš pradžių – egiptiečių, paskui – juos užkariavusių persų pusėje).

Kai Jeruzalės Šventykla buvo sugriauta, ši bendruomenė panoro atstatyti Šventyklą ten, kur gyveno – Elefantino saloje. Tam reikėjo sulaukti tinkamos persų valdžios. Kaip žinome iš Ezdros knygos, kai į valdžią atėjo palankus žydams karalius – Kyras – jis išleido įsakymą, kuriuo leido žydams grįžti iš Babilono tremties ir atstatyti Šventyklą Jeruzalėje (Ezd 1, 2–4). Todėl Elefantino žydams vietinis valdininkas liepė kreiptis leidimo į karaliaus įgaliotus žydus Jeruzalėje.

Žinoma, įgaliotieji Jeruzalėje – raštų aiškintojas Ezdra ir valdytojas Nehemijas – jokiu būdu nebūtų leidę statyti Šventyklos kitoje vietoje ir apskritai, kad tos Šventyklos būtų dvi. Dievo Namai turėjo būti tik vieni, Jeruzalėje. Jie taip pat kėlė aukštus reikalavimus statytojams ir netgi neleido prisijungti samariečiams, Šiaurinės Karalystės žydams, kurie anksčiau kenkė Pietų Karalystei, nebuvo tremtyje ir susimaišė su kitomis tautomis:

Judo ir Benjamino priešai, išgirdę, kad sugrįžę tremtiniai stato Viešpačiui, Izraelio Dievui, Šventyklą, kreipėsi į Zerubabelį ir klanų galvas ir jiems kalbėjo: „Statykime su jumis, nes ir mes garbiname jūsų Dievą ir esame jam atnašavę aukas nuo čia mus atkėlusio Asirijos karaliaus Esarhadono dienų“. Betgi Zerubabelis, Ješua ir kiti Izraelio klanų galvos jiems atsakė: „Negali būti nė kalbos, kad jūs su mumis statytumėte Namus mūsų Dievui. Mes vieni statysime juos Viešpačiui, Izraelio Dievui, kaip Persijos karalius Kyras yra mums įsakęs“ (Ezd 4, 1–3).

Žinodami, kaip yra nusiteikę Jeruzalės žydai, Elefantino žydai nutarė rašyti laišką ir prašyti leidimo statyti Šventyklą ne jų, o samariečių – vis tiek Egipto persiškajam valdytojui buvo sunku susigaudyti, kurie žydai kokiai sektai priklauso. Samariečiams leidus, Elefantino žydai pasistatė nuosavą Šventyklą, kurioje turėjo savo kunigiją ir savo apeigas.

Šie žydai skyrėsi nuo Jeruzalės žydų ne tik hierarchija, bet ir mokymu. Panašu, kad be Dievo jie garbino ir žemesniuosius „dievus“, įvairių neortodoksalių mokymų buvo atsinešę dar iš Kanaano. Apie visa tai liudija daugybę išlikusių rankraščių aramėjų kalba.

Nors rankraščiai ir išliko, nei Šventykla, nei bendruomenė ilgai negyvavo. Apie 410 metus, per vieną iš egiptiečių sukilimų, Elefantino šventykla buvo sunaikinta, o kartu, matyt, išžudyta ir didelė dalis vietinės žydų bendruomenės. Taip buvo užverstas šis istorijos puslapis.

Harry Fennas, „Gerizimo kalno Šventyklos griuvėsiai“, 1880 m. Wikipedia.org nuotrauka

Samariečių Šventykla

Atstumti žydų, samariečiai taip pat nesiruošė likti nuošalyje. V a. pr. Kr., jau stovint Jeruzalės šventyklai, samariečiai paskelbė, kad tikrasis kalnas, ant kurio stovėjo Saliamono šventykla, yra ne Morija (kur ją atstatė žydai), o Gerizimas. Ant Gerizimo jie pastatė savo Šventyklą, kur jų atskira kunigija aukojo jų aukas. Taip žydų-samariečių schizma dar labiau pagilėjo.

Ginčas apie Gerizimo ir Morijos kalnus minimas ir Evangelijoje pagal Joną:

Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti.“ Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje“ (Jn 4, 19–21).

