2021 02 11

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Anesteziologas Andrius Macas: „Geras daktaras ras kelią net beviltiškomis minutėmis“

Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas Andrius Macas. Lietuvos radiologų draugijjos nuotrauka

Sergantis žmogus į gydytoją žvelgia kaip į išgelbėtoją, laukdamas iš jo rūpesčio, atjautos, padrąsinimo, tad neapčiuopiamais saitais užsimezgęs santykis tarp gydančiojo ir gydomojo tampa labai svarbus. „Mums, gydytojams, svarbu pasiekti, kad pats pacientas pamąstytų ir tik tada priimtų sprendimą, kurį privalome gerbti“, – sako ANDRIUS MACAS, Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas, su kuriuo kalbamės apie gydytojus ir ligonius, apie pamokas, gebėjimą kalbėti ir teisingus pasirinkimus.

Esu girdėjusi, kad ligonio ir gydytojo santykis pačia savo esme yra hierarchinis: ligonis stovi ant žemesnio laiptelio, o gydytojas – ant aukštesnio, nes gydytojas suteikia vilties pasveikti. Koks, Jūsų nuomone, vis dėlto turėtų būti gydytojo ir ligonio santykis? 

Psichologai, sveikatos sistemų kūrėjai ir architektai pristato ne vieną gydytojo ir paciento bendravimo modelį. Modeliai, jų privalumai yra plačiai diskutuoti, nagrinėti ir vis dar aptariami. Aptariamas ir paternalistinis modelis ar bendravimas, kai gydytojas realiai stovi apsikabinęs ligonį. Dabar labai dažnai sakoma, kad pacientas yra ir turi būti tolygiu gydytojo ar slaugytojos partneriu. O pacientai mums labai dažnai sako: „Jūs – daktaras, jūs ir sakykite, jūs ir vaistus parinkite…“ Tiesa, pasitaiko gana radikalių ar net utopinių idėjų apie pacientą kaip apie savo sveikatos architektą, kuris yra net sunkiai valdomos ūminės ar kritinės būklės. Tačiau mums, gydytojams, svarbu pasiekti, kad pats pacientas pamąstytų ir tik tada priimtų sprendimą, kurį privalome gerbti. Tą matome stebėdami vyresnius žmonės ir jų nuomonę. Atrodo, imtum ir dar šiek tiek bandytum padėti, o žmogus apsisprendžia paskutiniąsias savo dienas praleisti namuose. O mes, deja, dažnai to negirdime. Taigi, galime patarti žmogui, tačiau jo žodis yra ir turi būti galutinis.

Šiais laikais žmonės daug skaito, domisi, susirgę susiranda įvairiausios informacijos apie savo ligą ir jos gydymo būdus, tuomet ginčijasi su gydytoju. Kaip tą vertinate? 

Kai žmogus skaito gugle ar naudojasi kitais šaltiniais, jis gauna daug, bet neretai labai paviršutiniškų žinių, gal net greičiau ne žinių, o informacijos. Informacija toli gražu nėra viskas. Aišku, lėtinėmis ligomis sergantys ligoniai turi daug laiko domėtis savo liga, jie jaučia, ko jiems reikia. Tačiau labai dažnai matome, kad skuboti skaitinėjimai didelės naudos neatneša. Kad ir ką žmogus skaitytų – jam atrodys, jog daugybė ligų simptomų būtent jam ir yra nutikę. Lygiai kaip mes savo studijų metu skaitydami knygą „persirgome“ daugeliu ligų. 

Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas Andrius Macas. Kauno klinikų nuotrauka

Ar gydytojas turėtų būti atviras su sunkia, gyvybei pavojinga liga sergančiu ligoniu? Reakcijų juk gali būti visokių… 

Įprasta sakyti, kad, pasiekus galutinį rezultatą, santykio brandumą, gydytojas turi visuomet būti atviras su ligoniu. Bet pradžioje, kai gilinamasi ir suprantama kiekvieno žmogaus liga ir diagnozė, pradedama ją aptarti, gydytojas turi pasverti, kada ir ką pasakyti. Esu reanimatologas-anesteziologas, tad mums, deja, neretai lieka labai mažai laiko, o norėtųsi daug ramiau pabendrauti. Bet ir čia gali daug laimėti. Puikiai menu ligonį, kuriam chirurgai pasakė, kad jo aorta, pagrindinė kraujagyslė, yra užakusi ir jokių techninių galimybių atkurti kraujotaką nėra. Tai reiškė žmogaus žūtį per artimiausiais valandas. O jis – sąmoningas ir bendraujantis. Klausiu chirurgų, ar tikrai jau niekuo nebegalima žmogui padėti? O jie – ne, jau viskas. Einu pas tą žmogų ir sakau: „Situacija rimta…“ Jis klausia: „Kiek rimta?“ Sakau, kad labai nedaug laiko liko. Jis klausia: „Kiek?“ Sakau: „Šiandien…“ Žmogaus veidas rodo gilų susimąstymą. Rimto vyro gilų apmąstymą. Kadangi žmogus tikintis, klausiu, ar pakviesti kunigą. Jis atsako – kvieskite. Atvykus kunigui ligonis atliko išpažintį, gavo Susitaikinimo sakramentą, šventąją Komuniją, Ligonių sakramentą. Turbūt sunku tuo patikėti, bet tris valandas smagiai bendravome visi: kunigas, ligonis ir aš, netgi juokėmės. Po to teko leisti nuskausminamuosius vaistus, jų dozė augo iki nebeišmatuojamų aukštumų, ir žmogus po kelių valandų mirė…

