Vidutinis skaitymo laikas:

12 min

Amerikos lietuvių televizijos redaktorius ir kūrėjas A. Reneckis: „Išeivijos gyvenimas nėra sutalpinamas į rubrikas“ (II)

Portretas.
ALTV steigėjai Arvydas Reneckis, Karilė Vaitkutė, Algimantas Kezys. Asmeninio A. Reneckio archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia pasidomėti lietuvių išeivijos žiniasklaida ir skaitytojams Lietuvoje bei visame pasaulyje pristato virtualią parodą „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“

Leidinių, radijo ir televizijos laidų istorijos neatsiejamos nuo jų kūrėjų, redaktorių atsidavimo ir darbo, o jų prisiminimai atveria visapusiškesnį žiniasklaidos raidos, lūžių vaizdą. Parodos rengėjos išsikėlė tikslą ieškoti kontaktų ir klausinėti. Taip užmegzti ir atnaujinti ryšiai su leidinių, radijo, televizijos laidų, interneto svetainių redaktoriais ir bendradarbiais, leidusiais geriau pažinti lietuvių išeivijos žiniasklaidos bruožus.

Aktyvų lietuvių išeivijos bendruomenės narį, Amerikos lietuvių televizijos redaktorių ir kūrėją Arvydą Reneckį 2015 m. gegužės 3 d. Čikagoje kalbino Ina Ėmužienė. Pokalbis papildytas 2020 m. gegužės 29 d. rengiant virtualią parodą „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“.

Pirmąją teksto dalį skaitykite čia.

Sakėte, kad sutelkėte tik dalį reikalingų finansų. Kaip, paleidus pirmąsias programas, pasikeitė finansų telkimas?

Buvo toks strateginis žaidimas, kuris pavyko. Pradžioje buvo tik už aukas, kol atsirado pirmųjų reklamų. Tai buvo sudėtinga užduotis – įtikinti reklamuotis pas mus, kol dar nieko nėra. Kvietėm: „Skelbkitės, kai čia parodysim, jums bus nauda iš to.“ Sunkiausia buvo gauti sąskaitas su reklamomis, tuomet jau stabiliai įsitvirtinti ir žinoti, kad galėsi kurti laidas toliau. Tai buvo sunkiausias dalykas. Bet atsirado tokių, kuriuos pavyko įkalbinti. Buvo tokia siuntinių į Lietuvą „TransPak“ kompanija. Aš ateinu pas juos prašyti, taip nepatogu, į duris beldiesi, o ten sėdi tokie vyrai… Tėvas ir sūnus, jie ginčijosi, ar pirkti reklamą mano laidoje. Jie buvo pirmieji, kurie sutiko.

Kai jie davė, tada ir konkurentai davė… Susidaro tokia grandinė. Po to sakau: „Žiūrėkite, kompanijos reklamuojasi, čia viskas bus gerai su mūsų programa.“ Pavyko pagauti kelias kompanijas, ir tada viskas išėjo labai kukliai. Pirmą laidą parodėme per „Weigel Broadcasting“ šeštadienį iš ryto, septintą. Taip, nuo septynių iki aštuonių. Šeštadienį iš ryto!

Galvojau: „Dievuli mano, kas kelsis po penktadienio šeštadienį žiūrėti iš ryto tos mūsų programos?“ Aš ten vaikščiojau, maldavau, lanksčiausi, kad tik stotis duotų geresnį laiką. Nieko. Mums pažadėjo, kad vėliau, kai atsiras, duos geresnį laiką, bet dabar kito nebuvo. Man labiausiai patiko tokia Indrė Junelienė iš „Saulutės“, Lietuvos vaikų globos būrelio, ji sakydavo: „Arvydai, ką tu šneki? Juk tai geriausias laikas, koks tik gali būti. Šeštadienį visi keliamės, valgom pusryčius, vaikus veža į lituanistinę mokyklą, o prieš išvažiuodami tavo programą pasižiūrim.“

Pasirodo, labai tinkamas lietuviams laikas?

