Angela Merkel, lukašenkizmas ir mes

Tąkart, galime atsiminti, grupė palestiniečių paėmė įkaitais Izraelio sportininkus. Mėginant pastaruosius išlaisvinti žuvo jie ir kartu keli palestiniečiai. Kiti buvo suimti ir įkalinti. „Po kurio laiko, – primena Maceina, – palestiniečių organizacija „Juodasis rugsėjis“ pagrobė vokiečių lėktuvą ir pareikalavo paleisti suimtuosius užpuolikus; kitaip ši organizacija susprogdinsianti šį lėktuvą su nekaltais keleiviais. Vokiečių vyriausybė, nors ir protestuojant Izraeliui, žudikus paleido ir išlėkdino į Libiją.“

„Kas čia įvyko? – Maceina pradeda interpretuoti. – Ne kas kita, kaip žmogaus vertės išprievartavimas. Kultūrinė žmogaus kaip tikslo sąmonė čia buvo pastatyta prieš dilemą: arba leisti žūti nekaltiems keleiviams, arba paleisti nenubaustus nusikaltėlius. Barbariškoji sąmonė išprievartavo kultūrinę sąmonę josios pačios antropologija. Abi sąmonės laimėjo. Kultūrinė sąmonė laimėjo, nes ji neatsisakė net ir konkrečiu atveju laikyti žmogų nelygstama vertybe ir nepaaukojo jo jokiai lygstamai vertybei, Miuncheno įvykyje – baudžiamajai teisei. Barbariškoji sąmonė laimėjo tuo, kad privertė kultūrinę sąmonę, norinčią pasilikti savo principo aukštumoje, patenkinti anosios reikalavimus. Tačiau čia pralaimėjo rūpestis žmogumi. Mat iškėlę sąmonės švieson nelygstamą žmogaus vertę, mes nė nenujautėme, kad barbariškoji sąmonė pasinaudos kaip tik šiuo mūsų aukščiu ir pradės mus juo prievartauti.“

Išverskime ir aktualizuokime: Maceina neturi abejonių, kad žmogaus gynimas, jo kaip tikslo matymas, yra kertinis kultūringos visuomenės principas. Barbariška visuomenė žmogaus besąlygine vertybe nelaiko ir jis yra naudingas tik tiek, kiek padeda įgyvendinti kieno nors asmeninius ar grupinius tikslus. Barbaras gali grasinti žudyti vien tam, kad patenkintų savo troškimus. Praėjo bemaž penkiasdešimt metų, o mes vis dar randame save ten pat – negebėjime išspręsti šios įsipareigojimo žmogaus teisėms įkvėptos dilemos.

Viena vertus, mes, Vakarai, norime apginti kenčiančius baltarusius, skleisti laisvę bei demokratiją ir už nusikaltimus „žmogiškumui“ nubausti tironą Rytuose. Kita vertus, kai tironas prie sienos atgina žmones, laiko juos įkaitais ir pasimėgaudamas pradeda rodyti jų kančią, reikalaudamas jų atžvilgiu „žmogiškumo“ bei leisti jam būti tironu, mes negalime nepasimesti.

Ar reikia užmiršti ankstesnę prievartą ir padėti tam konkrečiam prie sienos esančiam žmogui, taip atsisakant savo principų, išprievartaujant savo sąžinę; ar laikytis senojo principo – nenusileisti, spausti, nepaisant tų kelių tūkstančių, ieškančių geresnio gyvenimo ir atsidūrusių tirono valioje dėl mūsų nenoro veikti? Tereikia nekreipti į tai dėmesio ir tokiu būdu neišvengiamai prievartauti savo sąžinės dalį, įsipareigojusią žmogaus teisėms.

