Amfetaminas – dvylikos, depresija ir paranoja – keturiolikos. Martyno kova už blaivumą

Priklausomybės – ypač aktuali ir skaudi tema šiandien. Alkoholizmas, narkomanija ir psichotropinių medikamentų vartojimas – trys šiuolaikinės visuomenės rykštės. Kad ir kokia būtų statistika, skaičiai didėtų ar nežymiai mažėtų, – priklausomybė yra ne tik individuali žmogaus ar šeimos tragedija, bet ir visuomenės nelaimė, galinti paliesti bet kurį iš mūsų. Todėl apie tai būtina kalbėti.

Priklausomybės ligos gali visiškai sužlugdyti žmogui gyvenimą. Todėl svarbu laiku kreiptis į specialistus ir nedelsiant ieškoti pagalbos. Dienraščio „Bernardinai“ tinklalaidžių ciklas skirtas kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija ar moralas, bet liudijimas, kad priklausomybė nėra mirties nuosprendis. Kad visuomet yra ir kitas kelias.

Tinklalaidės parengtos bendradarbiaujant su priklausomų asmenų bendruomene „Aš esu“, kuriai vadovauja kunigas Kęstutis Dvareckas. Pats išsivadavęs iš priklausomybės gniaužtų, kunigas įsitikinęs, kad tik savipagalba gali padėti atrakinti naujo gyvenimo duris. Bendruomenėje „Aš esu“ nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų ar azartinių lošimų. Per visą gyvavimo laikotarpį bendruomenė padėjo rasti viltį ir žengti pirmuosius sveikimo žingsnius daugiau nei keliems šimtams žmonių. Dauguma jų sėkmingai grįžo į visuomenę, susirado darbą, sukūrė šeimas, augina vaikus.

Bendruomenė „Aš esu“ atvira visiems paliestiems priklausomybės ligų ir ieškantiems pagalbos.

Martynui – 32-eji. Bendruomenėje „Aš esu“ jis jau antrą kartą. Pirmąjį čia buvo atsidūręs 19 metų. Jei nebūtų atsitiktinai vėl sutikęs bendruomenės įkūrėjo kunigo Kęstučio Dvarecko, kuriam, pasak Martyno, jo pagailo, jei ne kunigo parodytas pasitikėjimas Martynu, kuris jau buvo visiškai savimi nusivylęs, šis nebūtų pasidavęs įkalbinėjimams antrąkart sugrįžti į bendruomenę.

„Negalėjau prisileisti minties, kad vėl galiu nusivilti, nes labai daug kartų esu nusivylęs ir labai daug pastangų įdėjęs“, – prisipažįsta Martynas. Vis dėlto jis surizikavo dar kartą pabandyti keisti savo gyvenimą.

Pirmas butelis – pradinėse klasėse, narkotikai – nuo 12 metų

Martynas pasakoja, kad vaikystėje buvo jautrus, geras vaikas, tačiau išdykęs, mėgdavęs krėsti eibes. Jo mama buvo labai griežta, kontroliuojanti, o tėtis – geriantis ir sergantis psichikos liga.

„Tėtis būdavo tarsi dviejuose asmenyse. Vienas blaivas, piktas, blogas, o kitas – girtas, linksmas, viską leidžiantis“, – prisiminimais dalijasi Martynas. Vaikystėje su tėvu jis dažnai būdavo tarp girtų žmonių. Vis dėlto materialiai vaikystėje jam nieko netrūko, augo pasiturinčioje šeimoje.

Kai berniukui buvo 9-eri, tėvai išsiskyrė. Jis tai labai išgyveno. Nuo griežtos mamos bėgdavo pas tėtį. Mėgdavo nebūti namuose, bastytis su vyresniais draugais, parūkyti. Taip pasijusdavo suaugęs.

Rūkyti Martynas pradėjo šeštoje klasėje, o pirmą kartą prisigėrė būdamas antrokas ar trečiokas, pavogęs butelį „Bobelinės“, jį išgėrė su draugu. Martynui didesnį įspūdį padarė ne jo paties būsena, bet girto draugo pokytis, kuris tapo drąsus, ėmė elgtis chuliganiškai.

Amfetaminą Martynas pradėjo vartoti nuo 12 metų. Paauglį dėl mokslų labai spausdavo motina, dėl to jis jautė diskomfortą. Kartą jam reikėjo išmokti eilėraštį, ir vienas suaugęs žmogus pasiūlė amfetamino – esą tai padės geriau įsiminti. „Aš labai bijojau, nenorėjau, laužiausi ilgą laiką, bet po to sutikau“, – prisimena Martynas.

Iš pradžių amfetaminas jam iš tiesų suteikė daug energijos – Martynas pradėjo lankyti daugybę būrelių, vienu metu užsiimti įvairiomis veiklomis, naktimis nemiegodavo. To kaina – priklausomybė ir visiškas išsekimas. Beje, amfetaminas Martynui „padėjo“ mokytis neilgai – per 12 metų jam teko pakeisti septynias mokyklas.

14-os – depresija, paranoja, haliucinacijos ir psichiatrinė ligoninė

„Vaikystėje turėjau viską: žaidimų konsolės, eglutės, dovanos, naujausi telefonai, tačiau mane traukė į tą kitą pusę – lengvi pinigai, bėgimas nuo šeimos, nuo motinos su patėviu, – pasakoja Martynas. – Turėjau gerų draugų, padorių, iš turtingų šeimų, bet mane traukdavo nusikaltimai, norėjau pritapti prie blogų žmonių, kad manęs bijotų. Buvo toks tikslas – kad manęs bijotų.“

Taigi jau paauglystėje Martynas susidėjo su vartojančiais narkotikus asmenimis. Su jais praleisdavo daug laiko, drauge vogdavo. Taip vaikinas patirdavo bendrystės jausmą, jausdavosi šaunus.

Vis dėlto, kai Martynui buvo 14 metų, jo žodžiais, jam „atsakė smegenys“. Paauglys nugrimzdo į depresiją ir paranoją, prasidėjo haliucinacijos. „Mačiau vaizdus, kurių nebuvo. Labai išsigandau. Mane gaudė, šaudė. Tris dienas laksčiau miškais, slėpiausi lifte, tarp žolių. O kai grįžau į mokyklą, man buvo tokia paranoja, kad atrodė, jog visi žmonės apie mane viską žino, viską supranta ir visi šneka“, – pasakoja Martynas.

Apie tai pasisakė motinai, ir ši sūnų nuvežė į psichiatrinę ligoninę. Ten Martynui iškart pagerėjo, o išeidamas iš ligoninės jis turėjo iliuziją, kad daugiau narkotikų nebevartos.

Martynas daugybę kartų buvo nubaustas už chuliganizmą, už buvimą neblaivus viešojoje vietoje, agresyvų elgesį. Be to, jis buvo įnikęs vogti: „Kai įeidavau į parduotuvę, jau mane žinodavo, ir rajonuose žinodavo, kad esu neadekvatus ir kad reikia saugotis, nes galiu ir mašiną pavogti, ir pinigus. Išgėręs buvau neprognozuojamas.“

„Blogiausia, kad kiekviename blogame dalyke atrasdavau pliusų“

Tačiau praėjo vos dvi savaitės, ir Martynas vėl pavartojo. Sugrįžo labai stipri paranoja, taip pat vaikinas tuo metu buvo nuteistas lygtinai. „Buvau toks išdykęs vaikas, supratau, kad man geruoju nesibaigs, ir išvažiavau į reabilitaciją“, – prisimena Martynas.

Pabuvęs ten daug ką suprato, gavo daug informacijos ir po pusmečio nusprendė reabilitaciją mesti: „Galvojau: grįšiu, mokysiuos. Grįžęs laikiausi dienotvarkės, rytais bėgiojau, mankštinausi, ėjau į grupes, meditacijas, buvo jausmas, kad šalia manęs yra Dievas.“

Deja, maždaug po metų Martynui draugas pasiūlė alkoholio: „Užsimiršęs paragavau. Ir kaip įsivažiavau, taip įsivažiavau.“ Tada vaikinas nusprendė palikti tėvų namus ir išėjo gyventi atskirai, nes tėvai esą jį labai kontroliavo. Bandė save išlaikyti pats, dirbo kioske kas antrą savaitę po 15–16 val. per dieną, bet pinigų vis trūkdavo. Be saiko vartojo alkoholį, agresyviai elgdavosi. Kadangi buvo pasiėmęs paskolų, išvažiavo į Angliją dirbti, tačiau netrukus tuščiomis grįžo namo, nežinodamas, kaip atiduoti skolas.

„Blogiausia, kad kiekviename blogame dalyke atrasdavau pliusų. Apgaudavau save: kas čia tokio, tai normalus dalykas. Būti apsišikus iki ausų ar pagriovy gulėt, ar laiptinėje miegot“, – pasakoja jis.

Martynas daugybę kartų buvo nubaustas už chuliganizmą, už buvimą neblaiviam viešojoje vietoje, agresyvų elgesį. Be to, jis buvo įnikęs vogti: „Kai įeidavau į parduotuvę, jau mane žinodavo, ir rajonuose žinodavo, kad esu neadekvatus ir kad reikia saugotis, nes galiu ir mašiną pavogti, ir pinigus. Išgėręs buvau neprognozuojamas.“

Vyras vėl bandė laimę svetur – Olandijoje, tačiau netrukus atsidūrė gatvėje be paso, pinigų. Bandydamas kaip nors išgyventi Martynas vogdavo iš parduotuvių, įsilauždavo į butus ir juose nakvodavo. Taip pat darydavo nusikaltimus, tikėdamasis būti uždarytas į areštinę, kad bent kiek pailsėtų fiziškai ir psichologiškai: „Buvau visiškai išsekęs, neturėjau jėgų net vogti.“

Tarp gyvybės ir mirties

„Atrodė, dugnų dugnas, bet grįžti į Lietuvą, pradedi dirbti, pradedi atsistoti, viskas lyg ir būna gerai. Tačiau vėl – rimtesnis užgėrimas, ir vėl galva į šūdą. Esame ir butą pragėrę per pusę metų“, – apie nesėkmingus bandymus atsitiesti pasakoja Martynas.

Galiausiai jam į akis pažvelgė ir mirtis. Paryčiais girtą išėjusį iš kazino jį partrenkė automobilis ir sunkiai sužalojo: „Nesuprantu, kaip likau gyvas. Atsidūriau reanimacijoje. Psichologiškai buvo sunku. Prašiau sesutės, kad mane užmuštų.“ Reanimacijoje Martynas praleido penkias savaites, ligoninėje – tris mėnesius, o kol pasveiko, prabėgo ištisi metai.

„Tie blogi dalykai užsimiršta, dabar galėčiau viską nuleisti juokais. Po metų ar dvejų manęs paklausė, ar neskauda nugaros, pasakiau, kad jaučiuosi geriau nei prieš avariją. Tačiau iš tiesų buvo keliose vietose lūžęs stuburas, prasidėję vidiniai kraujavimai. Mane vos atpumpavo. Galvojau, kad nebegalėsiu pakelti rankų, – pasakoja Martynas. – Tačiau kai šiandien vėl gerai, nesusivokiu, kad čia gal antras gimtadienis. Tai nuleidžiu juokais. O šiaip reanimacijoje pasižiūriu į vieną pusę – lavonas, į kitą pusę – lavonas. Žiūri į lempą, bėga ašara, ir guli kaip styga bijodamas pajudėti. Bandau kalbėti „Tėve mūsų“, melstis Marijai, nors neatsimenu tiksliai tų maldų, bet varau varau varau, kad bent kiek atsipalaiduočiau, nes kitaip išprotėsiu. Nebegali pakelti, kad esi sąmoningas, bet negali pajudėti.“

Buvimas saugioje aplinkoje keičia ir įkvepia

Anksčiau Martynas gyvenimą suvokė kaip žiaurią kovą tarp žmonių, panašių į vilkus, prie kurių gali pritapti tik virsdamas tokiu pat. Tačiau atėjęs į bendruomenę „Aš esu“ jis pasijuto kitokioje aplinkoje, tarp žmonių, kurie vienas kitam padeda. Vyras džiaugiasi, kad čia gali būti labai atviras, papasakoti viską iki smulkmenų, ko niekada nėra sakęs tėvams. „Būdami tarp žmonių saugioje aplinkoje galime pastebėti savo trūkumus, sekti emocijas, save, kas tavy vyksta, ir taip tampa ramiau pačiam“, – dalijasi Martynas. Tačiau jis suvokia ir tai, kad čia nebus lengva, reikės daug dirbti su savimi.

„Daug ko iš tiesų nesuprantu. Būnant reabilitacijoje po metų ar dvejų ateina tos žinios. Nebūna visko iš karto. Teoriškai žinau, kad visą gyvenimą reikės stengtis, kad likčiau blaivus, bet realiai nežinau, kaip bus rytoj, gal jau vėl vartosiu, – nerimauja Martynas. – Tiesiog būna tokia rutina: gėrimas, darbas, žolė darbe. Būni tarsi transo būsenos ir matai pilką spalvą. Gyvenimas bėga, o tu stovi vienam taške ir nematai jokių perspektyvų.“

Martynas į save bando žiūrėti rimtai ir blaiviai: „Kiti žmonės į viską žvelgia realiau, turi šeimas, vaikų, atsakomybes. O taip, kaip aš gyvenu – reikėtų susiimti, nes jau gali būti per vėlu. Visą gyvenimą vėjavaikiu nebūsiu. Nei esu finansiškai stabilus, nei turiu namus, nei galiu nuomotis. Esu bėgime. Turiu važiuoti dirbti į užsienį, kad gaučiau, kur gyventi, ar atidavinėti skolas, eiti į priekį. Nežinau, kaip bus ateity. Kaip sakoma: gyvenk šiandiena. Aš toks kaip klounas: viskas man juokinga, žmonės baisisi, o aš iš tokių dalykų juokiuosi ir nesureikšminu. Likau gyvas, ir tiek. Reikia realistiškiau žiūrėti į gyvenimą ir dėti pastangas.“

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. paštas: [email protected]

www.asesubendruomene.lt

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums – didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!