Pasirodo, lietuviškame gyvenime rytinis laikas pats tinkamiausias. Paskui gavome laiką programai ketvirtadienį – šeštą ar septintą… Atrodo, septinta vakaro – jau geras vadinamasis prime time, tai sako: „Tau tą šeštadienį išimti?“ Atsakau: „Ne ne, palik kartoti.“ Eina ketvirtadienio kartojimas, nes tai, pasirodo, geras laikas. Nepagalvotum. Gyvenimas, šalis pasiūlo savo papročius ir tam tikras taisykles.

Indrė sako: „Geriausias dalykas – mes viską sužinome, kaip Lietuvoje buvo, matome savaitės santrauką, kas čia pas mus įvyko, kas dar įvyks. Va ir einame visur, šeštadienis lietuvybei paskirtas.“ Tai buvo smagu. O struktūriškai žiūrint buvo pasiektas aukščiausias lygis, kai buvo trys programos.

Ar čia per savaitę?

Per savaitę: antradienį, ketvirtadienį ir sekmadienį. Sekmadieniais būdavo originali, grynai mūsų vietinės produkcijos programa. Tai tada jau buvo įsitraukusių ir talkininkų, jaunimo, studentų fakultetas. Tokios savotiškai linksmos programos, bet senajai kartai nepatiko, netgi nustojo aukoti. Tokia takoskyra ten įvyko kaip reikalas. Išties tie studentai išeina, savanorių nepakanka, o biudžetas visą laiką buvo liūdnas, visą laiką tarp nulio ir skolos. Tekdavo žongliruoti, kam sumokėti, ar skola čia jau didelė, ar dar galima luktelėti, jei prasiskolinimas jau kelių mėnesių, tada sumokėdavome.

Dar vienas lėšų telkimo būdas buvo per programą prašyti pinigų iš žiūrovų. Tai senas dipukiškas ir amerikoniškas reikalas. Vis dėlto naujajai kartai tai nepatiko. Esu gavęs tokią auką: priklijuotas vienas centas, toks iš balos ištrauktas, pajuodęs, su tokia nuoroda: „Jei man biznis blogai sekasi, tai aš nesėdžiu prie bažnyčios kepurę ištiesęs.“ Tai čia jau ta mūsų tarybukų karta. O dipukai iš tikrųjų labai dosniai aukojo ir rėmė. Buvo labai įdomus dalykas. Buvo toks Lietuvių fondo pirmininkas Stasys Baras, solistas, dainininkas, bankininkas ir labai garbi asmenybė.

Jis man vieną kartą sako: „Arvydai, pirmas dalykas, tu turi kiekvieną auką savo laidose paskelbti.“ Nustebau ir pasakiau jam: „Stasy, tai kaip? Kas per programa bus, jei aš vardysiu: Petrauskas, Kazlauskas, Birutė atsiuntė 5, 10 dolerių?..“ Jis man sako: „Privalai paskelbti. Pamatysi, kas bus. Jeigu tu neskelbsi, negausi aukų. Tu suprask, kaip čia viskas yra.“

Aš iš pradžių priešinausi, bet teko nusileisti, pradėjau skelbti. Skelbiu tas aukas per programą ir žiūriu, kad daugiau jų gauname. Viskas veikia pagal principą: tas paaukojo, o kaip dabar aš nepaaukosiu. Pasirodo, šis principas veikia. Toks labai bendruomeniškas, įdomus principas. Paskui pastebėjau, kad lėšų vis tiek trūksta. Na, atsiuntė 20 dolerių, vardini, vardini… Kitas toks inžinierius, nepamenu pavardės, sako: „Ne, tu ne taip darai. Žinai, skelbk šimtininkų vajų. Tau reikia 10 000, o tu skelbi: reikia 100 šimtininkų per dvi savaites.“ Sakau: „Tu ką, čia juk įžūlu“, nors pinigų labai reikia, jau skolos siekia 12 000. Jis man sako: „Tu kitaip neišbrisi. Paskelbk ir pamatysi. Ir pirmiausia šimtininkus vardini ir taip toliau.“