Bepigu valstybės interesu įtikėjusiam dešiniajam: „Negi jūs leistumėte bet kam ateiti į jūsų namus?“ – klausia Laurynas Kasčiūnas. Žinoma, nesiverčia liežuvis sakyti „taip“. Bepigu ir laisvą žmonių judėjimą kaip progresuojančio pasaulio neišvengiamybę traktuojančiam kairiajam: „Prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas“ – skelbė lozungas. Kai pagalvoji, juk iš tiesų nėra. Bet kodėl nepaklausus kitaip: ar visgi neturėtume įsileisti alkstančiojo, šąlančiojo, nuo beviltiško gyvenimo bėgančiojo bent į savo tvartą? Arba, kraštutinumų subalansavimo vardan – ne, prašyti prieglobsčio nėra nusikaltimas, bet nepaklusti „ciesoriaus“ įstatymams, taip pat ir nelegalaus sienos kirtimo draudimui,– yra nusikaltimas. Ir, jei matome abiejų pusių lėkštumą, koks galėtų būti geresnis atsakymas?

Atsakymą Maceina mums jau irgi papasakojo. Ir jį, kaip ir tada, pateikė vokiečiai – nepaisant Izraelio paburnojimų tada (o Lietuvos ir Lenkijos – dabar); nepaisant to, kad reikia kalbėtis su teroristais, atsakymas buvo nusileisti jų reikalavimams ir taip išgelbėti gyvybes. Maceinos, panašu, šis atsakymas nedžiugino, nes jis, nėra abejonės, reiškia teroro laimėjimą, bet jis tuo pat metu yra galimas ir būtinas, nes daromas siekiant gėrio – norint apsaugoti žmogų.

Toks atsakymas paremtas nuostata, kad padėti konkrečiam žmogui dabar yra tikra, o prielaida, kad kažkokio principo laikymasis išspręs šią situaciją, yra tik abejotina galimybė. Kitaip sakant, skirtingai nei žmogaus gelbėjimas, sankcijų baigtis neaiški, kaip kad neaiški buvo Miuncheno olimpinio kaimelio šturmo baigtis. Todėl kalbėsiu kaip toks bjaurus realistas: nepaisant viso entuziazmo didinti spaudimą ir plėsti sankcijas, kuris turėtų padidinti Baltarusijos elito nepasitenkinimą Lukašenka ar mobilizuoti visuomenę, mes nežinome, kuo viskas baigsis. Sakyčiau, kad tikrai ne visą apvalančia revoliucija. Juk žinome, kad prieš mus yra į valdžią įsikibęs autoritaras, įtikėjęs mitu, kad nuo kryžiuočių laikų Vakarai nori sužlugdyti šlovinguosius slavus. Todėl jis greičiau Baltarusiją pavers Šiaurės Korėja ar Rusijos provincija, nei nusileis „Europos fašistams“.

Juk atsimename, kad tironui buvo nusispjauti į baltarusius ir baltaruses, į savo liaudies narių sveikatą ir gyvybę, tad, žinoma, jam nusispjauti į kažkokius kurdus ar afganus. Žmogaus didybės principas jam yra nepažįstamas, todėl jie yra tik masė, kuri juda per jo kontroliuojamą teritoriją ir kurios troškimus galima išnaudoti savo tikslams. Tad Angelos Merkel atsakymas šioje situacijoje iš tiesų kultūringas, net, sakyčiau, klasiškai krikščioniškas-demokratiškas – konkretaus mažutėlio konkreti kančia reikalauja pagalbos. Šią nuostatą galima aiškinti ir kaip vis dar besitęsiančią vokiškos atgailos už holokaustą tradiciją. Tačiau vienaip ar kitaip vis tiek atsiremiame į asmenį – kiekvienas žmogus, nepaisant jo pilietybės ar tautybės, nusipelno būti apsaugotas. Ir ji tai daro.

