2021 02 06

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.
„Prieš išauštant dienai mes klausiame savęs: ar atrasime šviesą, kai viską aplink gaubia amžinas šešėlis?“ – tokia fraze prasideda poetės Amandos Gorman eilėraštis „Kalva, į kurią kopiame“, kurį ji skaitė per JAV prezidento Joe Bideno jaunesniojo inauguraciją 2021 m. sausio 20 d. Žiniasklaidai poetė kartojo, kad specialiai šioms iškilmėms sukurtame kūrinyje ji norėjo kuo tiksliau išreikšti tą slogią būseną, kurią šiuo metu tenka išgyventi Amerikai, tačiau kartu pabrėžti, kad JAV atsiverčia naują istorijos lapą, ir priminti, jog svarbiausia – ne gręžiotis atgal, o žvelgti į ateitį. EPA nuotrauka

2021 02 06

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Amanda Gorman. Aš – ne trumpalaikis žaibo blyksnis, aš – uraganas, kuris atūžia kasmet

Jaunoji poetė Amanda Gorman – rodos, pats trapumo įsikūnijimas, tačiau jos eilės „The Hill We Climb“ („Kalva, į kurią kopiame“), penkias minutes skambėjusios iš jos lūpų per JAV prezidento Joe Bideno inauguraciją su tokia stipria emocija ir tokia įtaigia kūno kalba, euforiškai nuteikė ne tik šalia poetės sėdėjusius garbiuosius iškilmių svečius, bet ir visą pasaulį. Tviterį ir kitus socialinius tinklus užplūdo pasaulio didžiųjų pasigėrėjimo šūksniai.

Štai buvusioji JAV pirmoji ponia Michelle Obama išsyk po inauguracijos socialiniuose tinkluose paskelbė, kad savo stipriais ir skvarbiais žodžiais A. Gorman mums primena, jog kiekvienas turime jėgų ginti demokratiją. O buvusi dabar jau buvusio Amerikos prezidento Donaldo Trumpo varžovė Hillary Clinton pridūrė: „Na argi Amandos Gorman eilės nenuostabios? Ji pažadėjo varžytis JAV prezidento rinkimuose 2036-aisiais. Laukiu nesulaukiu!“ Buvęs prezidentas Barackas Obama tviteryje parašė, kad A. Gorman eilės daugiau nei vien aktualios šiam laikui. Susižavėjimo poete socialiniuose tinkluose neslėpė rašytojas Jericho Brownas, TV žvaigždė Oprah Winfrey ir kompozitorius Linas-Manuelis Miranda.

Po paros A. Gorman, kuri 2017-aisiais pirmoji Amerikoje pelnė nacionalinės jaunosios poetės laureatės titulą, sekėjų tviteryje skaičius siūbtelėjo nuo 100 tūkst. iki 1,1 mln., o instagrame – nuo 206 tūkst. iki 2,2 mln. Jauniausia poetė, kada nors Amerikos istorijoje skaičiusi savo inauguracinį eilėraštį – po tokiomis antraštėmis žiniasklaidoje ceremonijai pasibaigus sumirgėjo 22-ejų Amandos Gorman pavardė. Mergina prisijungė prie to negausaus būrio poetų, kuriems išpuolė garbė tarti žodį tokia proga: Roberto Frosto, Mayos Angelou, Millerio Williamso, Elizabeth Alexander ir Richardo Blanco. Tačiau nė vienam iš A. Gorman pirmtakų neteko susidurti su iššūkiu, kuris iškilo jai – parašyti eilėraštį, įkvepiantį viltį ir žadinantį kolektyvinę tautos vienybę – tautos, kurią kamuoja mirtina pandemija ir didžiulė politinė nesantarvė.

EPA nuotrauka
EPA nuotrauka
EPA nuotrauka
Skaisčiai raudonas mados namų „Prada“ sukurtas satino lankelis, per iškilmingą ceremoniją puošęs poetės plaukus, jau išpirktas, o jos vilkėto geltonojo paltuko (irgi „Prados“) paklausa ūgtelėjo 1328 procentais. EPA nuotrauka

Kylanti amerikiečių literatūros žvaigždė visuotinio susižavėjimo sulaukė ne vien dėl savo inauguracinio eilėraščio, talento ir charizmos – ji akimoju tapo ir mados sensacija. Viena didžiausių ir garsiausių tarptautinių modelių agentūrų „IMG Models“, kuriai atstovauja tokie veidai kaip Kate Moss, Cara Delevingne ir Ashley Graham, su A. Gorman pasirašė sutartį. Skaisčiai raudonas mados namų „Prada“ sukurtas satino lankelis, per iškilmingą ceremoniją puošęs poetės plaukus, jau išpirktas, o jos vilkėto geltonojo paltuko (irgi „Prados“) paklausa ūgtelėjo 1328 procentais.

„Esu juodaodė moteris su galinga plunksna ir didele širdimi, ir man patinka, kai mano išvaizda byloja apie mano pasididžiavimą“, – prisipažino A. Gorman mados žurnalui „Harper’s Bazaar“ pasakodama apie savo stiliaus pomėgius.