Aišku, kai viskas vyksta katastrofiškai greitai, kai nėra galimybių žmogų paruošti, tuomet tikrai nereikėtų užmušti su diagnoze: „Pasakiau, ir tegul susitaiko…“ Tokius gydytojus vadinu daktarais be sveikos nuovokos ar apskritai be pašaukimo. O tie, kurie tą pašaukimą turi, vakare, baigdami darbą, sėdi prie ligonio ir šnekasi su juo. Šeima, aišku, kenčia, bet tas daktaras tampa lyg koks Čechovas…  

Sakoma, žodis gydo, žodis žeidžia. Juk kiekvienas norime atjautos, gero žodžio ar šypsenos, kai mums sunku… Ir nueina vėliau gandas apie gydytojus: tas šiltas, užjaučiantis, tas formalus, šaltas, o tas mėgsta pinigus. Kuo svarbus gydytojo elgesys su ligoniu? 

Minėjau, kad gydytojas turi būti atviras. Antras dalykas: ne visi gimėme mokėdami kalbėti. Yra puikių chirurgų, nemokančių pasakyti žodžio pacientui, yra puikių kalbėtojų, kurie nemoka diagnozuoti, operuoti ar kitaip gydyti. Kiekvienas turi mokytis profesionalumo – mokėti ir gydyti, ir bendrauti. O ligoniui, negavusiam reikiamo signalo, kyla minčių: gal kažko nežinau, gal esu įkyrus, gal kažko nedaviau, gal manęs tiesiog nemėgsta? Daktaras taip pat turėtų ieškoti būdų, kaip bendrauti su ligoniu: jis turėtų numatyti tam tikrą perspektyvą, kad žmogus matytų, jog brėžiami kažkokie planai ir apmatai. Man patinka, kai onkologai sako: „Čia planas A, jei reikės, bus planas B…“ Matydami, kad plano C nebėra, jie nesutrinka: „Vis tiek kažką sugalvosime!“ Ir sugalvoja. Medicinoje yra ir vadinamasis compassionate use – gailestingumo naudojimas (neautorizuotų vaistų skyrimas individualiais atvejais – red. past.). Geras daktaras ras tą kelią net beviltiškomis, paskutinėmis minutėmis. Ir taip puikūs gydytojai neretai leidžiasi į nuostabias, tikėjimo kupinas keliones net ir likus labai nedaug laiko. Ateities trukmė yra ir turi būti ne tokia svarbi. Juk svarbu „čia ir dabar“.

Unsplash.com nuotrauka

2007-aisiais nuo vėžio mirusi rašytoja Jurga Ivanauskaitė yra parašiusi nuostabų „Laišką žmonijai“. Jame ji labai gražiai ir tiksliai sudėjo visus akcentus… Taip pat ir apie gydytojus, kovojusius dėl jos gyvybės…

Ligonių būna visokių: pykstančių, besibarančių, praradusių viltį. Kaip pavyksta neprarasti kantrybės su pačiais įvairiausiais ligoniais?  

Gydytojui ar slaugytojai labai svarbus darbo ir poilsio režimas. Taip pat ir pašaukimas. Bėda, jei ateini į mediciną jo neturėdamas. O prie darbo ir poilsio režimo bei pašaukimo dar pridedame ir pareigų – ne gausą, o protingą „dozę“. Taip po truputį formuojasi kiekvieno mūsų gerovės žemėlapis. Tad itin svarbus tampa fizinės, psichinės ir dvasinės sveikatos derinys, kurį sąlygoja geras santykis su savimi. Jį kurti ir išlaikyti šiuolaikiniame „bėgančiame“ pasaulyje nelengva. 

Kodėl gydytojas anesteziologas vadinamas angelu sargu chirurgijoje? 

Anesteziologas vadinamas angelu sargu arba šeimos gydytoju ligoninėje. Kodėl? Todėl, kad jis turi išmanyti viską: terapinę paciento būklę prieš operaciją, išmanyti operacijos metu chirurgiją, išmanyti, kaip užmigdyti ir kaip pažadinti, išmanyti, kaip išsaugoti gyvybę. O po operacijos irgi rūpinamės, ar ligonis nevemia, ar jam spaudimas nenukrito o gal – pakilo? Ir taip toliau. Kartais, kai jaučiame, kad net geriausiam chirurgui nesiseka, turime sugalvoti, kaip neįžeidžiant pakviesti jo bendražygį, kuris gal eis pro šalį ir užsuks: „O, ką tu čia darai? Gal ir man įdomu…“ Kartais chirurgą reikia nuraminti, patapšnoti per petį, pagirti – gal todėl ir esame vadinami nuostabių kolegų – chirurgų angelais sargais? 