Ar gali ši nuostata žeisti mus, fariziejus, teisiuosius, įstatymų aiškintojus? Žinoma. Merkel skambutis yra ne tik mūsų krypties paneigimas, bet ir esminis nenoras suprasti mus, kovojusius lietuvius. Juk mes matome aukštesnį, tolesnį laisvos Europos gėrį kaip tikslą, o dabartinės laikinos problemos yra priimtinos aukos tam tikslui pasiekti. Ir kas pagaliau mums yra tas geresnio gyvenimo ieškantis ir Baltarusijos teritorijoje esantis turistas-migrantas? Niekas. Na gerai, ne visai niekas – tai ginklas Lukašenkos rankose, kuriam mes narsiai rodome „geležinį kumštį“ (cituoju mūsiškį, bet apibūdinimas, rodos, taikytas Mussolinio veiksmams), kai Merkel atsuko veidą.

Net ir tai jau matyta. Vėl grįšiu prie Maceinos, ar, tiksliau, prie jo tekste cituojamo iš bolševikinės SSRS ištremto filosofo Nikolajaus Berdiajevo. Maceina duoda nuorodą į pastarojo straipsnį „Pikto gero košmaras“. Jame Berdiajevas kritikuoja kitą rusų pabėgėlį Ivaną Iljiną (beje, kai kurių laikomą Putino ideologo Surkovo įkvėpėju), konkrečiai, jo knygą „Apie pasipriešinimą piktam jėga“. Jei leisite, perfrazuosiu kai kurias mano argumentui tinkamas Berdiajevo teksto vietas. Svarbiausia jų, kad nepaprastai lengva užsikrėsti lukašenkizmu. Jis gali veikti skirtingomis formomis. Akivaizdžiausia iš jų – atviras jo palaikymas. Bet yra ir kita, subtilesnė, sunkiau pripažįstama – jo esminių principų perėmimas.

Tarp lukašenkizmo principų turėtų atsirasti (a) tikėjimas „gėrio kovotoją“ esant galutinės tiesos nešėju ir (b) bekompromisė kova su tuo, kas laikoma blogiu. Toks mąstymas stokoja savojo nuodėmingumo bei kaltės pripažinimo, kartu ir asmeninės atgailos. Kad išganytų save, jis kaltina pasaulį. Be to, tokio tipo kovotojai iš tiesų mažai mąsto apie galutinį gėrį. Tiesa, jis gali taikyti „šventą smurtą“ blogio atžvilgiu, siekdamas gėrio pergalės, bet jiems kur kas labiau rūpi sunaikinti matomą kitą kaip blogį, o ne sukurti gėrį kitame ir kitam. Lukašenka iki šiol kovoja Didžiajame Tėvynės kare su „fašistais“ ir įgyvendina lenininę revoliuciją, naikindamas bet kokias savarankiškumo apraiškas. Ir mes tuo patikime – galime gintis, kad nesame fašistai, bet tik tiek – Lukašenka yra priešas, blogis, kurį mes turime nugalėti, kad triumfuotų amžinoji santaika. Mažai teturime vaizduotės pasakyti, kas tą santaiką įgyvendins, kaip tas santaikos gėris atrodys, tačiau žinome, kad blogis turi būti nugalėtas bet kokia kaina.

Bet juk mums, sakysite, rūpi konkretus, žinomas gėris. Demokratija. Žmogaus teisės. Laisvė. Lygybė. Ne, tušti žodžiai visa tai. Nes kai esame iš tiesų pastatyti prieš stokojančius žmogaus teisių, laisvės ir lygybės, viskas, ką galima pasakyti, yra tai, kad mes kalbame ne apie juos. Jie mums perėjūnai, svetimi, pavojingi. Juk tikrieji žmonės yra šitoje tvoros pusėje – piliečiai, kurie gina ir kuriuos reikia apginti. Anoje yra tik potencialiai smurtaujanti barbarų masė.