Pasirodo, jai labai patinka pūstos karališkos gėlėtos suknelės. „Manau, tai duoklė iš pagarbos tam afrogėlių vaikui, užaugusiam Los Andžele“, – sakė poetė.

Ir vieną dieną galbūt taps prezidentė

„Prieš išauštant dienai mes klausiame savęs: ar atrasime šviesą, kai viską aplink gaubia amžinas šešėlis?“ (When day comes, we ask ourselves where can we find light in this never-ending shade?) – tokiais žodžiais prasideda A. Gorman eilėraštis „Kalva, į kurią kopiame“. Žiniasklaidai mergina kartojo, kad specialiai šioms iškilmėms sukurtame kūrinyje ji norėjo kuo tiksliau išreikšti tą slogią būseną, kurią šiuo metu tenka išgyventi Amerikai, tačiau kartu pabrėžti, kad JAV atsiverčia naują istorijos skyrių, ir priminti, jog svarbiausia – ne gręžiotis atgal, o žvelgti į ateitį.

Inauguracinį eilėraštį A. Gorman pabaigė rašyti sausio 6-ąją, tądien, kai prezidento rinkimus pralaimėjusio D. Trumpo šalininkai sukėlė riaušes ir įsiveržė į Vašingtone esantį Kapitolijų. Todėl visai neatsitiktinai jaunosios literatūros žvaigždės eilėse kalbama apie jėgas, pasirengusias sunaikinti šalį dėl to, kad jos netektų dalintis su kitais.

„Savo eilėraštyje jokiu būdu neketinu tylėti ir glaistyti to, ką savo akimis matėme vykstant pastarąsias keletą savaičių ir, išdrįsiu pasakyti, keletą pastarųjų metų. Tačiau man taip pat buvo svarbu žodžiais išreikšti įsivaizdavimą, kad mūsų šalis vis dar pajėgi susivienyti ir išgyti. O tai galima pasiekti tik nevengiant ir neignoruojant rūsčios tiesos, kurią, man regis, Amerikai reikia pripažinti“, – pareiškė A. Gorman dienraščiui „The New York Times“ paklausta apie eilėraščio sukūrimo aplinkybes. Likus dviem savaitėms iki inauguracijos, kaip prisipažino, ji buvo visas jėgas sutelkusi į tai, kaip pabaigti „Kalvą, į kurią kopiame“: jautėsi išsekusi ir labai krimtosi dėl to, ar pavyks susidoroti su užduotimi.

Interviu dienraštyje A. Gorman kalbėjo, kad šis jos kūrinys tapo vienu svarbiausių karjeroje: „Jausmas panašus į tą, kad jeigu bandyčiau į šį kalną užkopti nepasiruošusi, tiesiog netekčiau sąmonės.“

Save pačią eilėraštyje A. Gorman apibūdino kaip gležną tamsiaodę mergaitę, kilusią iš vergų ir augintą vienišos motinos, ši mergaitė gali svajoti vieną dieną tapsianti prezidente ir perskaitysianti savo eiles prezidentui. Būdama dar visai vaikas Amanda pamėgo poeziją, o jos talentas ėmė ryškėti, kai pradėjo rašyti Los Andželo, kuriame gimė ir augo, vaikų žurnalams. Būdama 16-os ji jau – Los Andželo jaunoji poetė laureatė. Po kelerių metų, studijuodama sociologiją Harvardo universitete – pirmoji JAV istorijoje pelniusi nacionalinės jaunosios poetės laureatės titulą.

Po prezidento J. Bideno inauguracijos sužibėjusi naujoji Amerikos viltis šiemet savo kūryba ketina pritraukti gerokai didesnę auditoriją: rugsėjį leidykla „Viking Books for Young Readers“ planuoja išleisti A. Gorman pirmąją poezijos rinktinę „The Hill We Climb“, kurioje, žinoma, bus ir garsusis „Kalva, į kurią kopiame“. Tą pačią dieną pasirodys ir pirmoji jos paveikslėlių knyga „Change Sings“, iliustruota Loreno Longo. O leidykla „Penguin Young Readers“ pranešė, kad pavasarį išleis specialų A. Gorman per inauguraciją deklamuoto eilėraščio leidimą kietu viršeliu ir 150 tūkst. egzempliorių tiražu.

Žurnalo „Time“, kuriame buvusi JAV pirmoji ponia Michelle Obama kalbina poetę Amandą Gorman, viršelis
EPA nuotrauka

Buvusi JAV pirmoji ponia M. Obama kalbina A. Gorman žurnalui „Time“

A. Gorman dienraščiui „The New York Times“ papasakojo, kad gavusi pasiūlymą dalyvauti prezidento inauguracijoje pirmiausia ėmėsi tyrimo – kaip jai įprasta tokiais atvejais: perskaitė Amerikos lyderių, kurie stengėsi suvienyti tautą didžiausių priešpriešų ir susiskaldymo metu, kalbas – Abrahamo Lincolno ir Martino Lutherio Kingo jaunesniojo. Pasiteiravo ankstesnių inauguracijų poetų patarimų. Taip pat prisipažino eilėraštį deklamuoti repetavusi tiek kartų, kad būtų absoliučiai tikra, jog nepaslys nė ties vienu žodžiu.

„Tai kainuoja daug energijos ir darbo. Rašymo procesas varginantis, tačiau žmogui, turinčiam kalbėjimo sutrikimo problemų, kalbėti priešais milijoninę auditoriją yra tikras siaubas“, – atviravo poetė.

Apie savo istorinį pasirodymą ir kelią iki jo, mikčiojimą, paskatinusį tapti poete, nuolatinę kovą su apsišaukėlio sindromu (psichologinis fenomenas, pasireiškiantis įsitikinimu, kad visi asmeniniai pasiekimai yra neužtarnauti ir atitekę dėl nepaaiškinamos sėkmės ar atsitiktinumo) poetė Amanda Gorman kalbėjosi su buvusia JAV pirmąja ponia Michelle Obama naujausiame „Time“ žurnalo numeryje. Pokalbio metu M. Obama prisipažino, kad apsišaukėlio sindromas kamuoja ir ją – nesvarbu, kad daug sykių yra kalbėjusi apie šią problemą.

„Būti matomai viešumoje juodaodei merginai jau užtektinai baugina, o lipti ant scenos tokiai kaip aš, tamsios odos, plaukų ir rasės – vadinasi, savaime kviesti žmones, kurie retai maloniai sutinkami viešojoje erdvėje, – šiame interviu svarstė A. Gorman. – Be to, žmogui, turinčiam kalbėjimo sutrikimų, apsišaukėlio sindromas visuomet paūmėja, nes nuolat nerimauji: ar tai, ką sakau, yra pakankamai gero turinio? Ir tada dar papildomai baiminiesi: ar tai, kaip kalbu, yra pakankamai gerai?“

Pasak jaunosios poetės, kalbėjimo sutrikimas ją skatino ugdyti gebėjimą ištarti tam tikrus žodžius, pavyzdžiui, savo pavardę. „Ir prezidentas Bidenas yra kalbėjęs apie jį kamavusį mikčiojimą. Ir Maya Angelou keletą metų negalėjo prabilti. Aš negalėjau ištarti tam tikrų garsų, pavyzdžiui, „r“. Savo pavardę išmokau ištarti tik prieš trejus metus. Ir daugelį metų šitai man atrodė mano silpnybė“, – M. Obamai atvirai kalbėjo A. Gorman. Tačiau ilgainiui ji ėmusi į savo mikčiojimą žvelgti kaip į stiprybę – juk dėl to, įveikusi sunkumus, ji tapo rašytoja.

„Turėjau atrasti kitokią formą, kuria galėčiau bendrauti, nei vien žiodamasi“, – teigė ji. O kai užteko ir drąsos su savo žodžiais, parašytais popieriuje, pakilti į sceną, A. Gorman čia perkėlė ir savitą supratimą apie garso, tarimo, intonacijos pojūtį.

M. Obama poetės taip pat pasiteiravo, kaip ji jaučiasi atsidūrusi dėmesio centre kaip vilties simbolis. A. Gorman šį juodaodės moters, į kurią nukreiptos visų akys, viešumoje jausmą apibūdino taip: stengiesi pasirodyti kuo geriau neturėdamas geriausių išteklių, kai prieš lipant į sceną kalbėti tūkstantinei miniai pačiai tenka darytis šukuoseną ar makiažą „Starbucks“ tualete.

Juodaodei moteriai būti dėmesio centre sunkiau ir dėl, A. Gorman žodžiais tariant, pagarbos politikos. „Kad ir kiek dėtume pastangų, vis tiek esame kritikuojamos už nepakankamą organizuotumą, o kai tokios būname – tada už per didelį demonstratyvumą. Visada žingsniuojame ta neaiškia riba tarp to, kas mes esame, ir to, kokias mus mato visuomenė“, – sakė A. Gorman ir pridūrė su tokiais iššūkiais besidorojanti kasdien.

Kokį patarimą ji duotų kitoms juodaodėms merginoms, kurios kovoja dėl galimybės atsidurti dėmesio cente, paklausė ponia Michelle. A. Gorman jai atsakė, kad to pati vis dar mokosi, tačiau toms, kurios nori sekti jos pėdomis, ji pataria prieš akis matyti visumos paveikslą.

„Į mus, tamsiaodes mergaites, žvelgiama tarytum į žaibo blyksnį ar auksą ant padėklo – į mus nežiūrima kaip į kažką, kas yra ilgaamžiška. Jūs turite tvirtai apsiginkluoti įsitikinimu, kad tai, kas aš esu ir kodėl čia esu, yra anapus šios akimirkos. Aš mokausi sau pasakyti, kad nesu trumpalaikis žaibo blyksnis. Aš esu uraganas, atūžiantis kasmet, ir jūs galite tikėtis vėl greitai mane pamatyti“, – sakė jaunoji poetė A. Gorman poniai Michelle.