Mane jis mokė šitos tautinės ekonomikos. Paskelbiau šimtininkų vajų… ir surinkome 11 000 per dvi savaites. Žinoma, viskas accountable: tu skelbi, viskas vieša. Jei tik netyčia kurį pamiršti ir nepaskelbi, o Jėzus Marija būdavo! Būdavo, netyčia praleidi sąrašuose, tada tokių laiškelių gauni, kad žinai… Tai buvo ir sunku, ir smagu tokia ūkine prasme organizuoti.

Dar siųsdavom programas į Niujorką. Ketvirtadienį laida išeina, nuvežu į miestą juostą. Techninė pusė būdavo tokia, kad laidą parengiame savo studijoje ir vežame automobiliu ją į televizijos stotį, paduodame juostelėmis, tą juostelę groja. Nedarai iš stoties, vadinasi, už tuos pinigus tu nieko negauni, tiktai orą, tą eterį. Bet tada, pavyzdžiui, nuvažiuoji nuo studijos iki TV stoties, tada važiuoji į O‘Haro oro uostą ir išsiunti juostą į Niujorką, ir savaitgalį rodo Niujorke Manhatene „Cable Access“. Ten buvo tokia prancūzų filologijos profesorė, Tautos fondo narė, nepamenu pavardės, ji ten organizavo. Paprašė, ir, žinoma, mielai veždavome tas juosteles. Finansiniu atžvilgiu tai būdavo atsidavimo reikalas. Kažkiek paaukodavo, ir varydavom, nebuvo nustatyta kaina.

Kalbina ir filmuoja.
Čikagos „Athletic Society“ klube. Prezidentas Valdas Adamkus, Arvydas Reneckis, Karilė Vaitkutė. Asmeninio A. Reneckio archyvo nuotrauka

Užsiminėte apie laidos ūkinį gyvenimą. Gal galite papasakoti plačiau?

Ūkiškai ta mūsų laida pradėjo gerokai smukti dėl to, kad tų aukotojų mažėjo. Pradėjo mažėti. Jie paprasčiausiai išėjo. Mūsų naujoji karta, o jos privažiavo labai daug, kūrėsi visa ir nesuprato šito principo. Aukojimo absoliučiai nesuprato. Kitas dalykas – jie turėjo modernių priemonių ryšiui su Lietuva, tiesioginį ryšį su giminėmis ir visais kitais. Jiems nereikėjo tos pusės, Lietuvos pusės, kurią mes rodėme. Jiems vis prireikdavo perfilmuoti kokią televizijos laidą, kurioje pasirodė jų vaikai ir panašiai. O mes neturėdavome laiko padaryti tą įrašą, nes reikia rengti kitas programas, juk reikėtų surasti tą įrašą, tam skirti laiko, o tai užtrunka. Ir finansiškai tokie darbai nepadėdavo išlaikyti programos. Aš jiems sakydavau: „Žiūrėkit programas, darykitės savo įrašus ir nesukit galvos.“

Žmonės, ta visa naujoji karta, čia atvyko ne užsiimti lietuviška veikla. Jie atvažiavo čia gerovę susikurti, pinigų užsidirbti, atvyko kažką pardavę, susitaupę. Jų visiškai ne tokie tikslai, visiškai kitas mąstymas, visiškai kitoks buvimas negu tų dipukų, pasmerktųjų pokario kartos žmonių. Pastarieji čia visus fondus sukūrė, visur vyravo geranoriškumas. O dabar ta lietuvybė yra hobis. Kai pagalvoji, šiuo metu turbūt būtų įmanoma suorganizuoti lėšų ir gaminti kažką – bendruomenė vėl pasikeitė. Tada buvo prieitas liepto galas, kai nebebuvo lėšų už ką gaminti produkciją apie tai, kas čia vyksta. Dabar, pavyzdžiui, būtų galima gaminti, bet turinio nebebūtų. Ką rodyti kassavaitinėje programoje? Kaip vaikų ratelis šoka, kaip lituanistinė mokyklėlė veikia? Aš neįsivaizduočiau, ką rodyti. Dabar badas, nes tie personažai, tie žmonės, tie jų prisiminimai, tos istorijos, kelionės ir visa kita… Nebeliko senosios kartos pasakotojų.