Skirtingai nei mes, Merkel gebėjo pamatyti iššūkius turinčius žmones ir ten, ir čia. Jai žmogus yra ir tas, kertantis pušį, kad galėtų pasišildyti. Jai žmogus yra ir tas, kuris su skydu ir šalmu, kad galėtų apsisaugoti nuo krentančių akmenų. Ir ji juos bando išskirti ir apsaugoti, nepaisydama savo įvaizdžio, nepaisydama kritikos, nepaisydama mūsų ar net, tiesą sakant, Vokietijos. Ne Vokietija čia turi būti matoma kaip tikslas, o iš esmės teisingas noras ir bandymas išspręsti konfliktą tarp konkrečių žmonių. Ji idealistė, ji bando kurti gėrį. Tačiau ji ir realistė – ji neturi vilties sunaikinti blogio, tik bando gelbėti tuos, kuriais tas blogis naudojasi.

Žinoma, barbaras tuo irgi pasinaudoja. Barbariška sąmonė palenkė kultūringą sąmonę – ji, vis dar įtakinga Europos politikė, paskambino Lukašenkai ir nepatikėsiu, jei kas sakytų, kad jis nebuvo pamalonintas. Net jei nuo to Lukašenka netampa legitimus, jis yra pripažįstamas kaip žaidėjas, tikras Baltarusijos valdytojas. Priimkime tikrovę – negalima neapeliuoti į jį tuomet, kai norima kažko pasiekti Baltarusijos teritorijoje; kaip kad reikia kalbėtis su lėktuvą užgrobusiu teroristu, net jei jis yra blogio įsikūnijimas. Merkel ryžosi kreiptis, nes, manyčiau, turi gudrumo matyti, kad kitkas neveikia, ir tuo pat metu siekia patį pokalbį daryti kuo skaidresnį.

Pas mus verda diskusija dėl to, ar kreiptis ir kalbėtis jau reiškia derėtis. Net ir čia lukašenkizmo užvaldyti imamės kraštutinumų: jei aistringai kovojama dėl bet kokio politinio kontakto nutraukimo, tai sakome: „Taip, reiškia.“ Jei norime subtiliai pasakyti, kad mes laikome Lukašenką nusikaltėliu, bet, deja, esame priversti su juo užmegzti kontaktus, kartojame: „Ne, nereiškia.“ Kaip pirmiesiems iš tiesų trūksta įsiklausymo, taip antriesiems trūksta supratimo apie tai, kad jų intencijos gali būti geros, bet komunikacija – bloga. Dar, žinoma, yra ir tarpinės grandys, žurnalistas ir komentatorius. Abu jie – greičio vergai. Pirmajam reikia vis naujesnės intrigos ir greitų atsakymų, antrajam – propaguoti tiesą ir atsakyti neapmąsčius atsakymo. Net jei ši propaganda skirta neabejotinam gėriui, ir šis gali būti suteptas įtūžusių vienos ar kitos pozicijos fanatų minios.

Bet svarbiausias klausimas – ar šis pokalbis pažadins, atvers poną Lukašenką? Aišku, kad ne. Kaip nepažadins bei nepakeis ir apeliavimas sankcijomis, jo statuso nepripažinimu, opozicijos rėmimu. Jis iš to seno, gero sovchoziško užsispyrusių autoritarų tipo, kuris šalins konkurentus, apsistatys pakalikais, meluos, manipuliuos, tačiau valdžios neatiduos. Jei kolūkyje jis dar turėjo kažką virš savęs, čia, Baltarusijoje, jis yra absoliutus suverenas, triumfuojanti valia, neturinti jokių išorinių stabdžių – nei kito žmogaus, nei tarptautinės sutarties, nei Dievo. Todėl Gabrielius Landsbergis neabejotinai teisus dėl to, kad Lukašenka pasitikėti negalima. Praeis kažkiek laiko, ir jis vėl imsis to paties, užmiršęs visus susitarimus ir sutartis, nes nėra nieko, kas gali apriboti jo norus. Tačiau šiandien, norėdami padėti jo prievartaujamiems žmonėms, mes bent jau patys galėtume netapti lukašenkizuoti. Mes galime išsaugoti gyvenimus. Ir ne todėl, kad jie mums buvo, yra ar bus naudingi. Tik todėl, kad žmogus asmens vertė yra nelygstama.