„Altruistinė surogacija“ – blogis, įvyniotas į gražius žodžius

Įvairiuose klausimuose, kuriais diskutuoja visuomenė, galima rasti tiek teigiamų, tiek neigiamų dalykų. Tačiau tai, ką siūlo SAM, tiesiog yra labai blogai.

Požiūris į moterį kaip į vaikštantį inkubatorių. Apvaisinsim, tu išnešiosi, pagimdysi, atiduosi kaip kokį kačiuką – ir viso gero. Bet juk normalus, sveikas gyvenimas ir nėštumas yra ne tai. Per tuos 9 nėštumo mėnesius užsimezga ypatingas vaiko ir mamos ryšys, ir jų atskyrimas bus trauma tiek moteriai, tiek vaikui. Surogacijos šalininkai sako – viskas gerai, yra psichologų, kurie moterį paruoš ir sutvarkys. Įdomus požiūris: žinai, dabar tave traumuosim, tai iš anksto ruoškis, susitaikyk.

Požiūris į vaiką kaip į prekę. Galiu įsivaizduoti, kaip sunku poroms, kurios labai nori susilaukti vaikų, bet moteris dėl medicininių priežasčių negali išnešioti vaiko. Nereikėtų nuvertinti tų žmonių skausmo. Tačiau tikslas ne visada pateisina priemones – net jei man labai liūdna ir nelengva. Vaikas nėra prekė, kurią galima užsisakyti, kad kažkas „pagamintų“ – toks požiūris sudaiktina žmogų (tiek vaiką, tiek moterį), šitaip natūralus noras susilaukti vaikų pavojingai slysta į tiesiog įgeidį turėti – noriu, ir viskas!

Per siauras požiūris į gyvenimo prasmę. Šalininkai argumentuoja, kad poros renkasi surogaciją, nes nori gyventi „visavertį“, „pilną“, „laimingą“ gyvenimą. Taip, vaikai yra nuostabi Dievo dovana, jie suteikia daug laimės ir prasmės gyventi. Bepigu man kalbėti. Tačiau vaikai neturėtų būti laimingos santuokos (ir apskritai laimingo, visavertiško gyvenimo) rodiklis. Santuokoje svarbiausi žmonės – ne vaikai, o vyras ir žmona. Todėl ir susituokėte, kad mylite vienas kitą ir esate pasiryžę kartu būti ir džiaugsme, ir varge. Vargas tam vyrui, kurio žmona sako, kad „gyvena (tik) dėl vaikų“.

Gyvenimas yra prasmingas ir gali būti visavertis, net jei ištinka dideli sunkumai (to mane moko krikščionybė). Žinoma, turime galimybių ir pareigą gerinti mūsų gyvenimą – dėl to ir medicina vystoma. Bet tą darydami turime būtinai paisyti etikos, kad išliktume orūs, vienas kitą gerbiantys asmenys.

Aišku, lengva iš šono sakyti – tai susirask kitą gyvenimą prasmę. Bet mano suvokiama prasmė negali būti pretekstas elgtis nemoraliai.

Manipuliavimas mokslo pasiekimais. Taip, mokslas šiandien daug ką sugeba – ir dėl to galime tik džiaugtis. Tačiau mokslas (ypač medicinos srityje ir ypač, kai tai liečia trečiuosius asmenis) niekada neatsiejamas nuo etikos. Vienas veikėjas iš Kinijos genetiškai modifikavo kūdikius – jo kolegos iš viso pasaulio viešai pasmerkė tokį eksperimentą. O surogacija taip pat yra neetiška – dėl žmogaus sudaiktinimo, biologinio ir emocinio moters ir vaiko ryšio sudarkymo, pažeistos vaiko teisės žinoti savo biologinius tėvus ir t. t.

Galimi abortai. Jei gerai suprantu, surogatinės motinos gimdoje iš pradžių būna keli embrionai, o vėliau iš jų atrenkamas ir paliekamas tik vienas (ATNAUJINTA: taip, tokia galimybė egzistuoja. JAV ir kitose Vakarų šalyse galimi daugiausiai du embrionai, Ukrainoje ir besivystančiose šalyse – 3). Taigi, turim abortus – ką laikau žmogžudyste. Juk pašalinamas ne kokio gyvūno, o žmogaus embrionas – ir tai jau yra žmogus, tik dar neturintis tiek gebėjimų kiek suaugęs. Kaip ir kūdikis nėra mažiau žmogus dėl to, kad dar negali komentuoti feisbuke, balsuoti rinkimuose ar įrašyti dainą.

Kitos etinės problemos. Kas nutiks, jei paaiškės, kad vaikas gims su Dauno sindromu ar bus neįgalus? Arba jei vaikas netiks dėl dar kitų priežasčių? Taip pat užsieniuose surogatinių motinių paslaugos imamos nebūtinai dėl medicininių motyvų – turtingi žmonės tiesiog nenori „apsikrauti“ nėštumu, tad jų vaikus išnešioja anoniminės mamos. Šitaip vaikai dar labiau tampa prekėmis.

Finansiniai dalykai. SAM teigia, kad surogatinės motinos šias paslaugas teiktų neatlygintinai. Na, sunku įsivaizduoti moterį, kuri tiesiog iš geros valios sutiktų išnešioti kitos poros kūdikį. Užsienyje jos iš to gauna pinigų. Kita vertus, kas tikrai kainuos ir, spėju, nemažai –  tai visos su tuo susijusios procedūros (ir tarpininkų paslaugos). Įrodymų, aišku, neturiu, bet niekas netrukdo garsiai svarstyti, kad už to pasiūlymo slypi suinteresuotų grupių noras nešvariai užsidirbti.

Pats terminas – „altruistinė surogacija“. Jausmais, menama užuojauta ar gailesčiu galima pavadinti bet ką. Prostitucija – „altruistinis mylėjimasis“ (nes juk vargšas vyras vienišas, jis nori kūniškos meilės); abortas – „altruistinis kančios pašalinimas“ (nes juk sunku bus vaikui augti, jis bus nelaimingas, tad geriau iškart numarinkim), ir pan.

Atsiprašau, jei teksto tonas šįkart pasirodė per griežtas ar įžeidžiantis. Yra temų, kuriomis nesinori kalbėti neutraliai.