Praktiškai mes išsisėmėme, nors buvo gelbėjimo ratas mestas… Buvo idėja gal kokiais 2004-aisiais, – prasimuškime per visą Ameriką. Sukompiliuokime geriausias Lietuvos televizijų programas turinio ir kultūrine prasme. Tikrai lietuviškas iš visų televizijos kanalų ir pridėkime savo vietinį turinį iš visos Amerikos ir rodykime visoje Amerikoje. Išeitis – dish network programas rodyti per palydovinę sistemą. Buvo galima pasirinkti tokį paketą, kad programą matytų maždaug 16 milijonų prenumeratorių. Vis tiek kanalus keisdami žiūrovai pamato, kad yra toks lietuviškas kanalas. Kur buvo šitos idėjos pliusai? Kad pateikiame Lietuvą visai Amerikai ir Kanadai; galime transliuoti vieną valandą ar pusvalandį anglų kalba, galime parengti kažkokią programą, skirti laiko Amerikos, Kanados lietuvių veiklai, tai daryti galime… Buvo prieita arti tikslo.

Tuo metu premjeras, regis, Kirkilas, buvo paskyręs milijoną litų vadinamajam security deposit, tam dishui, ir jau buvo sudarytos techninės sąlygos, atlikti testavimai, jau techniškai buvome pasirengę transliuoti. Deja, viskas užgeso Lietuvoje. Neliko finansinės paramos. Tas paskirtas milijonas taip ir nepajudėjo… Buvo gaila, kad tai neįvyko… Pradėta kalbėti: „Čia dabar internetas. Čia dabar tas, tai dabar „LTV World“ paleido.“ O mūsų projektas buvo „Lituanica“, dabar yra „Lituanica TV“. Norint matyti, reikia įsigyti specialią įrangą, o kiti kanalai nebus įdomūs. O dishas buvo gerai, nes nebuvo svarbu, ar žmogus turi kabelinę televiziją, ar turi palydovinę, bet jis mato ir vietines žinias, ir vietinius kanalus, ir kokius nori filmus, mato ir tuos tarptautinius. O mano pagrindinis tikslas buvo, kad neužgestų vietinė produkcija, ką mes norime nufilmuoti apie tai, kas čia vyksta tarp lietuvių. Norėjau inkorporuoti išeivijos turinį. Kai paleido LRT kanalą diasporai, man siūlė: „Tai atsiųsk, mes parodysim.“ Tai kaip man dabar išsiųsti, taip nepadarysi… Tai aš sunkvežimį dabar vairuoju, man ramu.

Visas tas ūkis numirė su tais žmonėmis, kurie pastatė Jaunimo centrą ant kopūstų ir dešrų. Mano dėdė amžinatilsį geriausiai viską apibūdina, jis sako: „Matai Arvydai, aš tave suprantu. Idealizmas labai daug kainuoja, bet labai mažai už jį moka.“ Jis man atsiuntė auką televizijai. Aš su juo kalbėdamas sakau: „Kad suklydai rašydamas 1000 dolerių – auką televizijai.“ Mano dėdė – ne turtuolis, man jis atsakė: „Aš tai turiu pasakyti…“

Labai įdomus pasakojimas apie Amerikos lietuvių televizijos gyvenimą. Parengėte ne vieną šimtą laidų. Ką rodydavote programose? Koks buvo programų turinys, struktūra, ar turėjote specifines rubrikas?

Bandėme eiti prie rubrikų, bet dažniausiai tai buvo labai sudėtinga. Auditorija labai savotiška. Tai nebuvo normali televizija. Tai reikia pasakyti, tiesiog pripažinti. Buvo išskiriamos žinios, sportas ir taip toliau. O visa kita buvo košė, kaip aš sakau – košė. Todėl, kad tai nebuvo nuolatinės programos, tik kartą per savaitę. Buvo dvi savaitinės laidos, paskui – trys savaitinės. Rengėme ne rubrikomis, bet kažkokiais teminiais segmentais. Išeivijos gyvenimas nėra sutalpinamas į rubrikas. Išeivijos gyvenimas – tautinis, etninis, jisai rubrikoms praktiškai nepasiduoda. Neparengsi tokių laidų kaip koks nors „Gyvenimo stilius“ išeivijoje.

Gal būtų kam nors įdomu, bet iš tikrųjų kuo jis skirtųsi nuo Amerikos lenko gyvenimo stiliaus? Turbūt niekuo nesiskiria… Tau pasidarytų iš karto neįdomu. Mes gaudydavome, kas įdomiausia vyksta lietuvių pasaulyje. Na, pavyzdžiui, sugalvojo madas rengti modeliuotojos, merginos gimnazistės, ir ne bet kur, o laive, plaukiant Mičigano ežeru. Susirinko garbinga žiuri, publika, visi nusipirkę bilietus. Ir iš tiesų vyksta toks nedidelis bizniukas: pasamdytas laivas, visi plaukia, merginos demonstruoja madas, iš apatinio denio pereina į viršutinį. Važiuodavome ir filmuodavome, po to visi žiūri per televizorių. Tai lietuviškas renginys, visi lietuviškai kalba, toks cheese, kaip sako. Na, jei toks vyksta, taip kaip neparodysi.

Būdavo programų apie kokio nors istorinio įvykio minėjimą. Filmuodavome minėjimus. Nuobodu, bet ištrauki žmones, darai interviu. Bendruomenės suvažiavimai – važiuoji ir filmuoji, ką jūs svarstote, su kuo. Kai Lietuvių fondas rengdavo suvažiavimą, važiuodavome ir filmuodavome, kad žmonėms būtų aiškiau, kad aukotų, kad prisidėtų prie lietuviško gyvenimo išlaikymo. Filmuodavome lituanistinių mokyklų mokslo metų pradžią arba pabaigimą, kalbinome vaikus, Kalėdų Senelį mokykloje. Paprasti, kasdieniški dalykai, jie – lietuviški. Parengėme vieną kitą rimtesnę programą apie Amerikos lietuvių Čikagoje istoriją, Švento Kazimiero kapines, kokios ten buvo tradicijos, kaip ten eidavo, laidodavo ir gretimame sklype baliavodavo, pinigus dalydavo, kaip tais laikais gyvendavo žmonės – pamainomis vienoje lovoje gulėdavo.

Buvo ir rimtų dalykų, ir nerimtų. Ateidavo kunigas. Kunigus filmuodavome prieš visokias šventes – Velykas, Kalėdas. Buvo kunigas, amžinatilsį jau, Arvydas Žygas. Jis ir Lietuvoje kunigavo. Tais jis tiek prikalbėdavo, kad nesukarpysi… Pusantros valandos, o mes turime tris, penkias minutes, ne daugiau. Atsineša skulptūrėlių, lėlyčių visokių rodo… Jis visuomet atvažiuodavo kokią trečią ar ketvirtą nakties, nes labai užsiėmęs. Taip ir pasimirė jaunas. Ypatinga asmenybė buvo, labai įdomu. Pavyzdžiui, vyksta prezidento vizitai, tai, aišku, eini į tuos viešus susitikimus. Į Baltuosius rūmus, į Kongresą kokius tris ar keturis kartus važiavome, senatorius lietuvius filmavome. Ten Dickas Durbinas, Johnas Šimkus – visi yra ant lentynos čia, pas mus. Kai vykdavo tokie susitikimai, visuomet lėkdavai kažką daryti, bet visą laiką ieškodavai lietuviškai išeiviško požiūrio, kad Lietuvai būtų svarba ir reikšmė.

Ar iš Lietuvos ką nors rodydavote? Kokia informacija buvo diasporai aktuali?

O iš Lietuvos visą laiką ką nors rodydavome, pavyzdžiui, „Panoramų“ santraukas, paskui – savaitines ar kelių dienų, naujausias. Iš pradžių būdavo juokingiausia, kai gaudavome medžiagą. Įsivaizduokim, kad kokie devyniasdešimtieji, devyniasdešimt penkti metai. Per internetą neatsisiųsi, niekas neskaitmenindavo tais laikais. Lietuvoje įrašo VHS juostelę ir siunčia greituoju paštu į Čikagą. Žinios savaitę vėluoja, ir tai visiškai normalu. Nesvarbu. Svarbu buvo pažiūrėti, kaip ten atrodo. Nesvarbu, kad tas žinias skaitei laikraštyje, girdėjai per radiją, visa kita. Bet lietuviai pamato, kaip atrodo, kaip ten žmonės gyvena, kaip privatizuoja, kaip atrodo Lietuva, kaip ten pastatai, kaip tie žmonės apsirengę, kaip jie kalba, kaip elgiasi, matai visą gyvenseną. Tai ir buvo visas patrauklumas.

Buvo labai įdomus dalykas. Kai steigėmės ir kūrėmės, buvo labai daug skeptikų. Taip pat buvo radikalių dešiniųjų. „Čia atvažiavo tarybukai, komunistai, mus visus nufilmuos ir išsiųs į KGB, po to – mus visus į Sibirą. Ką jis čia galvoja? Čia mus…“ Buvo vienas asmuo, Lietuvių fondo žymus veikėjas, kuris labai griežtai pasisakė. Paskui jo vaikai man pasakojo, kai jis mirė: „Tu žinai, ką padarei su savo programa mūsų tėveliui? Mes taip laukdavome tos programos. Jį jau reikėdavo prižiūrėti, bet jis ruošdavosi pusę dienos, kad jau šiandien bus televižinas, apsirengdavo šventiniu kostiumu, atsisėsdavo ir žiūrėdavo į Lietuvą. O dabar parodys Lietuvą.“

Tolius Šlutas sakė: „Žinai, Arvydai, pavydžiu aš tau.“ O aš sakau: „Toliau, nepavydėk, nes tą patį molį minkom.“ Tolius: „Tu gali parodyti Lietuvą. Aš tai negalėjau. Aš jeigu ir būčiau parodęs, jau blogas būčiau buvęs, nes tais laikais kas buvo?.. Aš niekaip negalėjau. O tu gali parodyti ir gali savo turinį padaryti išėjęs iš studijos.“ O jis tik sėdėjo studijoje ir rodė, koks yra svečias. Buvo sąlygų ir galimybių skirtumas. Žmonėms Lietuvą tais laikais tik koks giminaitis parodydavo kokioje nors salėje per pietus, „Seklyčioje“ ar kur nors šiaip, per televiziją ar kokį vidiaką. O čia nuolatos gaunama informacija, kad Lietuvoje taip, o ten taip pasakė. Nes žmonės į Lietuvą nenorėjo išvažiuoti. Tad buvo labai maloni atmosfera. Žmonių džentelmeniškumas toks, jie atkentėjo, tai perėjo, be to, jie ar jų tėvai yra iš anos kultūros. Jie neperėjo to sovietizmo, jie negavo…

Aš Sovietų Sąjungoje įgijau savotiško šiurkštumo, juk ten augau. Tos programos, ką įvardinti galime iš geriausių vietinių? Man patinka tos, kurios turi tam tikrą istorinę vertę. Kai jau buvome pasiekę kiekybę, jau trys laidos per savaitę, jau buvom pradėję reflektuoti kasdienybę. Ką čia jaunimas, čia koledže tokios taisyklės, čia norint studijuoti reikia… Toks paaiškinimas. O apie rubrikas, buvo rubrika „Advokato patarimai“.

Portretas.
Kardinolas George’as Bernardinas su Karile Vaitkute ir Arvydu Reneckiu apie 2000 m. Asmeninio A. Reneckio archyvo nuotrauka

Kaip pamenu, pas Šlutą televizijoje buvo ir advokato, ir gydytojo, ir kunigo patarimai.

Oi, gydytojo tai nuolatinės rubrikos nebuvo, ne. Nors buvo toks iškilus žmogus, gydytojas Jonas Adomavičius, bet aš niekada neleidau, kad būtų nuolatinė rubrika. Jis buvo toks griežtas, taip konkrečiai sakydavo. Ir jo ta kalbėsena, ir leksikonas savotiškas. Pirmas dalykas, kai aš su juo susipažinau, kai mano vaikas susirgo, jis man vidury nakties padėjo. Taip su juo ir susibičiuliavau. Jis net mūsų televizijos tūkstantininkas buvo. Paskambindavo ir sako: „Atvažiuok į ALVUDą. (ALVUDas – gyd. Adomavičiaus 1959 m. Čikagoje įsteigta Amerikos lietuvių vaiko ugdymo draugija – red. past.), turiu dovanų.“

Toks papirkimas vyko. Važiuoji ne tuščiomis – jau su kamera. Tai sakai: „Daktare, gal vyksta pas jus koks telkimas, ar ką?“ Sako: „Po savaitės.“ Parengdavome trumpą skelbimą apie jo veiklas, o jis paremdavo mus. Jis buvo toks žmogus, pas jį senukai ir bobutės gyveno, turėjo tokį daugiabutį kompleksą. Visiškai pusvelčiui išnuomodavo tuos butus senoliams, kad tik žmonės turėtų kur gyventi. Ten pas jį prašydavosi, susidarydavo eilės, buvo tokia komuna. Gaila, tas pasaulis jau išėjo. Kiek pavyko man jį pagauti, tai man smagu, šiek tiek pavyko jį užfiksuoti. Man būdavo smagu apie juos pasakoti ir rodyti. O kitiems būdavo nesmagu apie juos žiūrėti. Jiems, žinai, rodyk, kaip darbą gauti, kas kokios nors naujos mašinos išleido modelį.

Galbūt šios kartos interesai buvo nebe tie?

Interesai labai keitėsi. Na, iš tikrųjų… Nelabai mokėjome prisitaikyti prie viso ritmo. Bet čia bendras Amerikos procesas. Tame „Weigel Broadcasting“ užsidarė visi etniniai kanalai. Kompanijos valdyba nusprendė, kad yra daug pelningiau rodyti senus televizijos šou. Dabar ten yra toks kanalas „My TV“, tas, iš kurio transliuodavome. Mes apsidžiaugėme, kai atėjo skaitmeninė televizija, vieno kanalo dažniu ten gali rodyti iki šešis ar daugiau kanalų. Galvojom, kad viskas atpigs. Tada jie mus visus atjungė, išprašė. Paskui lenkai atidarė savo, jie turėjo stiprų finansinį užnugarį. Lenkų yra dešimt kartų daugiau ir Europoje, ir Amerikoje. Jie turi čia studiją. Buvau ten kelis kartus, kalbėjomės, galbūt su lenkais ir per lenkus transliuoti, bet matomumas ne tas.