Jėzus palyginime apie Gerąjį Samarietį, kalbėdamas su žydais, tyčia renkasi samariečio įvaizdį – sektanto, kurį žydai laiko kone blogesniu už pagonį. Kaip ir Elefantino žydai, samariečiai judėjams atrodė neortodoksalūs, susimaišę su pagonybe, iškraipę Dievo mokymą ir susiteršę gyvenimo būdu.

Ši žydų ir samariečių priešprieša baigėsi tuo, kad II a. pr. Kr. žydai sugriovė Gerizimo šventyklą. Nepaisant to, net ir dabar išlikusieji samariečiai ant to kalno atlieka savo apeigas.

Gyvenamojo namo griuvėsiai Kumrane (dar. Palestinos teritorija). Wikipedia.org nuotrauka

Kumrano bendruomenė

Ne visi nepripažinę Jeruzalės autoriteto žydai statė savo šventyklas. Kumrano bendruomenė, laikiusi Jeruzalės šventyklos kunigiją atkritusia nuo tikėjimo, o Šventyklą – suteršta, pasitraukė asketiškai gyventi į dykumą. Jų gyvenvietės griuvėsiuose rasta daugybė šventųjų tekstų, kuriuose daug dėmesio skiriama Šventyklai ir jos ritualams, tačiau nepretenduojama sukurti alternatyvios Šventyklos. Basilio Lurie teigimu, tekstuose taip pat kalbama apie Mesiją ir jo suvienytą izraelitų bendriją kaip Šventyklą.

Kumranitai praktikavo askezę ir krikštą – jų gyvenvietėje rasta daug ritualinių krikštyklų (miqva’ot). Dėl to buvo iškelta hipotezė, kad tai galėjusi būti Jono Krikštytojo bendruomenė, kuri viešai kalbėjo apie Izraelio nuodėmes ir skelbė atsivertimo krikštą. Atgailoje ir atsivertime jie matė išeitį iš tuščios, Dievo apleistos Jeruzalės Šventyklos krizės.

Kristaus kūno šventykla

Jeigu hipotezė apie tai, kad kumranitai buvo Jono Krikštytojo esėnai yra tiesa, tai Jėzus Kristus buvo atsakymas į šios bendruomenės lūkestį. Jis pasikrikštijo jų skelbiamu atgailos krikštu, taip tarsi pripažindamas jų askezę kaip teisingesnę reakciją už alternatyvių šventyklų kūrimą. Jonas Krikštytojas sakė, kad atėjus Mesijui bus ir kitoks krikštas:

Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia (Mk 1, 8).

Kristus kalbėjo apie Savo kūną kaip apie tikrąją Šventyklą:

Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę (Jn 2, 18–21).

Ir jis skelbė, kad

…ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. […] Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa (Jn 4, 21. 23–24).

Jėzus Kristus Pantokratorius, XII a. Išlikusi mozaika Šventosios Išminties katedroje Stambule. Pixabay.com nuotrauka

Kaip pabrėžia Laiško hebrajams autorius, Kristus įžengė į pranašų regėtą dangiškąją Šventyklą. Jeruzalės šventykla tebuvo jos netobulas atvaizdas:

Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į pati dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą (Hebr 9, 24).

Ir taip žemėje pradėjo skleistis pasaulio pabaigos tobulasis pažadas, kad visa žemė, suvienyta su Kristumi, pavirs Šventykla, apie ką rašoma Apreiškime Jonui:

Bet aš jame [mieste] nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla (Apr 21, 22).

Tai buvo krikščionių atsakymas į Šventyklos problemą (kuri, be kita ko, 70 m. po Kr. buvo sugriauta). Krikščionys teigė, kad Mesijas ir jame suvienytieji žmonės yra Dievo Šventykla ir kad jau dabar žemėje skleidžiasi Jo karalystė ir Jo šventumas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Apibendrinimas

Krikščionių Kristaus Kūno kaip Šventyklos idėja yra vienas atsakymų į Antrosios Šventyklos laikų judaizmo problemą – ką daryti, jeigu Saliamono šventykla sugriauta, o į naujuosius žmonių statinius nenužengia Dievo Artumas (Šechina)? Jėzaus ir krikščionių atsakymas buvo tas, kad Šventyklos laikas baigėsi – Dievo Šechina atėjo asmenyje, Jėzuje Kristuje, ir Šventykla iš konkrečios vietos Jeruzalėje pasklido po pasaulį.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu