Andalūziški azulechai. Keramika, nepaliekanti abejingų

Kadangi azulejos paliko labai ryškų pėdsaką Andalūzijos architektūroje, istorijoje ir kultūroje, todėl pagarbiai pasilieku vartoti originalų pavadinimą. O keraminėmis glazūruotomis plytelėmis vadinkime tas plyteles, kurias klijuojame ant virtuvės ar vonios sienų.

Keramikos glazūravimo technika buvo atrasta senovės Mesopotamijoje prieš gerus keturis tūkstančius metų. Garsiausias šio meno pavyzdys – spalvotomis plytomis dekoruoti Babilono miesto Ištarės vartai. Tarsi nieko sudėtingo – suformuoji iš molio plytelę, nutepi ją norimos spalvos skysta emale, išdegini krosnyje ir gauni spalvotą ir blizgantį jos paviršių. O toliau, parinkdamas spalvas ir formas, jau gali dėlioti ornamentus arba piešinius.

Tačiau kažkuriuo istorijos momentu buvo prarasta emalės sudėtis, todėl graikai ir romėnai pastatų grindis ir sienas ėmė dekoruoti natūralios spalvos akmenėlių mozaikomis, o keramiką išpiešdavo dažais.

Tik IX amžiuje persai visgi sugebėjo atkurti emalės sudėtį ir pradėjo glazūruoti keramikos indus bei plyteles. Naujai atgimusi dekoravimo technika išplito labai greitai, nes taip dengti paviršiai, nors buvo ir brangesni, tapo gerokai blizgesni, ryškesni ir atsparesni už dažytus.

Glazūruotas plyteles į Andalūziją atsivežę maurai buvo šios dekoravimo technikos naujokai. Pirmieji jų meno pavyzdžiai buvo gana paprasti – skirtingomis spalvomis glazūruotas plyteles tiesiog supjaustydavo geometrinėmis formomis ir iš jų dėliodavo raštus ar ornamentus. Iš čia kilo ir pavadinimas al-zulaich, kuris arabų kalboje reiškia „nedidelį blizgantį akmenėlį“.

Nasridų (Nazari) dinastijos viešpatavimo metais statytuose Alhambros rūmuose pamatysite tipiškiausius tokios geometrinės ornamentikos pavyzdžius. Jie reprezentuoja čia šį klasikinį stilių. Po rekonkistos krikščionys perėmė Andalūzijos maurų meno tradicijas, ir nauji, kiek modernizuoti ornamentai bei dekoracijos tapo madingi jau krikščionių karalių ir didikų statytuose rūmuose.

Iš pradžių azulechų gamybos ir naudojimo įvairovė tobulėjo puodžių ir mūrininkų dėka. Pirmieji tobulino glazūros spalvas ir raštus, antrieji – mokėsi kombinuoti plyteles klijuodami jas ant įvairiausių paviršių.

Išmokta ne tik nudažyti keramikos plyteles, bet ir ant jų išpiešti įvairiaspalvius ornamentus, kuriuos sujungiant išeidavo margaspalvės kompozicijos. Taip dekoruoti Real Alcazar de Sevilla ir Casa Pilatos rūmai davė impulsą naujam stiliui, kuris išplito po visą Pirėnų pusiasalį.

Dar vėliau prie amatininkų prisijungė ir dailininkai. Jie išpopuliarino techniką, panašią į puzzle dėliones: emale ant plytelių nupiešdavo paveikslus ir panoramas, baigtą piešinį išardydavo, plyteles išdegdavo ir vėliau vėl surinkdavo klijuodami ant sienos. Tokiu būdu dekoruota Ispanijos aikštė Sevilijoje, o ant Andalūzijos miestų sienų iki šiol galite matyti gausybę azulechinių panoramų.

Vėlesnės kartos azulechų estetiką tobulino toliau. Kaimynai portugalai plyteles ėmė naudoti ne tik interjere, bet ir pastatų išorėje. Antonio Gaudí keraminėmis plytelėmis pradėjo dengti modernistinių formų fasadus ir futuristines figūras. Net ir šiais laikais azulechai išlieka neatskiriama miesto architektūros dalis – jais ir toliau klijuojamos sienos, grindys ir net lubos, dėliojamos panoramos ir net reklamų užrašai, restoranų meniu ar logotipai.

Ispanijos pietuose esanti Andalūzija fotografei Laimai Druknerytei ir Mindaugui Stongvilui yra jų antrieji namai. Puslapyje Virgenextra.lt jie pasakoja istorijas apie regiono lankytinas vietas, gastronomiją, kultūrą, tradicijas ir papročius, šiltus bei draugiškus andalūzus, kurie ir padeda keliautojams pažinti šį kraštą. Laima ir Mindaugas kviečia apie Andalūziją ne tik skaityti, bet ir atvykti čia pasisvečiuoti, nekantraudami parodyti tai, ką šis kraštas turi geriausio.