Savo feisbuko paskyroje esate rašęs: „Kiekvienas gydytojas turi savo sėkmės istorijų, bet turi ir liūdnų. Tik šiandien apie žmones-ligonius, kurie, sveikdami ar pasveikę, daro didelę įtaką gydytojams ir slaugytojoms. Ir daro ją labai pozityvią.“ Gal savo praktikoje turėjote tokių ligonių, kurie ilgam įsirėžė į atmintį? 

Jų yra kiekviename darbo etape. Daug jaunų ar vyresnių pacientų, kurie yra mums puikūs vienokių ar kitokių sprendimų priėmimo mokytojai ir kantrybės pavyzdžiai. Turime vieną pacientę, jauną merginą, kuri mus ugdė, ugdo ir ugdys ir profesine, ir neprofesine prasme, nes ji yra sujungusi daug kolektyvų, o ir ateičiai numačiusi perspektyvą, kaip elgtis. Mirę pacientai taip pat mus moko. Būna, kad negali žmogaus išgelbėti, nes riboja turimų žinių bagažas. Gydytojai tuomet metasi skaityti, ieško gydymo būdų, kurie vėliau galbūt leis išgelbėti gal vieną, gal du ligonius. Ne veltui yra tokia lotyniška frazė: „Mortui vivos docent“ („Mirusieji mus moko“).

Kiekvieną savaitę turime įsimintinų ligonių. Būna, išeini po operacijos namo ilsėtis, tačiau vis tiek rūpi, kaip ten tas ligonis, skambini kolegoms, teiraujiesi. Mes, anesteziologai, liekame su tais ligoniais ilgiau ar trumpiau, jau nekalbant apie terapijos ar chirurgijos gydytojus, kurie turi ne vieną ligonį, o diviziją, ir moka jais rūpintis. Gal čia bus ir atsakymas, kad kartais gydytojas ir pavargsta, jei pas jį kasdien ateina dešimtys pacientų. Nebelieka to gero žodžio, nors ir norisi pakalbėti, padiskutuoti, tačiau daktaro jėgos nėra begalinės. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar esate patenkintas savo pasirinkimu? 

Esu patenkintas ir dažnai pagalvoju, kad nenorėčiau jokio kito pasiūlymo. Tam tikra prasme privengiu ir karjeros galimybių, nes noriu būti kasdien dirbantis ir veikiantis gydytojas. Šiuo metu vis dar realiai galiu būti su žmonėmis, nors laiko gydymui dėl administravimo pareigų lieka vis mažiau. Neduok Dieve nerti į kokius nors „politinius vandenis“…

Antra vertus – labai gerai suprantu savo kaip gydytojo ribotumą. Tai labai natūrali ir sveika jausena, leidžianti išlaikyti blaivią nuovoką. Yra toks senas pasakojimas apie du Nepriklausomos Lietuvos Kauno medikus – fiziologą profesorių Vladą Lašą ir ausų, nosies, gerklės ligų daktarą ir besikuriančios Lietuvos sveikatos sistemos organizatorių Jurgį Alekną. Tuomet lietuviškoji medicinos terminija dar nebuvo suformuota, tad Lašas sakydavo „kepenys“, o Alekna – „jeknos“. Studentai juokaudavo apie juodu: „Lašas pešas su Alekna ir turbūt nupjaus jam jekną.“ Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje Kaune kabo grafikos šaržas, vaizduojantis tuos du ir kitus garsius mokslininkus lietuvius, bandančius ligonį išgebėti, o virš jų šoka giltinė. Deja, mūsų visų pabaiga tokia. Tad sveikas savo jėgų vertinimas – labai naudingas ir svarbus, siekiant nepamesti amžinojo gyvenimo orientyrų.

Ko norėtumėte palinkėti mūsų skaitytojams? 

Kai bendrauji su gydytoju, suprask, kad jis tik žmogus. Mėgstame visus kritikuoti – kleboną, daktarą, prezidentą, bet juk visų pirma reikėtų ir į save pasižiūrėti? Norėtųsi palinkėti žmonėms susirasti perspektyvą tiek fiziniam, tiek dvasiniam kūnui ir nepasiduoti tai beviltiškai mus užpilančiai kritikai, su kuria nieko nelaimime ir nelaimėsime. Norėtųsi žmonėms palinkėti optimizmo ir pozityvumo. Juk žinome, kad optimizmas yra valia, o pesimizmas – nuotaika. O būsimiems medikams norėtųsi palinkėti eiti į mediciną tik vedamiems pašaukimo, nes norint gero uždarbio tai gali virsti bėda ne tik pacientams, bet ir jiems patiems.

Vasario 11-ąją Pasauline ligonių diena paskelbė popiežius Jonas Paulius II 1992 m. gegužės 13 d. Nuo tos datos šią dieną mini visas krikščioniškasis pasaulis. Kiekvienais metais popiežius meldžiasi pats ir ragina tikinčiuosius melstis už ligonius.