Su lenkais gero laiko negausi, nes geras laikas jau užimtas. Ir pagalvojau: kam kartoti tą istoriją, kai kažkada lietuviai su lenkais bažnyčias kartu statė ir paskiau mušėsi dėl jų. Ten tokios įdomios istorijos. Mes būsime mažuma, amžini prašytojai. Geriau draugauti, kai esame atskiri vienetai. Man iš tikrųjų gaila, dabar tam tikra prasme būtų galima daryti jau visiškai kitokią televiziją – modernią, gerą. Ir negaliu nesusilaikyti be kritikos, ne tokią, kaip rengia „Emigrantai“, laidą. Tokia lėkšta laida. Užuot ieškoję kokio turinio, nuėjo taip primityviai. Pavyzdžiui, atvažiavus į Čikagą galima parengti laidą apie Lituanistikos katedrą, lituanistinę mokyklą, su vaikais pasišnekėti, jų planus, mintis išgirsti. Labai norėjau pafilmuoti ten, Marquette Parke, lietuviai namą buvo nusipirkę, ten čiužiniai, viskas labai paprasta, naujai atvažiavusieji ten gyveno. Tai susitari ateiti pafilmuoti, kažkas užprotestuoja. Negali eiti taip ir paparacinti… Tos tikros gyvensenos, to tikro gyvenimo trūksta. Bet kai ką pavyko pagauti per tą laikotarpį.

Buvo toks techninis chaosas: kur kas vyksta, ten eini, kaip šapas plauki pasroviui. Tu stebi, kas yra aplinkui. Tos advokatų laidos, teisiniai patarimai, nemanau, kad turėjo kažkokios realios naudos, ten buvo labiau advokato reklama. Taip pat pavyko padaryti tokių stiprių interviu su Prezidentu Valdu Adamkumi. Lietuvoje niekas tokių klausimų neužduoda, ne tas kontekstas, ne tos temos. Tokių elementarių, paprasčiausių. Žurnalistas, turintis savigarbos, niekada neužduotų tokio klausimo: „O ką prezidentas Lietuvoje gali padaryti? Kokios yra tavo teisės?“

O mes sėdime Čikagos konsulate, aš klausiu Prezidento: „O kiek jūs galite?“ O jisai taip gražiai išdėsto prezidentines galias. Ką jis gali ir ko negali, ir kaip pati struktūra veikia. Gražu. Tai tokių būdavo malonių pokalbių. Iš įspūdingiausių pokalbių išlikę Aleksandro Štromo, kurį saugau savo archyve. Ir Česlovo Milošo interviu, kuriuos dar filmavau 1989-aisiais, savo pirmųjų vizitų Amerikoje metu. Su Milošu darytas interviu unikalus, net buvo panaudotas kuriant dokumentinį filmą apie jį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Daug pasakojate apie videojuostas ir reportažus. Žinoma, daug lietuvių archyvų pražūva. O kur yra jūsų archyvas, gal planuojate jį kam nors dovanoti?

Dalis namie, o dalis jau Lituanistikos tyrimo ir studijų centre. Bandome dabar jas skaitmeninti, dėliotis. Tos juostelės miršta greitai, ypač garso kanalai. Galvoju kurti tokį programų ciklą. Tokį dokumentinių filmų ciklą – po pusvalandį, po 45 min. Gabalais ir laikotarpiais. Toks ateities sumanymas. Tokia ta televizija, nuvažiuoji, pafilmuoji. Gaila, kad pasibaigė. Bet dabar bijau, kad jau nesugebėčiau daryti. Dabar principas kitoks. Būtų jau verslo televizija. Viskas nuėjo biznio vaga. Dabar, kai įsigalėjo technologijos, kai viskas keliasi į internetą, būtų galima daryti. Ar girdėjote, kad buvo internetinė televizija Niujorke? Darė toks vaikinas. Jie išbuvo gal kokius dvejus trejus metus, o po to nuėjo į komerciją. Nekritikuoju, bet nuėjo į tuos buitinius pasakojimus. Nors iš pradžių buvo visai neblogai. Net nežinau, ar Tolių Šlutą perspjovėme, bet, regis, čia toks dvylikos trylikos metų televizijos laidos egzistavimo ciklas.

Visą virtualią parodą pamatysite čia.

Parodos idėjos autorė – Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komiteto pirmininkė Jūratė Caspersen. Parodą parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus ir Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotojos.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.